Tam sirenos ir sugalvotos – kad pasibaidę spruktume iš kelio, nes pagalbos laukiantiems gali būti svarbi kiekviena akimirka. Paprotys švyturėlius ir įspėjamuosius garso signalus naudoti po miestą vežiojant politikus – ne toks pagrįstas. Keletą mėnesių Vilniuje žmonių kūnai vis įsitempinėjo, šių garsų buvo daugiau nei įprasta, o naujienų portaluose buvo aptarinėjama, kas atvažiavo, kaip buvo pasitiktas ir priimtas, ar mus papeikė, ar pagyrė, nes Lietuva šį pusmetį pirmininkavo ES Tarybai.

Interneto virtuvę žinantieji paaiškins, jog naujienų redakcijos tiek dėmesio būtent šiam pirmininkavimo aspektui skyrė todėl, kad tokie tekstai yra „klikiniai“, t. y. skaitytojų gausiai atidarinėjami. Reklamos skyriams tokios žinutės patinka, o redaktoriai ir redaktorės noriai paveda jas rašyti žurnalistams, tiesa, daugiskaita čia pavartota sąlygiškai, gal dviskaita, o dažnoj redakcijoj ir vienaskaita čia būtų tikslesnė. Didelė dalis ES institucijų sandarą, darbotvarkę ir žargoną įvaldžiusių žurnalisčių ir žurnalistų kaip tik šiemet padarė karjerą – tapo aptarnaujančiu valdžios personalu, pirmininkavimo komunikatoriais ir viešaryšininkais, kai kurie išvyko Briuselin. Jeigu  neliks struktūrose ir netaps tarnautojais, gali būti, kad pirmininkavimui pasibaigus grįš atgal į žurnalistiką. Lietuvoje tai gana įprasta ir netrikdo. Tikėtina, kad išaugusia kompetencija, patirtimi ir užmegztais ryšiais (gal – būsimais šaltiniais) šis būrys truputį kilstels žurnalistikos kokybės kartelę aukštyn, bet dabar tiek redakcijos, tiek skaitytojai-klausytojai-žiūrovai priversti be jų apsieiti.

Ką skaityti?

Jau vien pirmininkavimo faktas paskatino savišvietą. Dalis mūsų, žurnalistų, niekada pernelyg nesidomėjusių ES struktūra, sužinojome, kad Europos Sąjungos Ministrų Taryba nėra tapati Europos Tarybai. Tačiau daliai mūsų, o su mumis – ir mūsų skaitytojų, klausytojų ir žiūrovų – pirmininkavimas teliko reiškiniu, panašiu į karūnavimą ar pereinamosios vėliavos įteikimą.

Pirmininkavimo laikui persiritus į antrąją pusę, spalį populiariame naujienų portale su žyma „Lietuvos pirmininkavimas ES“ prie kas penkto iš 26 pateikiamų aktualiausių tekstų-pranešimų buvo prezidentės Dalios Grybauskaitės fotografija, dar prie vieno – jos šaržas, prie šešių – kitų Lietuvos politikų Vytauto Landsbergio, Valdo Adamkaus, Jaroslavo Neverovičiaus, Rolando Pakso, Valentino Mazuronio, Juozo Bernatonio, Dailio Barakausko atvaizdai, prie vieno – Lietuvos Seimo narių bendras planas (naujiena skelbė, kad Seimas pirko du informacinius ekranus). Prie vieno teksto – cepelinai, prie kito – arimai, dar prie vieno – baletas. Prie gausiai komentuotos publikacijos, įtikinėjančios, jog Vytautas Didysis pirmininkavo senovės ES – kunigaikštis Lucko suvažiavime. Keturi iš 26 aktualiųjų pranešimų buvo rašyti rugsėjį ir spalį, kiti – ankstesni, vasariniai. Viena populiaresnių žinučių vadinosi „Mėlynojo kilimo damų ir ponų stilius – ir darbui, ir pramogai“ ir buvo iliustruota, žinoma, damomis bei poniomis.­

