Šiam nedideliam būriui priklauso ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto (ISM) dėstytojas iš Vokietijos dr. Maikas Huettingeris. Lietuvoje jis gyvena nuo 2008 metų, kai ISM jam pasiūlė dėstytojo kėdę pilnu etatu. Susitikome mes jo darbo kabinete ir čia jis mane pasitiko su didele šypsena. Tačiau prieš pradėdamas kalbėti apie praeitį ir kelią dėstytojo pozicijos link jis savo biuro kėdėje atsilošė ir įsitaisė patogiau. Kai ėmėme kalbėti apie aukštojo mokslo problematiką, dėstytojas surimtėjo, bet vis tiek viską aiškino nepamesdamas savo plačios šypsenos ir subtilaus humoro jausmo.

Šio žmogaus gyvenime viskas vyko žingsnis po žingsnio, bet „nebuvo jokio gyvenimo plano“. Pirmąjį pėdsaką M. Huettingeris akademinėje erdvėje paliko baigęs magistro studijas gimtojoje Vokietijoje. Čia, tuo metu, kai jis studijavo, nebuvo bakalauro studijų, tad po šešerius metus trukusių mokslų Regensburgo universitete savo rankose būsimasis dėstytojas laikė verslo magistrą.

Baigus studijas jauno vokiečio galvoje sukosi dvi mintys: jis niekada net negalvojo dėstyti, nes jam akademinis pasaulis atrodė pats nuobodžiausias visoje visatoje ir po vienerių metų, praleistų studijuojant Lenkijoje, jis norėjo ten gyventi, tačiau čia iškilo didelė problema – lenkų kalba. „Vienas mano draugas pasakė, jog vienintelė išeitis, norint gyventi Lenkijoje, yra doktorantūros studijos, jeigu nemoki lenkų kalbos“, – bičiulio patarimą prisimena M. Huettingeris.

Nuo tos minutės viskas tapo aišku. Jis užpildė ekonomikos doktorantūros studijų prašymą Jogailos universitete Krokuvoje ir buvo priimtas. Studijų metu jam buvo pasiūlyta dėstyti vieną verslo kursą kitame Lenkijos universitete. Tokiu neplanuotu keliu jaunas studentas atsidūrė akademinėje erdvėje ir „viskas atsistojo į savo vietas“.

Apgynęs ekonomikos daktaro laipsnį M. Huettingeris gavo pasiūlymą dėstyti Vilniaus universiteto Tarptautinėje verslo mokykloje. Po vieno semestro jis perėjo į ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą, kur iki šiol ir dirba.

Kultūrų sankirtos

Lietuvoje M. Huettingeris gyvena jau šešeri metai. Per tokį laiko tarpą jis jau spėjo susidaryti neblogą įspūdį apie mūsų šalį ir jos gyventojus. Tačiau čia jis atvyko su vakarietišku stereotipu, jog visi Rytų Europos gyventojai yra vienodi. Kol studijavo Lenkijoje vokietis suprato, kad lenkai yra labai emocingi žmonės. Jam pasirodė, kad jie šnekūs ir draugiški, o kur juos besutiktum „jie visada bučiuoja vienas kitą tris kartus“.

Bet štai jau daktaro laipsnį turintis vokietis atvykęs į Lietuvą greitai suprato, jog lietuviai yra visiškai skirtingi. M. Huettingeriui mes atrodome organizuoti ir sunkiai dirbantys. Esame santūrūs bei tylūs. Vis dėlto įdomiausias mūsų aspektas ISM dėstytojui yra komunikacija. Kaip lietuviai komunikuoja tarpusavyje jam tiesiog nesuprantama. „Gal jūs naudojate gestus ar neverbalinę kalbą?“ – retoriškai klausia manęs. Po nedidelės pauzės jis nuoširdžiai nusijuokia ir paaiškina, kad čia jo mėgstamas pokštas apie lietuvišką komunikaciją.

Kebliausias kultūrinių potyrių pavyzdys naujakuriui buvo elektroniniai laiškai. Vakarų šalyse visi į laišką atsako tik jį perskaitę. Nesvarbu, ar atsakymas teigiamas, ar neigiamas. Čia, jeigu negauni atsakymo, turi suprasti, jog jis yra neigiamas. Tik pradėjęs dirbti M. Huettingeris to nežinojo ir siuntinėdavo po šešis ar septynis laiškus teiraudamasis, kur yra atsakymas. Jis džiaugiasi, kad kolega jam laiku paaiškino, kad toks elgesys yra mūsų kultūros dalis.

