Naujasis kritikos žanras – fotovitražas
Senosios lietuvių fotografijos mokyklos atstovas Romualdas Rakauskas nebefotografuoja, bet jo kūrybos ratas neužsivėrė. Vaikystėje jis svajojo būti rašytoju, baigė žurnalistikos studijas, o tapo garsiu fotografu, tačiau svajonės neišsižadėjo. Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta R. Rakausko knyga „Fotov(i)tražai”: žvilgsnis į 2006-2012 m. fotografijos albumus. Knygoje spausdinamos savaitraštyje „Nemunas“ publikuotos fotografijos albumų apžvalgos. „Knyga man labai brangi, rašydamas perteikiau savo fotografo-praktiko požiūrį“, – knygos pristatymo metu sakė autorius.
Romualdas Rakauskas: „Kūrybos ratas neužsidaro“. Autorės nuotr. Apie fotografo-rašytojo patirtį, požiūrį į šiuolaikinę fotografiją papasakojo pats Romualdas Rakauskas.
Kam adresuojate knygą?
Rašiau kolegoms fotografams. Turinys gana specifiškas, nepritaikomas daugeliui, bet fotografams tai svarbu ir įdomu. Mane labai nustebino, kad poetai, pavyzdžiui, Aidas Marčėnas skaito fotovitražus! Pagalvojau, negi žmonės neturit kur laiko dėt? Kita vertus, kiekvieno meno esmė ta pati, tik išraiška kita: žodis, vaizdas, gaidos. Aš esu poetinės fotografijos atstovas. Mano natūra – poezija. Mėgstu idealizuoti, pagražinti. Atsirenku iš gyvenimo gražesnius momentus, nefotografuoju blogų dalykų.
Man meno esmė – estetinis poveikis. Pavyzdžiui, muzikos protu nesuvoksi, ji įkrenta sielon ir veikia iš vidaus. Fotografija veikia panašiai, bet skirtingai nuo kitų meno rūšių, kurios transportuoja, pagražina, iškelia momentą, fotografija akimirką fiksuoja. Žinoma, nuotraukas galima surežisuoti, ypač dabar, kompiuterio pagalba. Nesu prieš nuotraukų koregavimą technologijomis, tai – puiki priemonė pasiekti tikslą. Menas yra pavaldus ne protui, o jausmui. Pats skaitau A. Marčėną, taip pat literatūros kritiką, apžvalgas. Įdomiausias recenzijas rašo patys rašytojai, literatūros praktikai. Išleidęs knygą drįstu fotovitražus įvardyti kaip žanrą. Manau, kad ir kiti rašydami meninių albumų apžvalgas gali jas vadinti fotovitražu. Man jaunystėje pasisekė atrasti fotonovelės žanrą, o dabar atradau fotovitražus.
Gal atrasite ir trečiąjį žanrą?
Niekas nežino. Dabar intenstyviausiame kūrimo periode yra mano naujasis albumas „Triveidė knyga“. Tai rašytojų, kompozitorių, fotografų – viso Lietuvos menininkų elito portretų albumas. Beveik visus jau nufotografavau, o prie fotografijų parašysiu tekstukus. Poetas Kęstutis Navakas pasiūlė trimis sakiniais aprašyti kiekvieną menininką, kai aš jį fotografavau. Man ši idėja labai patiko, bet darbas sunkus. Yra mirusių klasikų, su kuriais nepabendrausiu. Todėl renku esminius sakinius iš anksčiau publikuotų interviu.
Manęs laukia didelis darbas. Čia kaip su fotografijos ciklu „Žydėjimas“. Fotografavau 10 pavasarių, skamba siaubingai, bet žydėjimas juk trunka tik keletą savaičių. Per tą laiką reikėjo spėti įgyvendinti visas idėjas. Tokios sąlygos labai drausmina, nes reikalauja atsakingo pasiruošimo, laiko planavimo, kitus darbus atidėdavau ir pasinerdavau tik į kūrybą. Su ruošiama knyga panašiai, stengiuosi atiduoti duoklę kuriamai knygai, bet yra neatidėliojamų dalykų. Pavyzdžiui, „Nemunas“ man šventas, visą gyvenimą aš ten dirbu, todėl redakcijai ko nors paprašius, niekada neatsakau.
Knygos pristatyme minėjote, kad kūrybos ratas užsivėrė, bet toli gražu taip nėra.
Galima prikalbėti niekų, bet iš aukštai vis tiek kažkas reguliuoja. Aš labai tikiu lemtimi. Tikiu, kad kiekvienam yra skirta, yra duota. Štai mano amžino draugo Antano Sutkaus sveikata visada braškėjo, bet kokių galingų fotografijų, albumų jis padarė! Sutvarkė mūsų Lietuvos fotografijos mokyklą iki teisinių dalykų, įkūrė organizaciją. Akivaizdu, jeigu duota, tai ir esant prastos sveikatos galima daug nuveikti.