Tai tikrai paviršinis, grubus ir nieku gyvu ne mokslinis aktualiųjų pub­likacijų peržvelgimas. Portale ir be šios žymos galima rasti pranešimų, vienaip ar kitaip susijusių su ES reikalais bei Lietuvos pirmininkavimu. Be to, dabar pranešimų rastume kur kas daugiau, ypač susijusių su Ukraina. Tačiau ši neprofesionali peržvalga rodo simptomą. Sutikite, žmogui, kuriam 50 mėlyno Prezidentės švarko atspalvių nėra pats įdomiausias dalykas ir kuriam nerūpi, kaip kas nors kur nors „sugužėjo“, „šurmuliavo“ ar „kimšo cepelinus“, nelabai buvo ten ką skaityti, o sužinoti ką nors įdomaus – dar mažiau.

Iš pirmo žvilgsnio, paslapčių ir įdomybių pirmininkavime, kaip ir visoje ES, nėra. Jei jau kam labai įdomu, kas vyksta, yra gi viešiesiems ryšiams skirta svetainė, kur ne tik susitikimai paminėti, bet ir teminių straipsnių yra. Jaunimas gali paskaitinėti euroblogą. Ne apie šiuos projektus kalba. Jei sąvoka „Europos Sąjunga“ iki šiol Lietuvoje asocijuojasi su mėlyna ir geltona spalvomis bei brangiais kostiumais, tai mūsų, žurnalistų ir žiniasklaidos vadybininkų, kaltė ir gėda.

Ritualų fanai

Situacija žiniasklaidoje primena pirmąją narystės ES dieną 2004 m. Tąkart turėjau galimybę palyginti čekų ir mūsų dienraščius lėktuve. Čekiškas buvo storas kaip solidus siuntinys, ES išanalizuota, regis, visais įmanomais pjūviais, aptarta net kariuomenė (iki tol nežinojau, kad ES tokią turi). Straipsniai, komentarai, skaičiai, grafikai, fotografijos, kiekvienai temai – atskiras puslapis ar net du, kaip tai veikia, kas iš to mums, ką reikės daryti – visko per vieną skrydį ir neperskaitysi. Lietuviškasis buvo žymiai kuklesnis, ne tik dydžiu, bet ir informacijos pločiu ir gyliu – tarsi koks miestelio laikraščio šventinis variantas, gal mugės proga išleistas, pirmajame puslapyje puikavosi lipančių ant pakylos džiaugsmingų krepšininkų fotografija ir užrašas „Mes ateiname!“ Na, ir?

Jeigu pirmininkavimas ES Tarybai galėjo tapti proga Lietuvos visuomenei iš žiniasklaidos daugiau ir giliau sužinoti, kas vyksta mūsų bendrijoje, kokiose srityse kokie radikalūs pokyčiai bręsta, kas ką stumia, kas kam trukdo, kaip tai paveiks atskirus žmones ar jų grupes, – tai mes nepakankamai ta proga pasinaudojome. O progos būta unikalios. Lietuvoje vis dar vyrauja ir moterauja, bet dažniau vyrauja sluoksnis redaktorių, manančių, kad Lietuvos žmonių nedomina rimti dalykai, gili analizė, ypač komplikuotos temos, kurias dėstant pašnekovų susirenka daugiau nei trys, ir dar užsieniečiai. Net į užsienio šalis mes korespondentų nesiunčiame, lyg sienos vis dar būtų uždarytos. O kam, – sako žiniasklaidos vadybininkai, – žmonės juk nori bulvaro. Be to, mes esą neturime lėšų gilesnei, t. y. normaliai, tikrai žurnalistikai. Nesvarbu, kad reaguodami į tokią praktiką žmonės jau kadais nustojo prenumeruoti nacionalinę spaudą.

