Paryžius, namus atradęs Vilniuje

Kaip Prancūzija nėra tik elektroninės šokių muzikos šalis, taip ir Lietuvos klubai nėra tik vietos, kur grojama populiarioji muzika. Pasak J. Rollande, išskirtinių vietų Vilniuje yra, net jei jų nedaug
Kaip Prancūzija nėra tik elektroninės šokių muzikos šalis, taip ir Lietuvos klubai nėra tik vietos, kur grojama populiarioji muzika. Pasak J. Rolland, išskirtinių vietų Vilniuje yra, net jei jų nedaug

Penktadienio vakarą Didžiąja gatve eidami pro Prancūzų institutą neišgirsite melodingo Serge’o Gainsbourgo balso. Oras nepakvips prancūzišku pelėsiniu sūriu ir už sunkių stumdomų durų nepamatysite beretėmis pasipuošusių damų. Vis dėlto viduje vykstantis vakarėlis niekuo nesiskirs nuo tų, kurie tuo pačiu metu drebina sienas Montmartre ar Marais rajone. Prancūzijos sostinės vardas baro „Café de Paris“ pavadinime reiškia daugiau nei tik kuriamą iliuziją. Ir niekas to nežino geriau nei vienai madingiausių vietų senamiestyje vadovaujantis prancūzas Jonathanas Rolland.

Su juo čia susitinku ir saulėtą ketvirtadienio rytą. Pašnekovas šypsosi, lietuviškai atsiprašo už vėlavimą į interviu ir dieną pradeda dviem puodeliais kavos. Jį į Vilnių atvedė meilė, o pasilikti paskatino idėja plėtoti prancūzišką kultūrą. Tiesa, ne apipintą stereotipų apie beretes, bet tą, kuri šiomis dienomis verda Paryžiaus muzikos klubuose ar konceptualaus meno erdvėse. Pokalbis su J. Rolland – apie naktinį Vilniaus gyvenimą, muzikos sceną bei tai, kuo Vilnius panašus į Paryžių.

Jeigu reikėtų sugalvoti netipišką vietą, kur galėtų išvykti žmogus iš Vakarų Europos, turbūt ne vienas prancūzas paminėtų Rytų Europos šalis. Kaip kilo idėja atvykti gyventi į Vilnių?

Į Lietuvą atvykau prieš penkerius metus. Iki tol Paryžiuje dirbau laisvai samdomu žurnalistu, darbas padėjo palaikyti mano meilę muzikai – ją visuomet mėgau, grojau pats. Po kurio laiko prisijungiau prie filmų ir literatūros festivalio komandos.

Turbūt kaip bent 95 procentai čia gyvenančių užsieniečių, į Lietuvą atvykau dėl meilės. Kai mano mergina lietuvė iš Prancūzijos nusprendė grįžti į Lietuvą, pokyčių gyvenime norėjosi ir man, todėl atvykau kartu su ja. Galvojau apie žurnalisto darbą, bet na, gali įsivaizduoti, kad jūsų kalba prancūzui ne pati lengviausia.

Vis dėlto kalbate puikiai!

Kalbu mėgdžiodamas tai, ką girdžiu. Kalba įdomi, bet rašymas lietuviškai primena košmarą.

Kokia Jūsų atsiradimo „Café de Paris“ istorija?

Barą atidariau ne aš, jis čia jau gerus 13-14 metų. Šio „Café de Paris“ istoriją pradėjo Vilniuje iki šiol gyvenantis prancūzas, po poros metų baras perėjo į kito kolegos rankas, o jis barą perleido man. Darbas čia buvo kažkas, kas įvyko netyčia, nors pats čia dažnai ateidavau, o paskui gavau pasiūlymą padirbėti padavėju. Dvejus metus praleidau už baro, o iki tol apie tokį darbą buvau mąstęs tik jaunesnis gerdamas su draugais.

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai pradėjus čia dirbti?

Nesakyčiau, kad kažkas labai nustebino, nes draugė jau buvo pasakojusi apie naktinį Vilniaus gyvenimą. Atvykau labai tinkamu metu, nes „Café de Paris“ jau buvo vienas įdomiausių senamiesčio taškų, čia koncertavo įvairūs muzikantai bei didžėjai. Devynerius metus gyvenęs Paryžiuje ir dirbęs dideles įžymybes pritraukusio festivalio komandoje, pagalvojau, kad Lietuva yra maža šalis, tad tai, kad čia vyksta, visai įdomu.