Ką manote apie šiuolaikinę fotografiją?
Postmodernizmas įteisino visas nesąmones, visus lengvus, atmestinius dalykus. Dabar kiekvienas niekutis jau menu vadinasi.
O mes gaudėme momentą. Stengėmės pagauti išskirtinę akimirką. O dabar, bet ką galima nufotografuoti, ir tai jau menas. Aš, kaip senosios mokyklos atstovas, į šiuolaikinę fotografiją žiūriu su ironija, nes menininku dabar gali būti kiekvienas. Talentas nebereikalingas.
Aš manau, kad rėmo tikrai reikia, nes žiūrovas negali atsirinkti. Žmonės mano, kad atėję į parodas mato aukšto lygio meną, bet dažnai taip nėra. Parodų gausa, galimybė kiekvienam būti menininku yra devalvacija. Egzistuoja meno perprodukcija. Bet kita vertus, gausa fotografuojančių žmonių kelia bendrą lygį. Visi fotografuotojai net ir šūdniekį padarę, pradeda vertinti, domėtis, augti. Aš toks pat buvau, kol užaugau.
Ar keičiasi spaudos fotografija?
Spaudos fotografija yra tikroji fotografija, kurioje užfiksuotas faktas, konkretus įvykis, jo niekaip nesurežisuosi. Gyvenimas išliko tas pats, žmonės tokie patys, todėl spaudos fotografijoje didelių pasikeitimų neįvyko, faktas išliko svarbiausias.
Spaudos fotografijoje meniniai reikalavimai nekeliami. Bet talentingo spaudos fotografo gebėjimai matyti. A. Marozovo fotoreportažuose jaučiasi meninis matymas.
Kodėl nesinaudojate skaitmenine fotografija?
Mano kraujyje įaugęs juostinis procesas. Skaitmeninė fotografija labai patogi ir gera, iškart matyti rezultatas. Aš kiekvieną kartą eidamas ryškinti fotografijų jaučiu nepakartojamą azartą, nekantrauju pamatyti kas gavosi.
Stebiuosi, kad jaunimas perka senus fotografijos aparatus, juosteles ir pradeda nuo akmens amžiaus. Tai nesąmonė, kai yra tiek palengvinimų sugalvota, manau, kad nereikalinga apsikrauti sena technika. Nesuprantu, kokį dvasingumą išsaugoja juostinė fotografija, kaip dažnai yra deklaruojama. Juostelė duoda grūdėtumo, kurio nesuteikia skaitmeninis fotoaparatas. Gal skaitmeninė fotografija yra šaltesnė, bet kadro esmė nesiskiria.
Fotografai, kolegos apie Romualdo Rakausko fotovitražus
„Tai ne objektyvi, mokslinė kritika, o kūrinys, kurį įkvepia kitas kūrinys – tokia autoriaus rašymo kritika“, – apibūdino knygos žanrą fotomenininkas Tomas Pabedinskas. Autorius rašo iš savo praktiko pozicijos apie fotografiją, aprašomo fotografijos gyvenimo detales, apie albumo sudarymo meną. Keliamos aktualios problemos ne tik fotografijai, bet apskritai menui.
Pirmajame knygos sakinyje rašoma apie mūšį tarp skirtingų fotografų stovyklų. T. Pabedinskas iškėlė klausimą ar reikia ieškoti geriausios, vertingiausios fotografijos? Fotografų auditorijoje buvo išsakyta mintis, kad fotografijos kritika, kurios trūksta Lietuvoje kelia šio meno lygį.
Fotografai dėkojo R. Rakauskui už knygą, bet už tą pačią kritiką savaitraščio „Nemunas“ redaktorius V. Rudžianskas ir fotovitražų autorius ne kartą sulaukė pasipiktinimų dėl publikacijų turinio. „Buvau telefonu iškeiktas“, – dalijosi kritiko patirtimi R. Rakauskas.
Rašydamas fotovitražus autorius atrinko vertingiausius fotoalbumus, juos pristatė visuomenei ir tuo pačiu įgyvendino metraštininko uždavinį – skaitytojas gali apžvelgti kelerių metų tarpsnį sugulusį į knygą. Pristatymo metu kolegos Romualdą Rakauską apibūdino kaip tam tikros epochos metrą. O poetiškas Metro žodis pavertė knygą kažkuo daugiau nei fotografijos albumų apžvalga.
Šis darbas – atlikta bakalauro žurnalistikos studijų programos dalyko „Žurnalistikos žanrai“ užduotis. Vadovė – dr. Jolanta Mažylė.
