Gyvenimas ant lagaminų, arba pasaulio piliečio likimas

Praėjo laikai, kada kaimynai puikiai pažinojo vienas kitą, penktadienio vakarais rinkdavosi į bendruomenės vakarones, o artimiausi giminaičiai gyveno ne daugiau nei 100 kilometrų spinduliu nuo gimtinės ir susirinkdavo kartu vardadienių švęsti. Mūsų karta jau kitokia: gimę laisvėje, paauglystėje gavę į rankas pirmąjį mobilųjį telefoną, sulaukę pilnametystės nedvejodami palikę gimtuosius namus ir išlėkę į didesnius miestus mokslo viršūnių užkariauti.

Justinai kelius į tolimas šalis atvėrė „Mis Lietuva 2009“ konkurse iškovotas „Mis Foto“ titulas.Justinai kelius į tolimas šalis atvėrė „Mis Lietuva 2009“ konkurse iškovotas „Mis Foto“ titulas.

Arba pasklidę po dar platesnį pasaulį, svetimas šalis ir miestus. Tokie žmonės esame, o kelionės, kai suaugę pasileidžiame po pasaulį laimės ieškoti, anksčiau buvę daugiau pasakojimų ir užrašų vertos, šiomis dienomis tampa kasdienybe. Keliaujame, pažįstame, apsiprantame ir vėl keliaujame kitur.

Statistikos departamento duomenimis, 2013 metais Lietuvą paliko per 40 tūkstančių gyventojų. Galbūt kai kurie grįžta į namus didžiosioms šventėms, o kitiems namai ten, kur šiuo metu dirba ir ilsisi. Ką gi veikia tos kelios dešimtys lietuvių, kaip jaučiasi svetimuose horizontuose? Ar gimtinėje nebėra ko veikti? O gal bet kuriame pasaulio kampe galima jaustis puikiai ir tik sentimentaliems patriotams norisi likti, kuo arčiau savos žemės?

Pasidalinti patirtimi sutiko Justina Kazlauskytė – 23-jų metų mergina, jau penkerius iš jų gyvenanti iš modelio duonos. Užaugusi nedideliame Biržų rajono kaimelyje, sulaukusi pilnametystės ir užvėrusi vidurinės mokyklos duris, ji išvyko į savo pirmąją kelionę. Justinai kelius į tolimas šalis atvėrė „Mis Lietuva 2009“ konkurse iškovotas „Mis Foto“ titulas. Sutikusi atsakyti į kelis klausimus, apie savo gyvenimo būdą, Justina nesiskundžia neturinti laiko ar kažkur skubanti, nors šiuo metu kaip tik lankosi Majamyje, Floridos valstijoje.

Papasakok, kaip prasidėjo kelionės po svetimus kraštus?

Keliauju jau turbūt kokius penkerius metus. Viskas prasidėjo nuo to, kad pradėjau dirbti modeliu, o tai, žinoma, netsiejama nuo kelionių. Taigi keliauti mane išmokė darbas.

Kuo skiriasi šiandieninės išvykos nuo pirmųjų kelionių?

Tiesą sakant, didelio skirtumo per penkerius metus trunkančias nuolatines keliones nejaučiu, nematytos šalys visada liks kupinos naujų įspūdžių, kad ir kiek kartų jas lankytumei. Na, nebent išskyrus tai, kad dabar esu lagamino pakavimo profesionalė ir manau, kad jau atsakingiau žiūriu i tai, ko tikrai prireiks svečioje šalyje.

Justina Kazlauskytė (23 m.) jau penkerius metus dirba modeliu.
Justina Kazlauskytė (23 m.) jau penkerius metus dirba modeliu.

Kaip  grožio sferoje dirbanti mergina, ar jautiesi saugiai, kai lieki viena svetimoje šalyje tarp svetimų žmonių?

Manau, kad jau įpratau keliauti viena, ir galėčiau drąsiai teigti, jog išmokau lankstumo, prisitaikyti prie įvairių sąlygų. Kadangi dažnai tenka gyventi su modeliais iš kitų šalių, kitų kultūrų, tad abipusė tolerancija čia tikrai reikalinga, jei norime patogiai ir ramiai gyventi.

Ar pasikeitė Tavo požiūris į žmones nuo tada, kai pradėjai keliauti?

Ne. Netgi priešingai, man patinka susipažinti su naujais žmonėmis iš skirtingų šalių, per juos pažinti ir naujas kultūras. Dabar Amerikoje gyvenu su merginomis iš Kanados, Švedijos ir Peru. Mūsų kultūriniai skirtumai dideli, bet tai gal ir yra žavu bendraujant.

