Kada ir kodėl susidomėjai knygrišyba?

Kai mokiausi Vilniaus dailės akademijos grafikos katedroje, trečiame kurse, be specialybinių, turėjome papildomus dalykus. Vienas iš jų buvo knygrišyba. Visąlaik, matydama vyresnius studentus, klijuojančius medžiagas prie kartonų, ruošiančius popieriaus pluoštus, “varvindavau seilę”. Ir kai atėjo mano metas negalėjau atsitraukti nuo šio kruopštumu ir atidumu grįsto užsiėmimo. Negaliu atsitraukti iki šiol. Manau, kad labiausiai knygrišyba domina mane dėl to, kad procese atsiskleidžia man būdingos savybės. T.y. kantrybė, kruopštumas, atidumas, tikslumas.

Knygrišybą daugelis suvokia pakankamai abstrakčiai, nėra gilinamasi kas slypi už šios romantizuotos sąvokos. Gal galėtum paaiškinti kas yra knygrišyba? Kiek ji priklausoma nuo knygos strūktūrinių pagrindų?

Skaitydami ar vartydami knygą retai susimąstome, kiek daug skirtingų dalykų ją sudaro. Tai: 1. Turinys, tekstas; 2. Iliustracijos (kalbu ne tik apie pieštas iliustracijas. Nuotraukos taip pat atlieka iliustruojamąją funkciją); 3. Teksto maketavimas;  4. Šriftas; 5. Viršelio dizainas; 6. Įrišimas. Jau nekalbu apie popierių storius, faktūras, medžiagas  ir t.t. Tai štai, knygrišyba atsakinga už materialųjį knygos pavidalą, už knygos „mechaniką“, jos tvirtumą, funkcionalumą, patogumą ir be abejo, estetiką. Žinoma, visi anksčiau išvardinti dalykai yra persipynę tarpusavyje. Pavyzdžiui, įrišimas labai priklauso nuo maketavimo, maketavimas nuo šrifto ir atvirkščiai, šriftas nuo iliustracijų, iliustracijos nuo turinio. Taip, kad norint, jog knyga būtų aukštos kokybės, visos šios dalys turi būti „nušlifuotos“ ir tarpusavyje suderintos.

Paminėjai, kad knygrišyba atsakinga už materialųjį knygos pavidalą. Ar tai viena pagrindinių jos funkcijų?

Taip.

Kaip vyksta knygrišybos procesas? Kokie yra būdai?

Knygrišybos būdų yra be galo daug. Nuo pačių paprasčiausių surišimų virvelė, užtrunkančių pusvalandį, iki sudėtingų klijavimų, siuvimų, odos apdirbimų, užtrunkančių savaitėmis. Aš labiausiai mėgstu standartinį, vadinamąjį, prancūzišką būdą. Jis užtrunka savaitę, kitą, bet yra labai patikimas. Pirmiausia reikia tam tikru būdu susidėlioti popierių. Po to jį susiūti, tada suklijuoti. Palaukti kol išdžius, tada vėl paklijuoti, tada vėl palaukti, kol išdžius, tada vėl paklijuoti ir t.t. Tada atskirai pasidaryti viršelį, priklijuoti jį prie knygos, palaukti, kol išdžius. Trumpai tariant, paklijuoji ir lauki, paklijuoji ir lauki…

Panašu, kad gamybos procesas yra šiek tiek monotoniškas ir užimantis nemažai laiko. Ar tai brangus užsiėmimas? Kiek jis tau kainuoja finansine ir laiko prasme?

Priklauso nuo kokybės laipsnio. Kuo aukštesnė kokybė, tuo didesnė kaina. Tas pats galioja ir laiko, pastangų, kantrybės vienetams. Daugiausia, sakyčiau, kantrybės kainuoja. Bet jeigu turi jos daug, juk negaila tikslingai išnaudoti.

Ar lengva pradėti tokią veiklą?

Bet kokią veiklą pradėti nėra labai lengva. Tačiau jeigu yra noras, lengvumas ateina visai neužilgo.

Ko reikia norint pradėti rišti knygas? Kokios medžiagos knygrišybos proceso metu yra būtinos?