J. Rolland teigia, kad nemažai lankytojų Café de Paris laiko namais. Ypač tie, kurie čia pirmą kartą apsilankė šešiolikos ir ateina net po dešimties metų
J. Rolland teigia, kad nemažai lankytojų Café de Paris laiko namais. Ypač tie, kurie čia pirmą kartą apsilankė šešiolikos ir ateina net po dešimties metų.

„Café de Paris“ – labai gerai žinomas vardas, nes kiekviename didesniame pasaulio mieste galima rasti kavinę tokiu pavadinimu. Nors jos visos labai skirtingos, ar jas sieja kažkas daugiau nei iškaba lauke?

Mes nesame jokio tinklo dalis, tačiau užsienyje galbūt kažkokių sąsajų ir yra. Tai tiesiog paprastas, įsimintinas ir lengvai ištariamas pavadinimas, kuris mintyse sukelia tam tikrus vaizdinius. Žinoma, net Vilniaus senamiestyje nemažai vietų, atspindinčių prancūzišką kultūrą. Restoranai „Marché de Provence“, „Saint Germain“, „Café Monmartre“, „Balzac“ turi puikius klasikinės prancūzų virtuvės meniu, tad kodėl „Café de Paris“ turėtų sekti ta pačia idėja? Jaunam klientui įdomiau pasakoti ne apie istorinį, o šių dienų Paryžių.

Dabar įprasta manyti, kad naktinis miesto gyvenimas – tai perpildyti triukšmingi klubai, kur groja prasta popmuzika. Paryžius laikomas klubinės muzikos šventove ir tuo Europos tašku, kur vyksta didžiausi vakarėliai ir groja geriausi didžėjai. O gal tai tik legenda?

Kai palikau Paryžių, naktinio gyvenimo situacija buvo prasta. Užsidarė daug klubų, likę buvo perimti turtingų investuotojų. Tačiau jie neteko savitumo, visur grojo ta pati muzika ir vietoje įdomios koncepcijos atsirado šablonas. Atvykęs į Vilnių pamačiau, kad situacija irgi ne pati geriausia, nes čia buvę klubai nedomino. Labiausiai nustebino tai, kad beveik niekur nebuvo galima pasiklausyti gyvos muzikos. „Tamsta“, „New York“, „Artistai“, „Broadway“, „Loftas“. Ir viskas.

Situacija pamažu keičiasi, bet gyvos muzikos klubų vis dar per mažai. Todėl bent ketvirtadienio vakarais bandome organizuoti muzikantų sesijas. Čia savo kūrybą atlieka Alina Orlova, „Garbanotas bosistas“, kiti pažįstami puikūs muzikantai. Jie nori groti, o tinkamų vietų nėra. Paryžiuje tokių klubų daug, sukurtos visos sąlygos nedidelių „indie“ grupių pasirodymams. Vienoje mano mėgstamų vietų grojo dabar gerai žinomi britai „The Kills“. Būtent gyvos muzikos vakarų rengimas yra vienas svarbiausių uždavinių. Bent jau šiuo metu.

Čia, „Café de Paris“?

Na, turbūt ne. Nes padaryti daugiau, nei darome ketvirtadieniais, sunkiai pavyktų net išnešus visus stalus ir kėdes. Ši aplinka labiau primena vakarėlį draugų namuose, kur kažkas groja, žmonių tiek daug, kad sunku rasti vietą šokti, visi pažįstami. Taigi dėl erdvės trūkumo surengti kažką naujo sunku, bet jau kurį laiką ieškau koncertams tinkamos vietos.

Pirmas mano apsilankymas šio baro vakarėlyje paliko keistą įspūdį. Pamaniau, kad visi čia buvę žmonės – didelė draugų kompanija. Ar „Café de Paris“ kuria tam tikrą savo lankytojų šeimą?

Gali būti, nes kurį laiką čia grojo tie patys muzikantai ir susirinkdavo ta pati publika. Stengiuosi nuolat išbandyti kažką naujo, pritraukti naujų žmonių, tačiau prisipažinsiu, kad kartais pasijaučiu labai keistai, jeigu atėjęs į „Café de Paris“ vakarėlį matau nedaug pažįstamų veidų.

