Iš Lietuvos mama Tave išsivežė ką tik baigusią pirmąją klasę. Mokeisi viena Menachemo namų lietuvių klasėje Vilniuje, turėjai geras sąlygas. Kaip jauteisi, kai reikėjo išvažiuoti?

Man visada patiko keliauti. Kai buvau ketverių metų, su mama kurį laiką gyvenome ir Maskvoje. Nuo vaikystės mama ragino keliauti, o sužinojus apie Izraelį tik apsidžiaugiau, kad aplankysiu naują šalį.

Žinojau, kad išvažiuojame ilgam, nes buvo šeimos konfliktas, nuo kurio reikėjo pabėgti. Išvažiavome dviese, nieko ten beveik nepažinodamos, nemokėdamos kalbos. Giminės, gyvenantys Izraelyje, buvo labai toli, visai kitoje šalies pusėje. Iš pradžių buvo tikrai sunku. Pakeitėme ne vieną miestą, tik atvykusios gyvenome Ramlėje, vėliau persikėlėme į Ramat Ganą, Lūdą, Rišon Lezioną, o galiausiai vėl grįžome į Ramat Ganą, kur iki šiol mama ir gyvena.

Kiek laiko prireikė, kad išmoktum hebrajų kalbą?

Po pusės metų jau laisvai susikalbėjau. Vaikams tai daug paprasčiau. Nuvažiavusi vėl pradėjau mokytis nuo pirmos klasės. Mokykloje tarp pamokų melsdavomės, tačiau sunkumų dėl kalbos nebuvo. Daug žmonių ten kalba ir rusiškai, o man nuo mažens ši kalba nekėlė problemų, tad mokykloje ar gatvėje bendraudavau ir rusų kalba.

Užsiminei apie pamaldas mokykloje. Žydai yra ypač religingi, rengiasi uždaresniais drabužiais, ar Tau tai buvo priimtina?

Kai tik atvažiavome, mokiausi religinėje mokykloje, kur buvo privaloma dėvėti ilgą sijoną, alkūnes dengiančią palaidinę, pamaldos vykdavo kiekvieną rytą. Bet vaikystėje man tai atrodė įdomu. Mama iki šiol pasakoja, kad iš pradžių sulaukdavau bendraklasių pašaipų, jog esu naujokė, atvažiavau iš kitos šalies, bet praėjus kuriam laikui susidraugavome.

Į Vilnių grįžai po dvejų metų. Nuo tada Izraelyje, pas mamą, praleidai visas vasaras. Galbūt grįžti dar sunkiau nei išvažiuoti?

Nebuvo kažkokio persilaužymo, viskas praėjo gana ramiai. Grįžus su šeima nusprendėme, kad Menachemo namuose ne taip rimtai žiūri į mokslą, daugiau į religiją, tad penktoje klasėje perėjau į Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnaziją, kurią ir baigiau. Mokykloje mes buvome viena didelė šeima, direktorius pažinojo kiekvieną mokinį, jo tėvus. Atmosfera ten buvo labai šilta, mokytojai visada motyvavo būti draugiškiems ir vienas kitam padėti. Niekada nebuvo patyčių. Galbūt tai padėjo vėl apsiprasti Vilniuje.

Pamenu, jog per žydų šventes visada organizuodavome renginius. Kai lietuviškose mokyklose vykdavo pamokos, mes švęsdavome. Pavyzdžiui, Holokausto dienas minėdavome juodai apsirengę, degindami žvakes, diskutuodami, prisimindami savo istoriją. Man buvo garbė baigti žydų Šolomo Aleichemo gimnaziją.

Iki šiol gyveni Lietuvoje. Kaip Tave pašaukė į Izraelio kariuomenę?

Kai vieną vasarą nuskridau į Izraelį, mama gavo laišką, kuriuo aš kviečiama į kariuomenę. Iš kariuomenės padalinio turėjau pasiimti leidimus, su kuriais oro uoste mane išleistų grįžti į Lietuvą. Kai lankiausi paskutinį kartą, sužinojau, kad grįžusi turėsiu eiti tarnauti. Taip iki šiol ir negrįžau, nes reikia susitvarkyti dokumentus, įrodančius, jog gyvenu Lietuvoje.

Anksčiau turėjau Lietuvos ir Izraelio pilietybę, bet kai man suėjo šešiolika, jau nebebuvo galima turėti dvigubos pilietybės. Nusprendžiau atsisakyti Lietuvos. Natūralu, nes Izraelio pilietybę galima gauti tik vieną kartą gyvenime, o Lietuvos gaučiau bet kada. Tad dabar turiu leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Šiuo metu esi psichologijos studijų pirmakursė Lietuvos edukologijos universitete. Baigusi studijas jau galėsi grįžti į Izraelį?

