Į „Universiteto žurnalisto“ anketos 7 klausimus atsako www.bernardinai.lt vyr. redaktorius Andrius Navickas.

1. Kokį profesinį įspūdį Jums palieka VU žurnalistikos programas baigę studentai?

– Labai skirtingą. Negaliu sakyti, kad čia galima būtų daryti plačius apibendrinimus. Mano galva, dauguma atvejų Lietuvoje studentas pasiima iš kiekvienų studijų pagal savo norus ir aktyvumą. Diplomas ir studijuotos specialybės pavadinimas dažniausiai reiškia kur kas mažiau nei asmeninės studento savybės. Esu sutikęs žurnalistikos studentų, kurie paliko labai prastą įspūdį, nes buvo paviršutiniški, neišprusę ir menkai suprato, ką jie daro žurnalistikoje. Kita vertus, sutikau ir pagrįstai ambicingų žmonių, kuriems išsiskleisti trukdo ne tiek talento ar išsilavinimo trūkumas, kiek Lietuvos viešosios erdvės skurdumas, kurį sunku greitai pakeisti.

Beje, ir kalbant apie žmones, kurie dėsto tiems studentams, atrasime įvairių motyvacijų, išprusimo ir  skirtingą asmenybės mastą.

2. Jei išgirstumėte abiturientą sakant, kad nori tapti žurnalistu, ką jam pasiūlytumėte daryti: stoti į VU žurnalistikos bakalauro programą? rinktis kitas studijas universitete? rekomenduotumėte kaip A.Čekuoliui paplaukioti po pasaulį? Dar ką nors?

– Sudėtingas klausimas. Manau, jei žmogus nori subręsti žurnalisto darbui, tai padaryti galima skirtingais keliais. Pats nesu paragavęs studijų Žurnalistikos institute skonio, tad esu prastas vertintojas. Kai mano dukra pasisakė, kad neatmeta galimybės būti žurnaliste, atsakiau, kad turi galvoti nebūtinai apie Žurnalistikos institutą, bet visai džiaugčiausi, jei ji nuspręstų išbandyti ir žurnalistines studijas.

Deja, kiek supratau, patys Žurnalistikos instituto dėstytojai išsako keistą skepsį dėl žurnalistikos studijų. Dukra lankė jauniesiems žurnalistams skirtus kursus, per kuriuos vis buvo pakartojama, kad stoti į žurnalistiką neverta. Tai, manau, turėjo įtakos, kad ji nusprendė stoti į kitą fakultetą. Tiesa, po visų Švietimo ir mokslo ministerijos reformų žurnalistikos studijoms bus pradėti kelti, mano galva, kiek keistoki stojimo reikalavimai. Tai vėl skatins žmones, norinčius dirbti žurnalisto darbą, ieškoti kito kelio. Aš pats savo darbe neretai pasigendu bazinių žurnalistikos ar komunikacijos disciplinų žinių bei įgūdžių. Kita vertus, neretai džiaugiuosi, jog nesu išmokytas to, kaip turi atrodyti žurnalisto darbas. Kai nieko nežinai apie esą neįveikiamas ribas, tada lengviau jas plėsti ar įveikti.

3. Įsivaizduokite situaciją: pas Jus ateina du jauni žurnalistai ir paaiškėja, kad vienas skaito I.Kanto veikalus, bet net nėra girdėjęs apie „Facebook“, o kitas – priešingai, puikiai gaudosi tarp naujausių medijos formų, bet išgirdęs I.Kanto pavardę, klausia: „Čia kokia nors „Twitter“ pamaina?“. Kurį žurnalistą rinktumėtės ir kodėl?

– Manau, kad žurnalistas neprivalo turėti profilio „Facebooke“, tačiau privalo būti girdėjęs apie tai, kas rūpi kitiems žmonėms. Nebent tai būtų itin siauro profilio tekstų rašytojas, pavyzdžiui, rašantis tik apie paukščius. Kita vertus, toks žurnalistas ar gamtininkas veikiau turėtų siųsti tekstus į Redakciją nei joje dirbti, nes nelabai įsivaizduoju, ką jis čia veiktų.  Kultūros redaktorius neprivalo turėti Filharmonijos abonementą, tačiau turi žinoti, kad Filharmonija egzistuoja. Lygiai kaip politikos žurnalistas neprivalo bėgioti po Seimą ar Vyriausybę, tačiau, išgirdęs, jog reikėtų nueiti į Seime vyksiančią konferenciją, neturėtų klausti – o kur yra Seimas ir kas tai per institucija?

Ar žurnalistas privalo būti girdėjęs I.Kanto pavardę ir skaitęs jo darbus? Na, jei būtų neskaitęs, sakyčiau, kad normalu, jei negirdėjęs, kiltų įtarimas dėl bendro jo kultūrinio išsilavinimo ir bendražmogiškų kompetencijų. Pastarųjų gyvenimas socialiniuose tinkluose nepakeis.

