V. Balkūnas – jaunosios kartos fotografas, kuris nebijo pasakyti, kad karalius nuogas. Jo manymu, Lietuvoje fotožurnalistikos žanras neturi tradicijų, todėl dažnai, užuot ieškojus netikėtų, originalių, verčiančių susimąstyti, aiktelėti, o gal net keičiančių žmonių gyvenimus kadrų, daug paprasčiau juos tiesiog surežisuoti. Tačiau periodinė spauda, interneto portalai – ne pasakų knygos. Viena pagrindinių žiniasklaidos funkcijų – informuoti, o tai, Vidmanto manymu, turėtų daryti ne tik žurnalistai, bet ir fotografai. „Plastmasiniai veidai su nupieštomis šypsenomis neturi nieko bendro su tikrąja fotožurnalistika“, – įsitikinęs jis.

Buvai vienas tų, kuris paleido kritikos akmenį į „Auksinio kadro“ apdovanojimų daržą. Viešai išreiškei abejonę, kad kai kurie apdovanotų fotografų darbai – surežisuoti. Kodėl kilo tokių įtarimų?

Nėra etiška kalbėti ir kritikuoti kolegas, kai pats dalyvauji konkurse, tačiau bent keletas nugalėtojų nuotraukų sukėlė įtarimą dėl surežisuotų idėjų. Tačiau negaliu nieko teigti ir konkrečiai kaltinti, tai yra tik mano įtarimai, galbūt jie ir nepagrįsti.

Mano supratimu, reportažo kategorijos nugalėtojo nuotraukos apskritai neturėjo patekti į spaudos fotografijos konkursą. Pabrėžiu žodį „spaudos“. Aš neturiu kompetencijos kalbėti apie autoriaus nuotraukų meninę vertę, tačiau seriją nuotraukų (tikslingai nevartoju žodžio „reportažas“), kai yra sukviesti žymūs žmonės, parinkta aplinka, surežisuotas veiksmas ir kitos detalės, galima vadinti reklamine akcija, fotomeninko kūrybos išraiška ar kitu vardu, bet tik ne fotožurnalistika.

Diplomatijos temos nugalėtojas galėjo pateikti daugiau informacijos apie savo fotografiją (arba to galėjo pareikalauti vertinimo komisija). Labai abstrakčiai aprašytas nuotraukoje pavaizduotas veiksmas yra beveik neįmanomas realiame gyvenime. Niekas bėgančių moterų akmenimis nemėto netgi radikaliai nusiteikusiose musulmoniškose šalyse. Visų pirma jos nebėga, antra, jas dažniausiai sumuša tarp namų sienų, trečia, kiek žinau, šios nuotraukos autorius net nebuvo tose šalyse. Manau, kad tokius spėliojimus galėtų paneigti ar patvirtinti patys autoriai pateikdami ne literatūrinius, bet išsamius nuotraukų aprašymus kaip, pavyzdžiui, to reikalauja tarptautinės fotoagentūros.

Portreto srityje taip pat laimėjo toli gražu ne momentinis fotografo užfiksuotas kadras. Tai greičiau – tikslingai surežisuotas, pagal idealius kanonus padarytas garsaus režisieriaus portretas. Taip, aš pats esu pasidavęs srovei, padaręs (ir net pateikęs kai kuriems konkursams) režisuotų portretų. Tačiau kodėl tokios nuotraukos turėtų vyrauti arba būti priimamos į spaudos fotografijos konkursus? Galbūt teisingai daro kai kurių konkursų organizatoriai, atskirdami režisuotų portretų kategoriją nuo naujienų portretų.

Surežisuota ar tikra – dažnai toks klausimas kyla ir skaitytojams, kurie vertina dienraščiuose, žurnaluose, interneto portaluose publikuojamas iliustracijas. Kaip atskirti, ar situacija nuotraukoje yra reali, momentinė, ar sąmoningai surežisuota?

Atskirti pagautą kadrą nuo gerai surežisuoto net ir patyrusiam fotografui nėra lengva, o eiliniam skaitytojui – tai yra praktiškai neįmanoma.

Skaitytojas turi pasitikėti spaudos fotografija, o tai pasiekti galima tik žaidžiant atviromis kortomis. Prieš kurį laiką viename portale teko pastebėti labai sveikintiną iniciatyvą – prie iliustracijos, kuri nebūdavo daryta aprašomos naujienos įvykio vietoje (pavyzdžiui, žinia apie gaisrą iliustruojama liepsnos fotografija), būdavo parašyta „asociatyvi iliustracija“. Deja, pastaruoju metu panašios informacijos jau nebepastebiu. Skaitytojas privalo žinoti, kada fotografija yra režisuota, o kada – „pagauta“. Tačiau dažniausiai tai jau būna nebe paties fotografo kompetencijos, o redaktorių geranoriškumo reikalas.

Koks, tavo manymu, turėtų būti režisūros ir realaus gyvenimo atspindėjimo santykis spaudos, interneto portalų fotografijose?

Kai nespėji užfiksuoti įvykio, dažniausiai tekstas iliustruojamas asociatyvia nuotrauka, bet, kaip jau minėjau, būtų labai sveikintina, jeigu šalia jos būtų prierašas, kad ji būtent tokia ir yra. Skaitytojas privalo žinoti, kas yra tikra.