Izraelyje į kariuomenę kviečiama iki 24 metų. Sulaukus šio amžiaus, po studijų, galėsiu ramiai grįžti. Kariuomenėje tarnaujantis jaunimas Izraelyje turi labai geras sąlygas – nemokamai važinėja viešuoju transportu, lankosi naktiniuose klubuose. Atitarnavus Izraelio armijoje suteikiama stipendija pirmiesiems mokslo metams universitete, taip jaunimas skatinamas mokytis toliau.

Atrodo, kad karo tarnyba Izraelyje tokia sudėtinga, jog visi jos mėgina išvengti. Kaip yra iš tikrųjų?

Ten kariuomenėje nebūtina eiti į karinę diviziją, kaip kažkas galbūt įsivaizduoja, nors yra merginų, kurios pasiryžta daryti karjerą kariuomenėje. Pagal išlaikyto intelekto koeficiento (IQ) testo rezultatus gali pasirinkti, į kokią sritį nori eiti dirbti kariuomenėje, o jų yra labai įvairių: pilotavimas, medicina, psichologija, policija, kulinarija, buhalterija ar dar kas nors, su kuo planuoji sieti savo ateitį. Viskas priklauso nuo testo, nes nepasisekus gali tekti visą dieną sėdėti ant kėdutės saulėje ir atidarinėti vartus.

Vaikinams sąlygos tokios pat, tik karo tarnyba jiems trunka trejus metus. Merginos, kaip ir vaikinai, turi bėgimo, šaudymo, naktinio kėlimosi treniruotes.

Izraelyje jaunimui kariuomenė yra būtina, nes ten jų branda visai kitokia nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, Izraelyje šešiolikos metų mergina bet kokiais klausimais skambina tėvams. O ir tėvai savo vaikus be galo lepina. Kariuomenė ten suteikia jaunimui disciplinos, žmonės išmoksta tvarkos ir paklusnumo.

Galima suprasti, jog jaunimas Izraelyje labai patriotiškas?

Visi myli tą šalį ir džiaugiasi, jog gyvena Izraelyje. Ten jauni žmonės, baigę studijas, negalvoja išvykti, nes turi geras galimybes užsidirbti savo šalyje. Labai mažai jaunimo išvažiuoja net studijuoti svetur. Visi ten kaip didelė šeima, vienas su kitu sveikinasi, pagelbėja. Išėjus iš namų, gatvėje visi prekeiviai tave pažįsta, šypsosi, dėl vieno cento dviejų šimtų banknoto niekada neleis keisti. Visi mėgsta sakyti, kad žydams tik prie pinigų, bet iš tikrųjų taip nėra.

Kokių skirtumų pastebėjai, keliaudama tarp Lietuvos ir Izraelio?

Kai rudenį grįždavau į Vilnių, vis kartodavau: „O pas jus čia visai kitaip“ (juokiasi). Tada draugės klausdavo: „Palauk, tai tu čia ar Izraelyje gyveni?“. Kai dar buvau mažesnė, grįžus į Lietuvą išsprūsdavo vienas kitas hebrajiškas žodis, o žmonės tik keistai į mane pasižiūrėdavo.

Atskridus į Izraelį žiemą ar rudenį, skirtumas ypač pasijaučia. Izraelyje daug šviesų, viskas mirga, marga, o pas mus niūki pilkuma. Tas persiduoda ir žmonėms, jų nuotaikoms. Lietuvoje žmonės daugiau užsidarę savyje, susimąstę. O ten net močiutės pasidažiusios lūpas, kiekvieną dieną vis kitaip apsirengusios, nebijo ryškių spalvų, mėgaujasi gyvenimu, kuris ten tiesiog verda. Diena prabėga akimirksniu.

Gražu, kad jauni žmonės ten nekompleksuoja dėl savo svorio ar išvaizdos. Rengiasi, kas jiems patinka, ir aplinkiniai į tai nekreipia dėmesio, nekritikuoja.

Taip pat Izraelyje nepamatysi benamių, gatvėse prašančių išmaldos, dažniausiai jie gyvena kvartaluose ar stotyje. Bendras gyvenimo lygis tikrai geras, minimalus atlyginimas ten siekia 3 000 litų. Skirtumai tikrai nemaži, nors ir parduotuvėse produktai gerokai brangesni.

Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidai Vilniuje. Ką jis Tau reiškia?

Vilnius man reiškia draugus ir gimines, kurie nuo vaikystės buvo su manimi, palaikė ir padėjo. Miestas taip pat labai gražus, bet Lietuvą su Izraeliu labai sunku lyginti. Patys žmonės čia savarankiškesni, išsilavinę. Būna visokių nuotaikų, kai atrodo, kad jei būčiau išvažiavusi iš Lietuvos, viskas būtų susiklostę kitaip, bet jei neišvažiavau, vadinasi, taip turėjo būti.

Ačiū už pokalbį.

Susiję