Artimų draugų ratas pagausėjo, o gal sutiktų naujų žmonių nevadini draugais?

Kas yra tikri draugai tikrai žinau, kadangi jų liko visai mažai. Nors keliaujant sutinku naujų žmonių, tačiau tokia jau mano darbo sritis – juos sutinku, susidraugauju ir vėliau turiu atsisveikinti. Smagu, kai sutinku po kažkiek laiko, dar smagiau, kai palaikome ryšį. Tokius žmones ir vadinu savo draugais ir net nesvarbu, kokioje jie dabar šalyje.

Galėtum save pavadinti pasaulio piliete, ar nesvarbu, kiek bekeliautum, Tavo šaknys tvirtai įsikibusios į Lietuvos žemę?

Dažnai išgirstu šį klausimą ir niekada atsakinėdama dar neatmečiau galimybės gyventi Lietuvoje, kadangi į ją vis grįžtu dėl artimųjų, ir dėl mokslų. Kasdien seku Lietuvos naujienas, man rūpi, kas vyksta visuomenėje, politikoje. Tai, manau, patvirtina, kad myliu savo šalį, ar ne? Tačiau neslėpsiu, kad esu truputėlį nutolusi nuo mūsų kultūros.

Ar svetimoje šalyje sutikus kitą gyventoją ant lagaminų, kyla noras su juo pasikalbėti, pasidalinti bendrais įspūdžiais ar nesėkmėmis?

Žinoma. Dalinamės kelionių ir darbų įspūdžiais, išgyvenimais. Kadangi dažniausiai sutinku kitus modelio darbą dirbančius žmones, tai sutampa ir šalys, kuriose teko pabuvoti ir dirbti, todėl turime begalę temų pokalbiams! Su kitais keliautojais, kurie dirba tą patį darbą, kokį dirbu aš, mes turime labai glaudų ryšį. Nežinau, galbūt taip jaučiamės, nes mus sieja dvigubas ryšys, tiek darbo, tiek nuolatinių kelionių ir nepastovumo.

Manai, kad užsienietis kitoje šalyje, kada nors gali tapti savas, ar visada liks atvykėliu iš kitur?

Iš savo patirties galiu pasakyti, jog nesvarbu, kokioje šalyje ir kaip šiltai tave priims, tu vis tiek jiems liksi kitataučiu. Kol kas tai yra mano nuomonė ir asmeninė patirtis. Galbut galvočiau kitaip, jeigu kokioje nors užsienio šalyje praleisčiau bent 10 metų ar netgi gaučiau pilietybę. Galbūt.

 

Ne visi klausimai jau turi aiškius atsakymus, juk dar tiek nepatirta ir nepamatyta! Interviu su jauna, labai užimta mergina, kuri retai būna namuose, o svečioje šalyje ne tik dirba, bet dar ir stengiasi, kuo daugiau pamatyti ir pažinti – nelengva. Justina, kaip ir kiti gyventojai ant lagaminų, neretai susiduria ne tik su maloniais žmonėmis – interviu metu mergina prisipažįsta, jog prieš kelias dienas dingo jos piniginė, kartu su visais svarbiausiais dokumentais, pinigais ir kredito kortelėmis. Pagrindinio užsieniečio turto ir stabilumo šaltinio svečioje šalyje. Tačiau nesiskundžia ir atsakinėdama į klausimus neparodo pasipiktinimo neretai turistams rimtų rūpesčių sukeliančiais ilgapirščiais. Priešingai, tarp daugybės ją užgriuvusių bėdų ir niekur nedingusių darbų, ji randa laiko filosofiniams pamąstymams, apie keliones, šalis, bendraminčius ir Lietuvą. Kelionės ir kultūriniai skirtumai padeda suformuoti naują, savitą kultūrą, kurios žmonės (keliautojai, per kelias minutes gebantys susikrauti lagaminą) vis dar mylintys savo šalį, tačiau sąžiningai pripažįstantys, jog jų būdas jau neatitinka konkrečios kultūros bruožų. Jie laisvesni, gebantys prisitaikyti, nesmerkti ir žavėtis skirtumais. Kiekvienas pasakojimas apie juos unikalus ir vertas dėmesio, kaip ir Justinos darbo kelionės, privertusios keliauti ir keliones priimti kaip kasdienybę.

Patalpinta: Interviu, Naujienos