Tačiau man pasidaro įdomu į kokią tautą mes panašūs labiausiai. ISM dėstytojas atsako paprastai. Viešame gyvenime mes esame šalti ir tikslūs kaip skandinavai, tačiau pasikvietę žmogų pas save į svečius bei atsidarę butelį stipriojo gėrimo mes tampame panašesni į slavus, nes imame šokti ant stalų. Visa tyla dingsta. Būname šnekūs ir linksmi.

Opios problemos

Viena iš pagrindinių M. Huettingerio mokslinių tyrimų sferų – oro linijų verslas. Būtent savo disertacijoje ISM dėstytojas tyrė korporacinės kultūros veiksnius remdamasis oro linijų industrija, tačiau būdamas dėstytoju jis taip pat išsamiai nagrinėja ir mūsų aukštojo mokslo sistemą, nes joje pats dirba.

Vokietis įžvelgia vieną didelę Lietuvos problemą – demografijos kritimą. Ji paliečia visas šalies sferas, tad jo visiškai nestebina siūlomų reformų griūtis. Dėstytojas pateikia pavyzdį remdamasis verslo logika. Kiekvienas verslininkas žino, kad veikiant besitraukiančiojo rinkoje reikia daryti reformas, kad išgyventum. Kita alternatyva – pražūtis. Įvardinęs pamatinę problemą M. Huettingeris pereina prie aukštąjį mokslą kamuojančių skausmų. Vienas iš opiausių – studijų kokybė.

Vienoje pusėje – plagijavimas ir sukčiavimas. Dėstytojo darbas vokiečiui susideda iš dviejų pagrindinių aspektų. Dėstytojas turi mokyti šviesius protus pačiu efektyviausiu būdu, o per egzaminus jis turi virsti policininku, prižiūrinčiu, kad niekas nepažeidinėtų taisyklių.

Savo paskaitose lektorius šiai detalei skiria daug dėmesio. Jis nori, kad studentai viską atliktų savo jėgomis. Nusirašinėjimas – nepriimtinas ir griežtai baudžiamas. Už plagijavimą iškristi iš M. Huettingerio atstovaujamo universiteto nėra sunku.

Tačiau ISM dėstytojas yra girdėjęs, kad kituose universitetuose už nuplagijuotą rašto darbą baudžiama švelniau. Nusižengusiam studentui tereikia parašyti naują rašto darbą. Tokia aukštojo mokslo sistemos detalė yra nepriimtina, nes ji skatina intelektualinės nuosavybės vogimą, kas yra nelegalu. Bet koks sukčiavimas turėtų būti stipriai baudžiamas. Kol šis požiūris nepasikeis, tol visa sistema atrodys nepatraukliai ir nekokybiškai.

Kita medalio pusė yra akademikai. M. Huettingeris pats yra patyręs, kad visi aukštojo mokslo procesai Lietuvoje yra be galo lėti, kai imame kalbėti apie biurokratiją ir visas su tuo susijusias procedūras. Šios problemos priežastis yra užsilikęs akademikų mentalitetas nuo sovietinių laikų. „Senoji karta vis dar mąsto apie geras praeities dienas, kai jie turėjo aukštą statusą ir gerus atlyginimus“, – trindamas pirštus lyg turėtų tarp jų krūvą banknotų aiškina dėstytojas.

Jų senovinis mentalitetas garantuoja, kad jaunieji akademikai bus panašūs į senuosius, o ne ambicingi ir sunkiai dirbantys. Juk būtent senoji karta renka žmones į doktorantūros studijas, o „jiems nepatikęs kandidatas niekada neįstos“. Tokia situacija sukuria labai lėtus pasikeitimus, nes paprasčiausiai niekas nenori keistis. Senajai kartai tai nenaudinga.

Smulkesnės detalės

Tarp visų didžiųjų Lietuvos aukštojo mokslo problemų yra ir keletas nedidelių, bet esminių dalykų, kenkiančių bendram įvaizdžiui ir išsilavinimo galimybėms.

Pirmasis dalykas, kurį M. Huettingeris norėtų matyti pakeistą – kolegijų terminologija ir esmė. Jos turėtų skirtis nuo universiteto savo pagrinduose, nes Vakarų Europoje tokio lygio įstaigos suteikia profesinį išsilavinimą, o čia kolegijose besimokantys jaunuoliai yra studentai.

Dėl to Lietuva proporcingai turi didžiulį skaičių studentų lyginant su kitomis Europos šalimis. Tai nereiškia, kad Lietuva turi daugiau išsilavinusių žmonių. Tai reiškia, kad ir profesinį išsilavinimą gaunantys žmonės yra traktuojami kaip studentai. Be to, kolegijos turėtų koncentruotis į praktinę ir profesinę pusę. Mokslinę sritį palikdamos tik universitetams.