Abiem Jūsų pasiūlytais atvejais kalbame apie žmones, kuriems, spėju, nelabai rūpi, kaip gyvena kiti. Tai didelis minusas. Tiesa, galimi unikalūs atvejai, kai išsilavinę ir inteligentiški žmonės gali nežinoti, kad egzistuoja socialiniai tinklai, ar būti negirdėję apie filosofijos klasikus, tačiau kiekviena tokia išimtis reikalautų gilesnio pokalbio, kuris tegalėtų išsklaidyti įtarimus, jog tam žmogui čia ne vieta.

4. Kokių savybių ar gebėjimų neturinčių žurnalistų tikrai nepriimtumėte į darbą?

– Labai sudėtingas klausimas. Mano galva, žurnalistikoje, kaip ir ne vienoje kitoje profesijoje, labai svarbu mylėti žmones. Nėra paprasta paaiškinti, ką tai reiškia… Žurnalistui turi būti svarbi kito žmogaus problema, rūpesčiai, idėjos. Gal labai pompastiškai skamba, bet ypač svarbu, jog žurnalistas jaustųsi ne lėlininku, galinčiu manipuliuoti kitais, bet veikiau bendrakeleiviu, išklausančiu, paeinančiu kartu bei tikinčiu, kad tiesa gali keisti. Turiu galvoje ne tiesą, kaip dogmą, bet tiesą, kaip tikėjimą tuo, ką darai, kaip sąžiningas paieškas.

Nenorėčiau dirbti kartu su žurnalistais, kurie išpuikę ir galvoja, kad yra geresni nei tie žmonės, kuriems jie rašo. Taip pat nesu pakantus žurnalistams, kurie nužudo savyje kūrybiškumą ir nori būti tik instrukcijų vykdytojai. Sunkiai įsivaizduoju, kaip sektųsi kartu dirbti su neonaciu, scientologu ar gėjų judėjimo aktyvistu. Problema ne jų pažiūros, bet užsidarymas agresyviame kitų atžvilgiu teisuoliškume.

5. Ką atsakytumėte žurnalistikos studentui, kuriam atrodo, kad didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos yra „nupirkta“, o dirbti sąžiningai faktiškai neįmanoma?

– Galiu pradėti nuo pavyzdžio, kai tūlas Žanas Talandis (labai įdomi asmenybė, apie ją daugiau jums gali papasakoti „Google“) pareiškė tėvui Stanislovui (dar įdomesnė asmenybė, šiuo atveju galima kalbėti ir apie kelias jo pamokslų knygeles), kad norėtų būti kataliku, tačiau yra įsitikinęs, kad Katalikų Bažnyčioje vien veidmainystė ir nėra tikrų katalikų, vienuolis jam atsakė paprastai: „Nesuprantu, kas trukdo tau tapti pirmuoju tikru kataliku. Prie ko čia kiti?“

Su studentu tikrai sutikčiau, kad žurnalistika daugeliu atveju yra virtusi purvasklaida, tačiau tai nėra jos prigimtis, o žurnalistų, kurie taip dirba, kaltė. Dar papasakočiau, kad Bernardinai.lt taip pat gimė iš pasipiktinimo, kas vyksta viešojoje erdvėje, skelbiant principą – užuot keikus tamsą, uždekime žvakę. Ar pavyko tapti švariems ir gražiems? Bent jau ne tiek, kiek norėtųsi ir kad kiti vien džiaugtųsi, tačiau tikiu, kad šį tą pavyko padaryti. Žurnalisto profesija, kaip ir gydytojo ar dvasininko, yra ne tik darbas, bet ir pašaukimas. Komercinė žiniasklaida yra oksimoronas. Žurnalistika, virtusi verslu, neišvengiamai tampa įkyrios grafomanijos atmaina. Grafomanų yra visose profesijose, tačiau tai patologija. Labai daug kas priklauso nuo paties žurnalisto apsisprendimo – jei jis nori uždirbti daug pinigų, nori tai padaryti greitai ir nesvarbu kaip, jis gali tapti viešos erdvės grafomanu ar kurio nors galios centro trubadūru, tačiau, kaip žmogus, jis galiausiai neišvengiamai bankrutuos.

6. O jeigu žurnalistikos studentas pasitaikytų užsispyręs ir dar pridurtų, kad didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos yra bulvarinė ir redaktoriams nerūpi rimtosios temos?