Kaip kartais būna katalikiškos kultūros dominuojamoje erdvėje, mums svarbu ritualai ir simboliai, mums ypač svarbūs ritualai ir simboliai, tam teikiame prioritetą, gal tai viena priežasčių, kodėl tuo ir apsiribojame. Tačiau yra dar keletas dalykų, kurie mums, žurnalistams, trukdo dirbti taip gerai, kaip galėtume, ar bent jau galėtume norėti.

Porą dalykų jau minėjau – siauras didelės dalies redaktorių bei žiniasklaidos vadybininkų horizontas ir klaidingas įsivaizdavimas, kad skaitytojai yra kvailesni už juos, taip pat dalies apie ES reikalus anksčiau rašiusių žurnalistų praradimas svarbiausiu momentu. Esama dar keleto ne tik šio pusmečio, bet viso laisvės dvidešimtpenkmečio Lietuvos žurnalistikos raidos trikdžių.

„Mes“, „Lietuva“ ir kiti

Orientacija į įvykius, ne į procesus. Skirtingai nei profesionalūs mūsų kolegos kitur Europoje, Lietuvoje vis dar išlaikome polinkį orientuotis į įvykius, dar dažniau – į pseudoįvykius, apie kuriuos kas nors mums praneša spaudos konferencijoje ar pranešimu spaudai. ES viskas yra procesai – bend­ra žemės ūkio politika, tabako direktyva, sprendimai dėl CO2 ar skalūnų dujų gavybos. Procesų metu grumiamasi, diskutuojama, įtikinėjama, užsiimama lobizmu, persigalvojama. Ką stip­riausiai bandė „prastumti“ lobistai Lietuvos pirmininkavimo metu? Ar jiems pavyko? ES – dideli lošimo namai. Įdomiausia detalės ir sugebėjimas apie jas kalbėti matant iš kelių perspektyvų, o pranešimo spaudai čia nesulauksi. Gal būtume šokiruoti sužinoję, pavyzdžiui, kaip šį pusmetį pasireiškė Lietuvos neutralumas derybose dėl CO2? Gal tokie tekstai internete sulauktų ne mažiau atidarymų, nei pirmininkavimo madų aptarimas?

Meilė abstrakcijoms. Kartais sunku suprasti, ką norime pasakyti savo tekstuose ir kalbose, kai vartojame tokias sąvokas kaip „Lietuva“, „ES“, „Briuselis“, „mes“. Pavyzdžiui, ką reiškia „geriau bus Lietuvai“? Arba „Europos Sąjunga tam nepritaria“? Ar įdomu, kas „pagyrė Lietuvą“, kad „gerai pirmininkauja“, ar kodėl tai padarė? Ką reiškia „kaimas gaus paramą“? Atrodo, tokia nuobodi sritis žurnalistui. O juk Europoje tarptautinę žurnalistų komandą, atskleidusią, kaip panaudojamos išmokos, jau galima vadinti atskiru tiriamosios žurnalistikos sąjūdžiu ir duomenų žurnalistikos lyderiais! Kai rašome taip abstrakčiai ir sąvokos „žemdirbys“, „ūkininkas“, „valstietis“ ir „kaimo gyventojas“ mums atrodo sinonimai, tai nenuostabu, kad niekas nesupranta, kaip čia gali būti, kad „kaimas“ vis gauna tą ES paramą, o tiek žmonių ten skursta. Nėra „Europos Sąjungos temų“, yra tik klausimai, kurie sprendžiami ne nacionaliniu, o ES lygiu, bet tai kasdieniai žmonių gyvenimo klausimai, Lietuvos ir kitų ES valstybių piliečių pinigų panaudojimo klausimai.

