Pasauliniai žurnalistinės veiklos standartai vienija savyje pagrindinius principus: atsakomybę, tikslumą, objektyvumą. Tai suponuoja prielaidą, jog žurnalisto profesinės veiklos principai – stengtis pateikti objektyvią, nešališką informaciją apie įvykius ar reiškinius, visuomenės gyvenimo problemas, laikantis etikos normų.

Suprantama, jog nerasime nė vieno etikos kodekso, kuris galėtų profesionalui atsakyti į visus jo klausimus. Todėl labai dažnai svarbu ne tik suvokti, bet ir suprasti skirtumus tarp profesinės veiklos principų ir realijų, kurios kasdien iškyla praktinėje žurnalisto veikloje.

Bostono universiteto žurnalistikos disciplinų profesorius Maiklas Berlinas teigia, kad praktikoje yra tokių etinių problemų, dėl kurių niekada nesurasi vienos nuomonės, vieno sutarimo. Tarkim, ar žurnalistas gali naudotis konfidencialiais dokumentais, fiktyviai įsidarbinti bendrovėje, kad gautų tam tikrą informaciją, pažeisti privataus gyvenimo paslaptį ar mokėti pinigus už informaciją ją teikiančiam šaltiniui?

Ko gero vienintelė išeitis – konsensusas, jog vieni moralės/dorovės principai yra neginčijami, status quo, kiti – pasiduodantys gyvenimiškajai reliatyvumo teorijai, iš kurio bokšto pažvelgtum… Taigi kyla elementarus klausimas, kaip yra lietuviškoje praktikoje, ar galima dėti lygybės ženklą tarp žurnalistinės etikos sampratos suvokimo ir pajautos? Koks šių dviejų moralinių dydžių santykis?

Neseniai teksto autorė atliko žvalgomąjį tyrimą – Lietuvos regioninės spaudos darbuotojų – redaktorių ir žurnalistų apklausą. Tyrimo imtis – 10 regionų/rajonų  redaktorių ir 20 regionų/rajonų žurnalistų. Atliekant tyrimą mėginta pasiaiškinti koks, respondentų nuomone, regiono/rajono žiniasklaidos priemonių korektiškumo laipsnis pateikiant informaciją apie regione/rajone vykstančius politinius įvykius, ekonomines, socialines problemas.

Pažymėtina, kad abiejų respondentų grupių vertinimai daugeliu klausimų labai smarkiai skiriasi. Pavyzdžiui, net 52,5 proc. redaktorių mano, kad tokios problemos, kaip leidinio korektiškas elgesys, iš viso nėra, tuo tarpu žurnalistų grupės nuomonė šiuo klausimu skiriasi net 17,5 procentinio punkto.

Taip pat tyrimo metu labai išsiskyrė redaktorių ir žurnalistų nuomonės dėl publikacijų etiškumo. Tai, kad regiono/rajono spaudoje esti publikacijų, kurios pažeidžia etiką, asmens teises į privatumą nurodė 43,75 proc. žurnalistų ir tik 17,5 proc. redaktorių. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad net 60 proc. redaktorių teigia, jog jų regiono/rajono spaudoje tokių publikacijų iš viso nepasitaiko, o 22,5 proc. Apklausoje dalyvavusių redaktorių į šį klausimą atsakymo išvis neturėjo.

Tyrimo metu mėginta nustatyti priežastinius ryšius, t.y. pirmiausia pasiaiškinti su kuo susijęs neetiškas regiono/rajono periodinių leidinių elgesys.

Čia ypač išsiskyrė esminiai suvokimai, kad tokį, t.y. neetišką žiniasklaidos elgesį lemia pigių sensacijų vaikymasis ir bendras šiuolaikinės žurnalistikos žemas profesinės etikos lygis. Atkreiptinas dėmesys, kad dauguma abiejų grupių respondentų, vertindami etinį šiuolaikinės žurnalistikos diskurso aspektą, pažymi, jog neetiško elgesio „standartai“ į regiono ar vietinę spaudą ateina iš nacionalinių visuomenės informavimo priemonių.

Kadangi 2005 metais priimto Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso normos labai sutampa su Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintomis teisės normomis, atliekant regionų/rajonų periodinių leidinių darbuotojų apklausą rūpėjo pasiaiškinti, kaip spaudos darbuotojai supranta etikos ir teisės sąsajas, ar skiria šių dviejų teisės ir etikos požiūriu skirtingų dokumentų nuostatas. Deja, daugelis respondentų neskiria šių dviejų dokumentų veikimo ir taikymo esmės.

Nemažai respondentų, – tiek redaktorių, tiek žurnalistų lygybės ženklą deda tarp Visuomenės informavimo įstatymo, reglamentuojančio teisinę žiniasklaidos atsakomybę, ir profesinės grupės (tiksliau dviejų grupių) veiklos Kodekso, etiniu aspektu reguliuojančio viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, taip pat ir kitų viešosios informacijos lauko dalyvių santykius. Galbūt iš to seka ir gana skeptiškas respondentų požiūris į tai, kad regiono/vietinio laikraščio redakcijoje reikėtų turėti darbuotoją, kuris nagrinėtų skaitytojų skundus, pretenzijas dėl publikacijų žiniasklaidos priemonėje.

Ypač skeptiškai šiuo klausimu nusiteikę buvo redaktoriai. Vis dėlto dauguma respondentų, nurodydami Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą kaip pagrindinį žurnalistinės veiklos dokumentą, atviruose atsakymuose pabrėžė, jog profesionalus žurnalistas visada yra sąžiningas, gerbia įstatymus ir privalo turėti galimybę rinktis.

Ko gero, būsime teisūs sakydami, kad žurnalisto profesinės garbės reikalas yra taip atlikti profesinę pareigą, kad informacijos srautai nepasimestų informacijos triukšme ir nebūtų užgožti informacinių trukdžių.

Tačiau ar šiandien rasime Lietuvoje žurnalistų, galinčių prisipažinti: jeigu ką įskaudinau be reikalo, man gėda. Man nereikia jokių viešų svarstymų, kad jausdamasis suklydęs galėčiau atsiprašyti įžeisto ar įskaudinto žmogaus.

Ar šiandien rasime visuomenės informavimo priemonių, redakcijų, kurios iš esmės supranta, kad moralumas, etiškumas yra daug aukščiau politikos, o leidinio reputacija jokiu būdu nėra konvertuojama valiuta.

Publikacijos autorė yra Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narė,
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorė

Susiję