Kaip jau minėjau, pirmiausia reikia noro. Ir kuo jis didesnis, tuo geriau. Kantrybės, kruopštumo, atsidavimo. O kalbant apie medžiagas, reikia popieriaus (įvairių storių), kartono, siūlų, adatų, medžiagų, preso, lentų, plaktuko, ylos ir  t.t. ir t.t. Žinoma, paprastesniems knygrišybos būdams užtektų popieriaus, siūlo, adatos, plaktuko ir ylos. Ir žinoma, mokytojo, kuriuo gali būti žmogus, vadovėlis arba internetas.

Internete praktiškai visa su knygrišyba susijusi informacija yra apie organizuojamas kūrybines dirbtuves vaikams, jaunimui. Ar yra susidomėjimas knygrišyba?

Taip. Man yra tekę organizuoti kelis knygrišybos „workshop‘us“. Kūrybinės dirbtuvės dažniausiai pranokdavo mano lūkesčius dalyvių skaičiaus prasme. Mano didžiai nuostabai į juos ateidavo labai daug žmonių, daugiausia – moksleivių ir studentų. Jie klausydavo ausis įtempę ir kruopščiai stengdavosi išmokti rišti. Toks susidomėjimas stebino ir džiugino vienu metu. Neretai po „workshop‘ų“ prieidavo žmonės norėdami tęsti arba užmęgzti bendradarbiavimą. Tokiu būdu esu ir porą užsakymų gavusi.

Gal gali paaiškinti plačiau kas yra kūrybinės dirbtuvės?

„Workshopa‘s“ arba kitaip, kūrybinės dirbtuvės, yra vienkartinė arba keliakartinė paskaita tam tikra tema, per kurią dalyviai išmoksta kažką pasidaryti. Pavyzdžiui, savo knygrišybos „workshop‘ų“ metu išmokydavau susirinkusiuosius paprastais, bet labai maloniais būdais, surišti knygelę.

Ar yra galimybė publikuoti savo darbus?

Kadangi knygrišyba yra ganėtinai specifinė pakraipa, galima sakyti, kad savo knyrišybos darbus publikuoti nėra labai paprasta. Vien fiziškai knygų eksponavimas sudaro daugiau problemų, nei įprastai. Kas trejus metus Vilniuje vyksta autorinės dailininko knygos paroda. Tai turbūt palankaiusia terpė pasireikšti. Taip pat yra knygų mugė. Tačiau tam, kad išeksponuotum savo darbus tokiose vietose reikia rimtesnės projekcijos. Vien gražiai surišti knygą neužtenka.

Surišamų knygų paskirtis dabar suvokiama labiau estetine prasme, kadangi tekstai retai spausdinami į tokiu būdų pagaminamas knygas. Tai kokia visgi tokių knygų paskirtis?

Jeigu klausi apie autorines knygas, jos atlieka meninę, estetinę funkciją. Kai rišu knygas sau, eksperimentuoju, darau kažką mažai funkcionalaus, kažką įdomesnio, žaidžiu su spalvomis ir formomis. Tačiau užsakymų metu atsižvelgiu į užsakovo pageidavimus.

Ar dažnai gauni užsakymų surišti knygas?

Nedažnai. Turbūt dėl to, kad įsigyti tokį daiktą yra prabanga.

Kokių knygų prašo užsakovai?

Dažniausiai žmonės užsako dovanas artimiesiems, vestuvinius albumus ir pan. Į mane kreipiamasi, kai reikia kažko specifinio, vienetinio ir tai, ko nėra parduotuvėse. Žmones domina rankų darbas ir tai, kad jie viską gali sugalvoti patys: išsirinkti spalvas, dydį, storį, formatą, medžiagas. Visus šiuos dalykus susumavus rezultatas išeina „tirštas“. Tas, manau, žavi ne tik klientus, bet ir mane pačią. Itin netradicinių užsakymų nėra tekę daryti, bet man dauguma užsakymų yra įdomūs ir malonūs. Tarkim, visai neseniai, rišau knygelę, į kurią turėjo būti užrašyti eilėraščiai mylimąjai.:)

Kaip žmonės tave susiranda? Jeigu norėčiau pas tave užsisakyti knygą, kur galėčiau gauti tavo kontaktus?

Dažniausiai per pažįstamus. Pažįstamų pažįstamus ir t.t. Derėtų susikurti savo internetinę svetainę, kurioje būtų visi kontaktai ir informacija, bet tam vis pristinga laiko.