Vilniuje pastebėjau, kad daugelis žmonių turi vieną vietą, kur labiausiai mėgsta lankytis. „Café de Paris“ lojalieji čia sutinkami kiekvieną savaitę, kiti labai mėgsta „Piano Man“ ar „Marsą”. Paryžiuje viskas kiek kitaip: darbo dienomis patogu nueiti į šalia esantį barą, tačiau renkantis vakarėlį paryžiečiai stengiasi aplankyti vietas, kur dar nebuvo.

Gyva ir rinktinė muzika yra vienas didžiausių baro išskirtinumų, nes tai itin populiaru Prancūzijoje, bet dar ne Lietuvoje autorės nuotrauka
Gyva ir rinktinė muzika yra vienas didžiausių baro išskirtinumų, nes tai itin populiaru Prancūzijoje, bet dar ne Lietuvoje autorės nuotrauka

Kaip manote, kuo patraukiate savo lankytojus? Kiti klubai naudoja paprastą taktiką – socialinius tinklus, kur pildo renginių kalendorius bei skelbia kiekvieno vakaro nuotraukų albumą…

Ne, nuotraukų mes neskelbiame.

Dėkui Dievui.

(Juokiasi) Na, visų pirma reikėtų sumokėti fotografui, o papildomų išlaidų nemėgsta niekas. Be to, šią vietą ne sukūriau, bet perėmiau, tad man atvykus jau egzistavo tam tikra vidinė tvarka. Nesiekiame reklamuotis, apie naujus renginius viešai kalbame tik retkarčiais. Pavyzdžiui, nekuriame „Facebook“ reklamų ir penktadieniais žmonių vis tiek susirenka pilnas baras. Socialines medijas vertinu skeptiškai, nes pats niekada nesidomiu tais kanalais siuntinėjamais pakvietimais. Tai primena tą laiką, kai gyvenau Prancūzijoje. Atėjęs į barą rasdavau krūvą skrajučių, tačiau jas pasiimdavau tik dėl dizaino ir kad galėčiau ant sienos pasikabinti kaip dekoraciją.

„Café de Paris“ jau turi savo vardą bei išskirtinį veidą. Kas jį sukuria? Muzika, žmonės, aplinka?

Manau, visų pirma tai sukuria pati vieta. Nemažai gerai pažįstamų klientų sako, kad jie jaučiasi tarsi čia užaugę. Pirmą kartą apsilankė šešiolikos, toliau lankosi ir po gerų dešimties metų. Taip, tai sentimentai, tačiau tą jausmą reikia sugebėti išlaikyti. Dėl to daug dėmesio skiriu programai, bei tiesiog tam, kas patinka man pačiam. Pavyzdžiui, neretai kviečiu groti mažiau žinomus didžėjus, kurie man paliko įspūdį, turime gerą garso sistemą. Trečiadieniais vyksta vakarėliai, kurių metu būtent tokie žmonės groja jiems patinkančią muziką, dalinasi savo sukauptomis kolekcijomis nuo džiazo iki devintojo dešimtmečio elektronikos.

Taigi muzika, girdima „Café de Paris“, atspindi Jūsų asmeninį, o ne klientams įtinkantį skonį?

Niekada nesivaikiau to, kas patiktų publikai, nes manau, kad baras turi turėti savitą požiūrį į muziką. Demokratijos čia nėra. Juokauju.

Kalbant apie muziką, ar Jus įkvepia prancūziška klubinės muzikos kultūra?

Ne. Tiesą sakant, įprastame klube Prancūzijoje nebuvau jau septynerius metus. Jie visi atrodo lyg sukurti pagal vieną patogų, bet nuobodų modelį.

Keista, nes prieš gerus penkiolika metų prancūziškos klubinės muzikos rinka buvo įspūdinga: elektronika, „house“, garsūs prodiuseriai ir atlikėjai tiesiogine to žodžio prasme šokdino visą pasaulį.

Na, tiesiog prie pulto stojo itin talentinga ir perspektyvi karta: „Justice“, „Sebastian“, „Daft Punk“, „Air“, kurie sugebėjo sukurti unikalų skambesį. Tuo metu gyventi Paryžiuje buvo labai įdomu – jaunimas gatvėse bei klubuose dėvėjo neoninių spalvų marškinėlius, troško kažko naujo. Žinoma, galbūt galima rasti paralelių su devintojo dešimečio pabaiga ir sakyti, kad jokios muzikinės revoliucijos nebuvo, bet būtent elektroninės muzikos žanras Prancūziją grąžino į muzikos žemėlapį.