Pripratimas prie valdžios vertikalės. Gal tuo galima paaiškinti mūsų polinkį į abstrakcijas ir nesigilinimą į konkretybes. Ačiū Dievui, ES valdymo modelis nepanašus nei į Kremlių, nei į Vatikaną. Ačiū Dievui, sistema komplikuota ir įdomi. Valdžios vertikalės ES nėra. Gali atsitikti, kad Europos Komisijos direktoratas ir Europos Parlamento komitetas kokiu nors klausimu laikosi priešingų pozicijų. Net jei kuri nors Lietuvos valdžios institucija ką nors cituoja kaip „ES poziciją“, žurnalistams vis tiek svarbu pasigilinti, kieno konkrečiai ta pozicija yra, ką šiuo klausimu mano Europos Parlamento frakcijos, kaip ten, beje, balsavo Lietuvos atstovai, gal ką tuo klausimu yra pasakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), ką mano Briuselyje veikiančios visuomeninės organizacijos, pavyzdžiui, korporacijų įtaką ES valdymo institucijoms stebinti organizacija Corporate Europe Observatory, o gal ir Lietuvos organizacijos, pavyzdžiui, Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma. Pavyzdys – diskusija dėl tarptautinio susitarimo ACTA prieš porą metų. Tiksliau, faktas, kad Lietuvos ministerijų atstovai sėkmingai dėliojo parašus, bet jokios diskusijos žiniasklaidoje, o tai reiškia – visuomenėje – nebuvo, kol neprasidėjo aktyvistų protestai. Net tada toliau citavome Lietuvos politikus ir valdininkus, kartojančius, kad viskas „jau seniai nuspręsta“, ir kad esą pritarti tam susitarimui yra „ES pozicija“.

Žurnalistiką išstūmė viešinimas. Ilgą laiką ES lygiu svarstomi klausimai dažniau minėti ne žurnalistų rašomuose tekstuose, o užsakomuosiuose, vadinamuosiuose viešinimo tekstuose. Tai mus ištvirkino. Pinigus administravo Lietuvos institucijos, politikai tuo naudojosi, tuo naudojosi ir žiniasklaidos valdytojai. Kam samdyti žurnalistą ir mokėti jam už gilinimąsi į temą (didelė dalis to darbo atrodo kaip nieko neveikimas, sėdi žmogus prieš kompiuterį, skaito ir galvoja apie dalykus, apie kuriuos net aš, redaktorius, neturiu laiko galvoti), jei laimėjęs kokį viešinimo projektą gali ir tekstų krūvą gauti, ir pinigų, ir dar, atleidęs nebereikalingą darbuotoją, sutaupyti redakcijos lėšų? Trumpas verslo planas. Žurnalistė Inga Janiulytė prieš praėjusius Seimo rinkimus savo tyrime „Perkamo viešumo galia“ analizavo situaciją ir problemos suvokimą. Nereikia teisintis, kad tai visur įprasta. Tokia praktika pasižymi vos keletas šalių, Lietuva ir naujosios ES narės Bulgarija ir Rumunija.

Tapatinimasis ne su žmogumi, o su galia. Tai labai stebina kolegas iš Vakarų, ypač iš Skandinavijos. Nors daugelis mūsų, žurnalistų, uždirbame nelabai daug, bet savo darbe neretai esame linkę į klausimus žiūrėti iš galios, kad ir kokia ji būtų, pinigų ar politinė, perspektyvos. Tie, kurie dar laikosi sąlyginės kairės/dešinės perskyros, galbūt pasakytų, jog Lietuvos žurnalistika didžiąja dalimi yra dešinioji, nepaisant to, jog dirba joje tipinis prekariatas, su neaiškiomis darbo sutartimis ir socialinėmis garantijomis, pakibęs amžino laikinumo būsenoje. Tačiau net apie paskolas rašydamas jose skendintis žurnalistas skambins banko ekonomistui, kad sužinotų, kaip Viskas Yra Iš Tikrųjų, o mero pakviestas į Vilniaus Kirtimuose esančią romų gyvenvietę, tikėtina, rašys iš buldozerio perspektyvos. Mes neturime profesinio įgūdžio apversti piramidės ir apie tai, kas vyksta mūsų Europos valstybių sąjungoje, rašyti kitaip nei „iš viršaus“.

Išlaikytinių mentalitetas. Organizuoti redakcijos darbą taip, kad žurnalistai keliauti gali tik tada, kai juos po savo sparnu priglaudžia kokia nors institucija ar verslas, nėra nei taupumas, nei gera žiniasklaidos vadyba.