Taip pat ISM dėstytojas mąsto apie vieno nedidelio mokesčių už mokslą aspekto pakeitimą. Visa sistema iš esmės jam atrodo patraukli, nes Lietuva kol kas nėra pajėgi įvesti nemokamą mokslą. „Valstybė sukurdama studijų krepšelius sako, kad ji turi interesą palaikyti gabius jaunuolius“, – aiškina M. Huettingeris. Tačiau krepšeliai turėtų atitekti ne į universitetų kišenes, bet tiesiai į gabiausių abiturientų rankas. Žinoma, ne fiziškai. Tokiu būdu būsimi studentai patys nuspręstų kokiame universitete jie nori studijuoti. Toks žingsnis apverstų visą sistemą aukštyn kojomis. Kodėl? M. Huettingeris šaltai atsako, kad tai elementaru, nes tai sukurtų konkurenciją tarp visų universitetų. O konkurencija yra tas varomasis kuras, sugebantis užvesti reformų ir pokyčių variklį.

Tai padėtų ne tik geriausiems universitetams, nes visi norėtų į juos stoti, bet ir išjudintų blogesnius. Juk jiems reikėtų išgyventi, o aršios konkurencijos pašonėje tik pokyčiai, leidžiantys pritraukti studentus su krepšeliais, vestų į priekį arba bankrotą.

Tiltas tarp dviejų pasaulių

Kalbant apie problemas gali susidaryti įspūdis, kad dienos šviesos visa sistema dar ilgai neišvys. Galbūt ji sunyks tamsoje ar reformų virtinėje. Lietuvos universitetai praranda savo studentus, nes jie išvyksta ieškoti geresnio išsilavinimo svetur. Kyla klausimas, ar tokiu atveju išvis apsimoka mąstyti apie užsienio studentus, kurie atvyktų studijuoti pas mus?

Lietuvos universitetai turi plačius ryšius su užsienio mokslo įstaigomis. Čia atvažiuoja daug studentų vienam ar dviem semestrams, pasinaudodami mainų programomis. Vis dėlto, jeigu universitetai pradėtų išnaudoti tam tikrus šalies aspektus, M. Huettingeris mąsto, kad potencialas įsitraukti į bendrą Europos rinką yra nemenkas.

Lietuva niekada nebus patraukli užsieniečiams dėl oro. Pavyzdžiui, ISM dėstytojas iš Vokietijos pasiilgsta ilgų ir šiltų pavasarių, būdingų jo tėvynei. Jam dažnai pritrūksta šilumos, tad Lietuvos klimatą tenka išmesti iš žaidimo plano. Pagrindinis aspektas, kurį Lietuvos universitetai galėtų išnaudoti – geografinė padėtis. Lietuva yra savotiškas tiltas tarp Vakarų ir Rytų Europos.

Atsiranda daug studentų, kurie nori pažinti, kaip veikia Rytų Europos rinkos, tačiau jie nenori važiuoti studijuoti į Rusiją, nes ten egzistuoja kitas pasaulis su savo taisyklėmis. Studentai sustoja Lietuvoje, kur ne tik gali atidžiai nagrinėti rinkas bei Rytų Europos kultūrą, bet ir studijuoti angliškai. Šį aspektą išnaudojus pilnu pajėgumu galima būtų sukurti savotišką rojų užsienio studentams norintiems pažinti Rytų Europą, bet ieškantiems saugumo. Jį suteiktų Europos Sąjungos sienos ir galbūt ateityje veiksianti bendra Europos aukštojo mokslo sistema.

Pirmasis raktinis žingsnis

Pasaulyje yra daug neišsprendžiamų problemų, tačiau Lietuvos aukštojo mokslo sistema nepatenka į šią sritį. Tereikia pradėti nuo tikslių ir aiškių žingsnių. Jeigu ISM dėstytojas M. Huettingeris turėtų galios įgyvendinti pirmąjį raktinį sprendimą, jis būtų intriguojantis ir netgi santykinai pigus.

Vokietis paimtų telefono ragelį ir paskambintų visiems užsienyje dirbantiems akademikams iš Lietuvos. Po smulkių pakalbėjimų apie sėkmę ir gyvenimą užsienyje jis jiems pasiūlytų aukščiausias pareigas mūsų šalies universitetuose. Pradedant nuo rektoriaus ar dekano kėdžių. Vienintelis klausimas yra pinigai. Jiems įtikinti reikėtų pasiūlyti solidų atlyginimą, bet tai nebūtų milžiniška investicija, nes kėdžių nėra jau taip daug.

Galbūt tokiu būdu naujos idėjos pradėtų sklisti iš viršaus.

Susiję