O ar čia grojate prancūzišką muziką?

Kartais, tačiau į tai nežiūriu kaip į paveldo dalį, kurią būtinai reikia skleisti vien dėl baro pavadinimo. Mano tikslas ne toks. Priklausome Prancūzų institutui ir nusprendėme, kad norime rodyti dabartinio Paryžiaus veidą. O tai nėra tik Eifelio bokštas ar Edith Piaf. Gerbiu savo tautos praeitį, bet noriu, kad muzika, maistas ir gėrimai primintų patį Paryžių, kuriame susimaišę daug skirtingų kultūrų. Juk ir nuvykus į Londoną visur skamba ne tik „The Beatles“. Vis dėlto jeigu koks didžėjus sugalvotų groti vien tik akordeono muziką ir tai padarytų įdomiai – kodėl ne?

Café de Paris - vieta, skleidžianti modernią prancūzišką vakarėlių kultūrą
Café de Paris – vieta, skleidžianti modernią prancūzišką vakarėlių kultūrą

Kaip jau kalbėjome, „Café de Paris“ kartas nuo karto tampa scena ir lietuviškai muzikai. Koks bendras įspūdis liko susipažinus su tuo, ką daro lietuviai?

Nustebau. Maloniai. Apsidžiaugiau atradęs ne vieną talentingą atlikėją, seku jų veiklą, kviečiu koncertuoti. Labai džiaugiuosi dėl A. Orlovos, kuri populiari ne tik čia, bet ir Prancūzijoje. Man patinka pastebėti įdomesnes, savitą skambesį turinčias grupes, nemažai jų turi daug potencialo kažką pasiekti ir už Lietuvos ribų.

Muzika keičiasi, jaunoji karta irgi. Kas dar per penketą metų pasikeitė Vilniuje?

Prieš porą dienų buvau susitikęs su draugu, Prancūzijoje besidominčiu vynu bei kitais gėrimais. Jis dažnai atvyksta į Lietuvą ir tik paskutinio vizito metu iškėlė mintį, kad Vilniuje dabar lengviau įsigyti kokybiško romo, vyno, net geresnio gurmaniško maisto.

Matau ir tai, kad vakare žmonės į miestą išeina nebe tik norėdami išgerti, bet ir tiesiog gerai praleisti laiką, pasiklausyti geros muzikos, ar tiesiog pasikalbėti.  Į tai reaguoja vietiniai verslai, nes dabar jau galima paragauti įvairių virtuvių valgių, visur mažiau bulvių ir kiaulienos.

Palyginus su prancūzais, kuo lietuviai vakarėlių lankytojai gali atrodyti įdomūs svetimšaliui? Stereotipų apie gėrimą bei šokius daug, tad įdomu, kiek juose yra tiesos.

Negaliu kalbėti apie visą tautą nepadėdamas mąstyti stereotipiškai, tad pasakysiu, jog „Café de Paris“ apsilankantys lietuviai visiškai nesiskiria nuo mano mėgstamuose Paryžiaus klubuose besilankančių prancūzų. Galbūt mažesniuose miesteliuose situacija kiek kitokia dėl, atsiprašau, marozų ir samagono kulto, tačiau Vilniaus jaunimas daug keliauja ir niekuo nesiskiria nuo jaunų žmonių kitose sostinėse.

Kokią „Café de Paris“ ir naktinio Vilniaus gyvenimo viziją matote artimiausiu metu?

Planuoju nedidelius pokyčius: noriu įkurti filmų klubą, instituto mokytojai siūlo pradėti rengti protų mūšius. Pagrindinis asmeninis uždavinys sau yra toliau dirbti, pritraukti naujų žmonių, tobulinti tai, ką turime, atnaujinti interjerą. Ir susirasti naują šefą, nes dabartinis, kuris man labai patinka, išvyksta į Maroką. Taigi mažų iššūkių daug, bet tikiuosi, kad café išlaikys savitą stilių prisitaikydama prie naujausių tendencijų.

 

Patalpinta: Rašiniai