Meilė trumpumui ir greičiui. Žurnalistikoje, kaip ir aritmetikoje, rezultatas negali būti didesnis nei sudedamų dalykų suma. Jei ženklų gali būti tik tiek ir laiko skiriama tik tiek ir jei žmogus per dieną turi parašyti – tiksliau, sugeneruoti – daug tekstelių, tai nesitikėkime stebuklų. Kai kur redakcijose vos užtenka žmonių „srautui“ palaikyti, tai yra užtikrinti nenutrūkstamą trumpų „failų“ metimą į juodąją interneto skylę. Įrodyti, kad greta naujienų reporterio reikalingas ir ekonomikos reporteris gal dar įmanoma, bet įtikinti, kad reikia dar ir ekonomikos redaktoriaus, gali būti jau sunkiau. O kaip įtikinti, kad redakcijai būtinas ES ekonomikos redaktorius?

Svarbu ne tekstai, o komentarai. Apie tai, jog šiandien viena iš žiniasklaidos varomųjų jėgų yra interneto tekstų komentatoriai, yra rašęs VU Žurnalistikos instituto direktorius  doc.  dr. Deimantas Jastramskis. Kol tai tęsis, sunku bus ką nors įtikinti, kad reikia investuoti ne į „klikinius“ tekstus, o į kokybišką žurnalistiką.

Nesuvokimas, kad ES struktūrą ir darbotvarkę išmanančių žmonių redakcijoje turi būti ne vienas, o bent keli, ir ne tik Briuselyje, bet ir čia, Lietuvoje, ir ne tik pirmininkavimo laiku, bet visada. Neturėti žmogaus, išmanančio Lietuvos energetikos ūkio raidą ES ir pasaulio kontekste, ne tik energetikos, bet ir aplinkos, socialinio teisingumo ar politikos suderinamumo vystymuisi aspektais, šiandien yra tas pat, kaip neturėti rajoniniame laikraštyje žurnalisto, žinančio, kad yra toks Seimas ir Vyriausybė.

Tai subjektyvus požiūris. Kaip visada, gal ir perspaudžiu. Pati esu prastos žurnalistikos pavyzdys, visi mano tekstai vėluoja mėnesius, o svarbiausieji lieka neparašyti. Tačiau kaip skaitytoja ir klausytoja esu profesionali. Aš iš tų moterų, kurios BBC klausytojų tyrime sakė, jog užuot kasdien klausiusios „karštųjų žinių“ kas pusvalandį, informuojančių, kiek žmonių šiandien žuvo Irake, norėtų išgirsti kad ir vieną žinių laidą per savaitę, tokio ilgio, kokio reikia, iš kurios sužinotų, kodėl jie vis dar žūsta, ir kas daroma, kad tai pagaliau liautųsi. Žinios juk nuo žodžio „žinoti“, taip?

Lietuvoje yra puikių žurnalistų ir žurnalisčių, ne taip jau mažai. Dalis jų – slenksčio būsenoje, tuoj išeis. Tai protingi, gabūs žmonės. Dalis jų patys lietuvišką žiniasklaidą vartoja minimaliai. Daugelis jų gilesnei analizei neturi laiko. Dalis jų jau išsekę, jiems atsibodo kuistis „smėlio dėžėje“, kaip patys sako, laikraščiai jiems jau seniai per ploni, portalai savo informacijos garantiniu laiku per trumpi, jie išeina. Kaip žmonės jie laimi, o kaip profesinė bendrija ir kaip visuomenė mes pralaimime dar kartą su kiekvienu pasitraukusiuoju.

Pirmininkavimas baigtas, kas bus toliau?