– Pasiūlyčiau pirmiausia susimąstyti, kodėl taip yra. Sutinku, kad vyrauja bulvarinė mąstysena, tačiau svarbu suvokti, jog tai skatina įvairios priežastys. Jas verta apmąstyti ir sau atsakyti, kiek man atrodo jos svarbios, kiek turėsiu jų paisyti? Man skaudu, jog kaip redaktorius negalėjau išlaikyti Kristinos Urbaitytės ir Bertos Tilmantaitės tandemo, kuriant garso skaidres, Lietuvoje labai sunkiai kelią skinantį žanrą. Paprasčiausiai neturėjau pinigų, jog galėčiau investuoti į dvi talentingas žurnalistes, darančias tai, kas vertinama gerai, tačiau reikalauja daug įvairių sąnaudų. Man apmaudu, jog neturiu galimybių investuoti į ilgalaikius tikrus žurnalistinius tyrimus. Tačiau žinau, kad galima padaryti daug svarbių dalykų ir su minimaliomis lėšomis, bet su dideliu noru.  Paklausčiau studento, ar jis pasiruošęs dirbti sunkiau nei kolegos, kurie pasitenkina bulvaru?

Kitas mano pasiūlymas būtų pamąstyti apie skirtumą tarp „solidumo“ ir „nepopuliarumo“. Esu įsitikinęs, kad Lietuvos kultūrinės žinaisklaidos bėda yra tai, kad mes menkai mokame kalbėti populiariai ir kartu solidžiai, įtaigiai bei giliai. Tai, kad kuris nors straipsnis neturi skaitytojų, dar nereiškia, jog jis per protingas – galbūt jis per kvailas? Dar vienas dalykas – yra labai mažai tikrai menkaverčių temų, bet paprastai žurnalisto darbą nuvertina ne pasirinkta tema, bet pats to darbo atlikimas. Galima net apie popžvaigždę rašyti taip, jog tai būtų tikros žurnalistikos perlas. Galima apie pasaulinio garso premjerą rašyti taip bulvariškai, jog šleikštu darosi.

Mano bendra išvada – žymiai daugiau priklauso nuo paties žurnalisto, nei jis pats tai nori pripažinti. Be to, Lietuvoje yra daug redaktorių ir jie visi skirtingi. Netikiu, kad nė vienas iš jų nesupras ir neįvertins žurnalisto pastangų, jei jis įdės visą širdį ir talentą. Pagaliau, tikra žurnalistika reikalauja daug jėgų ir nebūtinai lydima aplodismentų – tam reikia pasiruošti psichologiškai, tačiau galiu patvirtinti savo patirtimi, kad dirbti darbą, kuriuo tiki, yra didelis malonumas ir privilegija, kurią šiandien retas turi.

7. Kokią knygą (žurnalą, laikraštį, interneto svetainę, tinklaraštį?) rekomenduotumėte perskaityti ar paskaityti studentui? Kodėl?

– Esu įsitikinęs, kad kiekvienam žmogui labai svarbu skaityti knygas. Ypač šiandien, kai gyvename fragmentuotame minčių pliūpsnių pasaulyje. Mūsų gyvenimuose pasakojimą, naratyvą vis labiau keičia paviršutiniškos reakcijos patinka/nepatinka.

Na, o ypač jaunam žmogui, kuris galvoja apie žurnalistiką, būtinai pasiūlyčiau perskaityti  tris knygas: George’o Orwello „1984“, Gendručio Morkūno „Švęsti kosmose ir tvarte“, Jonathano Duringo „Su smurtu susidūrus: krikščioniškos savigynos principai“. Kodėl? Pirmoji knyga priverčia susimąstyti apie pasaulį, kuriame gyvename ir paklausti savęs – ar aš, kaip žurnalistas, noriu tarnauti minčių policijoje ir svajoju įgyti kuo daugiau galios žmonėms, o gal vis dėlto tikiu, kad tiesa gali mus išlaisvinti ir esu pasiryžęs jos siekti, net jei ji atrodytų nepatogi ir nepopuliari? Antroji – tai liudijimas, kad galima rašyti kitaip, tai parodymas, kuo skiriasi šviesus žvilgsnis į pasaulį nuo primityviai naivaus. Pagaliau, trečioji knyga apie svarbiausią šių dienų problemą – smurtą. Mes gyvename smurto viruso apimtame pasaulyje. Smurtas turi labai daug veidų ir mes pradedame jų nebepastebėti. Tai knyga, kuri netradiciškai pažvelgia į smurto problemą ir daugeliui netikėtai pristato, ką reiškia būti krikščionimi. (Tiesa, ši knyga viešumoje lietuviškai pasirodys tik spalio vidury.)

Kalbant apie kitus skaitinius… Turbūt nėra visai korektiška brukti paties redaguojamus leidinius, kita vertus, tam juos ir redaguoju, kad galėčiau pasiūlyti ir kitiems. Manau, kad kiekvieno mąstančio žmogaus akiratį gali praplėsti „Naujasis Židinys – Aidai“. Jei Romas Sakadolskis kada nors pradėtų rengti savo tinklaraštį, tai būtinai rekomenduočiau jį kiekvienam. Kol kas tegaliu pasiūlyti ieškoti po viešąją erdvę išsibarsčiusias R.Sakadolskio įžvalgas.