Anoniminių sūpynių sumanytojas įsitikinęs, kad išskirtinis projekto bruožas yra anonimiškumas. Pagrindinis fondo veikimo principas – šiuo projektu nereklamuoti jokių žmonių, grupių ar įmonių. Tokios „Anoniminio sūpynių fondo“ žaidimo taisyklės.

Sūpynės turbūt kiekvienam asocijuojasi su nerūpestinga vaikyste. „Anoniminis sūpynių fondas” savo veikla stengiasi padėti pamiršti stereotipus, sunkinančius gyvenimą, ir kuria ypač nuoširdaus gyvenimo etapo atmosferą. Tai iš dalies ir kultūrinis projektas – atskleidžiami nauji susitikimo ir turizmo taškai Vilniuje, suteikiama kitokia pramoga sostinės gyventojams ir miesto svečiams.

Didžioji dalis projekto dalyvių yra architektai. Todėl vietos sūpynėms kabinti pasirenkamos neatsitiktinai. Taip vilniečiai skatinami atkreipti dėmesį į įdomius architektūros objektus, netikėtas miesto perspektyvas, apleistas viešąsias erdves.

Vinco Kudirkos aikštė, Baltasis tiltas, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Žemaitės skverelis. Tai tik dalis vietų sostinėje, kur galima pasisupti ant „Anoniminio sūpynių fondo” sukurtų sūpynių. Paties fondo sumanytojo mėgstamiausia sūpynių vieta sostinėje yra po Užupio tiltu. „Tikrai įdomi patirtis, kai besisupant galima paliesti upės vandenį, o kartas nuo karto pro tave praplaukia baidarininkai”, – sakė jis. Na, o dingusios „Krantinės arkos” skulptūros sūpynės, pasak menininko, galėtų būti įvardintos kaip vienos neįprasčiausių ir didžiausių.

Net ir būdami anonimai, sūpynių kūrėjai nelieka nepastebėti. Sūpynės dažniausiai kabinamos dienos metu, taigi, akivaizdu, jog juos mato miesto gyventojai. Dažniausias atsakas į padovanotą pramogą – šypsena. Žmonių palaikymas, susidomėjimas, reiškiamas fotografijų pasidalinimu ar gražiais žodžiais socialiniuose tinkluose, „Anoniminio sūpynių fondo” narius įkvepia veikti ir toliau.

Be to, prie šių mažų stebuklų kūrimo Vilniaus erdvėse gali prisijungti visi. Kaip pasakojo „Anoniminių sūpynių” atstovas, kiekvienas idėją palaikantis žmogus gali padėti įvairiais būdais: padovanodamas medžiagų, prisijungdamas prie sūpynių gaminimo, vėliau – prie jų kabinimo, taip pat atlikdamas sūpynių priežiūrą, fiksuodamas besisupančius žmones.

Pasidomėjus, kiek kainuoja sūpynių kūrimas, projekto sumanytojas pašmaikštavo: „Na, jei būčiau Mažasis Princas, į šį klausimą neatsakyčiau, nes, kaip jis sakė, suaugusieji viską nori įvertinti skaičiais. Turėjome juokingai mažą biudžetą ir gerų žmonių komandą.”

Gamybos procesas taip pat nėra sudėtingas. „Imi medžio lentą, kurioje reikia išgręžti 4 skylutes, švitriniu popieriumi apdirbti paviršių, išdeginti užrašus „Anoniminis [sūpynių] fondas“ ir „Sūpuokitės atsakingai“, nudažyti briauną mūsų skiriamąja spalva ir du kartus nulakuoti”, – aiškino menininkas. „Svarbiausia, jog tai būtų daroma su meile ir iš idėjos. Tada „stebuklas” gimsta greičiau.”

Deja, dalis sūpynių ima ir pradingsta. Kai kurias nukabina miesto valdžia, tačiau pasitaiko ir paslaptingesnių vagysčių. Sūpynės vagiamos dėl nesuvokiamų priežasčių, žinant jų nedidelę materialiąją vertę. Fondo nariai tokį gyventojų elgesį laiko nebrandumu. „Mūsų visuomenė auga, žmonės dar tik bando įsisavinti dalijimosi, ne vogimo koncepciją”, – komentavo sūpynių fondo steigėjas.

„Anoniminio sūpynių fondo“ idėjos autorius tiki, jog sostinėje gausu stebuklų. Todėl labai svarbu juos įvertinti, taip pat palaikyti naujų meno kūrinių viešojoje erdvėje kūrimą. „Kuo jų bus daugiau ir įvairesnių, tuo bus tik smagiau visiems.”

Susiję