Gal viskas liks kaip buvę. Kalbas mokantys ir užsienio portalus skaitantys žmonės žinių, kurioms svarbus ES kontekstas, į Lietuvos žiniasklaidą skaityti negrįš. Na ir kas. Portalai išgyvens, nes ir toliau maitinsis iš visų kitų nemokamai perimamais tekstais, taip pat aktyvistų, politikų, visuomenės veikėjų ir pasipiktinusių ar susižavėjusių piliečių rašiniais. Bus daugiau vaizdų, daugiau pusnuogių moterų, tekstai trumpės. Mes ir toliau dirbsime savo redakcijose kaip dirbę. Laikraščiai bankrutuos vienas po kito, o jų redaktoriai peršoks redaktoriauti į portalus ir toliau kalbės, kad dėl visko kalta rinka, kurios nėra. Jie ir toliau nesiųs žurnalistų į žaliųjų ar profsąjungų protesto mitingus, o paskui parašys redaktoriaus skiltelėje, kad profsąjungos Lietuvoje nieko nereiškia, o tikrųjų žaliųjų apskritai nėra, va, jų jaunystės laikais tai būdavo, o dabar žmonėms tai pilietiškumo trūksta. Tik grabas mus ištiesins. Mes ir toliau niekinsime savo skaitytojus, klausytojus ir žiūrovus. Vadybininkai ir toliau mums kels nerealius reitingų ir „klikų“ reikalavimus, žinodami, jog tokių be pornografijos negalime pasiekti. Tai viena iš žurnalistų disciplinavimo priemonių – kad jaustumėmės netik­ri dėl to, ką darome, ir darytume tai, ką mums sako daryti žiniasklaidos vadybininkai.

Mes ir toliau, atidirbę keletą metų žurnalistikoje, ieškosime „normalaus darbo“, o tie, kurie liksime redakcijose, ir toliau galvosime, kad darome viską teisingai, kad mūsų darbas, komiksų autorės Miglės Anušauskaitės žodžiais, yra „geras kaip lietuviškam“, mes ir toliau šventai tikėsime paistalais, kad kokybiškai žurnalistikai Lietuvoje nėra rinkos, o jeigu ji yra Latvijoje ir Estijoje, tai ten tiesiog maistas kitoks, jūra arčiau sostinės, be to, jie liuteronai. Vis mažiau skaitysime knygų, o naujų – apskritai ne. Juk geriausios knygos jau seniai parašytos. Vieną diena liksime šalikelėje, bet to nepastebėsime, o humaniški žmonės to mums nepasakys. Vis dar galvosime, kad esame svarbūs, nes kartais ciniškiausius iš mūsų likimo draugai pasikvies į vis dar vedamą laidą televizijoje pasakyti kokios banalios išminties, ir mūsų veidai akimirksniui sušvis Lietuvos virtuvėse ar svetainėse, žmonėms perjungiant televizorių iš vieno kanalo į kitą. Jei dar bus, žinoma, tų televizorių. Kartais kai kuriuos mūsų pietauti pasikvies koks ambasadorius ar saugumo darbuotojas. Bet ateitis mums nepriklauso. Ji tikrai priklausys visai kitiems, visai kitokiems žurnalistams. Kad jų būtų, ir kad būtų daugiau, tuos trikdžius iš savo veiklos turime pašalinti, jei ne dėl savęs, tai dėl jų.

Priešingu atveju mes ir toliau reaguosime tik į sirenas bei švyturėlius ir aprašinėsime tik tą trumpą raumenų įtampą, pirmininkavimu tai vadinsis, kultūros sostine ar kaip kitaip. Tai panašu į rimtas, tikras žinias, sirenos iš tiesų kuria tam tikrą bendrumą – juk mūsų širdys vieningai ima plakti greitesniu ritmu. Bet tai ne tiek daug turi bendra su tikra žurnalistika, analizuojančia ES lygiu priimamus sprendimus, apie kuriuos privalome suteikti visuomenei kuo daugiau informacijos, kad žmonės galėtų priimti pamatuotus sprendimus.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 8. Kai kurie „Naujojo židinio“ redaktoriaus pataisymai ir įrašai autorės panaikinti. 

Susiję