Paprastai knygos yra suvokiamos tiek savo pavidalu, tiek savo strūktūriniu pobūdžiu (turiniu, autoriu, iliustracijomis ir t.t). Ar nenukenčia knygrišybos populiarumas dėl to, kad joje nėra turinio?

Geras klausimas. Manau, kad knygos su turiniu perkamos dėl turinio, o mano rištos knygos perkamos dėl to, kad jos be turinio ir yra įrištos rankomis. Tai dvi skirtingos sritys.

Ar galima knygrišybą palyginti su kokia nors kita meno rūšimi?

Aš asmeniškai negalėčiau sulyginti su niekuo. Nežinau, kitos tokios srities, kuri būtų ir savarankiška, ir priklausoma, ir kasdieniška, ir egzotiška, ir puikiai pritaikoma, ir nepritaikoma visiškai, gali būti laikoma rankdarbiu, bet gali pasireikšti ir kaip aukščiausio lygio menas arba amatas.

Ar yra galimybė išmokti profesionalios knygryšybos? Kokia situacija yra Lietuvoje?

Yra, bet nedidelė. Visų pirma tam reikia labai daug laiko, kantrybės ir atsidavimo. O ir sąlygų Lietuvoje turime ne per daugiausiai. Vilniaus dailės akademijoje, grafikos katedroje tam yra galimybė, t.y. patalpos, įrankiai ir vienas dėstytojas. Kiek girdėjau Vilniaus universitetas turi kažkokį knygų restauravimo kursą, bet apie tai informacijos taip pat labai mažai. Kai kurie knygrišybos meistrai turi įkūrę savo knygrišybos studijas ir moko to privačiai. Tačiau knygrišyba yra brangus užsiėmimas ir niekas nenori mokėti tokio kiekio pinigų, kuris būtų vertas tavo laiko ir jėgų kiekio.

Knygrišio darbas nebėra toks reikalingas kaip, tarkim, prieš šimtą ar du šimtus metų, kai nusipirkdavai tik brošiūruotą knygą popieriniu viršeliu ir neišvengiamai turėdavai keliaut pas knygrišį, todėl nenuostabu, kad apie knygrišybos meną šiandien išgirstame vis mažiau. Ar pačiai nekilo mintis kokiu nors būdu populiarinti knygrišybos amatą?

Ne tik kilo tokios mintys, bet ir buvo įgyvendintos. Surengiau tris sėkmingus workšopus. Kai dirbau meno mokykloje “Baltas lapas”, ketinome surengti rimtas kūrybines dirbtuves mokiniams. Į jas turėjo įeiti teorinė ir praktinė dalys, t.y. teorinės dalies metu būtų pasakojama apie knygrišybos istoriją, būdus ir t.t., o per praktinę dalį būtų išbandomas vienas knygrišybos būdas. Kūrybinės knygrišybos dirbtuvės tai vienas būdų populiarinti šį amatą. Galima knygrišybą populiarinti internetu, bet tai būtų labiau savo vardo populiarinimas, nei knygrišybos. Manau, kad knygrišyba kažkiek žavi savo nepopuliarumu. Apie ją reikia leisti žmonėms žinoti, bet populiarindami ją galime komercializuoti.

Teko skaityti teiginį, jog rankų darbo knygos visuomet buvo laikomos ypatingomis, o šiais informacinių technologijų ir nuasmeninų spaudinių laikais jos vertinamos dar labiau. Ar tu, iš savo asmeninės patirties rišant knygas, gali sutikti su šiuo teiginiu?

Visiškai sutinku. Anksčiau knygrišyba buvo kasdienis dalykas, o dabar – tai egzotika ir netgi prabanga. Kai pasakau, kad rišu knygas daug kas labai suklūsta, jiems atrodo neįtikėtina ir nuostabu, kad knygos gali būti rišamos ne tik mašinomis, bet ir rankomis, kaip buvo daroma anksčiau. Būtent todėl, kad aš dabar gyvenu virtualizuotame, visko perpildytame amžiuje, domiuosi jaukiais, maloniais, egzotika tapusiais užsiėmimais. Vertinu apčiuopiamus pavidalus, kuriuose jauti šilumą ir tikrumą.

Susiję