Tačiau surežisuotą kadrą skaitytojui pateikti kaip tikrą yra didžiausias nusižengimas, koks tik gali būti spaudos fotografijoje. Kartais su režisūromis paslysta net naujienų fotoagentūroms dirbantys fotografai. Vos sužinojus apie tokį faktą, agentūra nesiima tikrinti tokio fotografo archyvo autentiškumo. Jo visas nuotraukas tiesiog ištrina, o patį fotografą su didžiausiu trenksmu išmeta iš darbo tam, kad visi žinotų, jog jis režisavo nuotraukas, ir juo negalima pasitikėti.

Parodoje, kurioje buvo eksponuojamos geriausios šių metų spaudos fotografijos, teko išgirsti žiūrovo komentarą: „O gal čia tie ančiukai prie Seimo rūmų su „fotošopu“ priklijuoti?“ Iš tiesų šiuolaikinės nuotraukų redagavimo technologijos labai palengvina fotografų darbą, bet ar dėl to nekenčia pats fotografijos autentiškumas, jos vertinimas?

Nemanau, kad dėl papildomų technologijų atsiradimo kenčia spaudos fotografija. Juk fotografijos apdirbimo įrankiai – popierius, ryškalai, labaratorijos buvo ir seniau. Iki šiol sklando pasakojimai, kai per futbolo varžybas vienas fotografas padarė gerą kadrą, bet jame nebuvo kamuolio. Jis jį prilipdė. Kai nuotrauka buvo išspausdinta, vis dėlto paaiškėjo, kad kamuolys buvo šiek toliau, antrame plane. Tad nuotraukoje komanda „žaidė“ dviem kamuoliais… Tokių pasakojimų – ne vienas. Galimybės manipuliuoti buvo tiek seniau, tiek dabar. Tokiose situacijose viskas priklauso nuo fotografo sąžinės ir filosofijos.

Spaudos fotografijoje leidžiama koreguoti apšvietimo problemas, kontrastą, ryškumą ir atlikti kelis kitus redagavimo veiksmus. Kitaip tariant, atlikti minimalius pakeitimus, daugiausia susijusius su fotografijos technininiu netobulumu ar dėmesio sutelkimu.

Tačiau griežtai draudžiama daryti bet ką, kas pakeičia nuotraukoje esantį vaizdą – pripiešti, priklijuoti ar nutrinti detales, taip pat kardinaliai keisti spalvas. Kitaip tariant, jeigu įvykio metu į kadrą staiga „įšoko“ kieno nors ranka ar koja, kuri jums labai trukdo kompoziciškai – teks su tuo susitaikyti. Bet jeigu jūs savo fotoaparato nustatymuose padarėte nedidelę klaidą, ir nuotrauka tapo per šviesi, šį dalyką galima ištaisyti.

Įžvelgčiau kiek kitokią technologijų daromą žalą. Dabar, atsiradus galimybei perduoti nuotraukas esamuoju laiku, atsirado greičio, o ne kokybės poreikis. Nuotrauka gali būti bet kokia, padaryta bet kaip, svarbu, kad ji būtų kuo greičiau pateikta. Tad dažnam fotografui stengtis išieškoti kadrą, po to jį iškadruoti ir tinkamai pateikti nėra laiko. Viskas daroma „greituko“ principu. Prie to yra įprantama, ir todėl kenčia kokybė.

Pats esi fotografas, tačiau gana kritiškai vertini tiek kolegų, tiek savo darbą. Ko trūksta, kad Lietuvos fotokorespondentų darbai prilygtų kolegų iš kitų šalių nuotraukoms?

Lietuvoje spaudos fotografija neturi tradicijų ir šaknų. Daug fotografų dirba spaudoje, nes jiems ten tiesiog moka pinigus.

Beveik nėra fotožurnalistų, kurie norėtų stengtis dėl fotografijos. Nors jie patys turbūt galvoja atvirkščiai. Yra tik vienetai žmonių, kurie skiria laiką studijuoti fotožurnalistikos idėjas, principus ir investuoti į kokybę. Logika paprasta: nėra laiko, reikia „chaltūrkę“ sutvarkyti. Kam man reikia to Afganistano karo, Haičio žemės drebėjimo, miško gaisro Sibire ar pabėgėlių problemos Italijoje? Juk niekas nemokės, o jeigu ir mokės, tai per mažai, kad rizikuočiau. Geriau padarysiu porą vestuvių albumų per tą laiką.

Tokia yra šių dienų filosofija. O kokia filosofija, toks ir rezultatas. Tuoj bus 40 metų, kai lietuviai paskutinį kartą žybtelėjo pasaulio fotožurnalistikos elite. Paradoksas, bet 1974 metais „World Press Photo“ apdovanojimų kategorijoje „Gyvenimas“ pirmąją vietą užėmusios Irenos Giedraitienės nuotrauka yra daryta… vestuvių metu.

Tiesa, po to kartkartėmis pasirodydavo mažų žiežirbų. Pavyzdžiui, vienas lietuvis maždaug prieš 20 metų tarp AP agentūros fotografų komandos buvo nuominuotas Pulitzerio premijai, tačiau tos žiežirbos daugiau pripūsdavo pasipūtimo į žmones, nei atnešdavo naudos Lietuvos spaudos fotografijai.

Daug paprasčiau būti ereliu savame kieme, nei žvirbliu pasaulinėje rinkoje. Dėl to ir vertinu didžiosios daugumos fotografų darbą kritiškai. Visų mūsų iškelta kartelė yra savo kaimo lygmens, visi priėmėme tas taisykles ir būtų per daug nepatogu jas pakeisti. Niekam to nereikia. Nei patiems fotografams – kam stengtis, jeigu daugiau nemokės, nei redaktoriams – yra gerai, kaip yra. Kam investuoti į kokybę, jeigu mus ir taip skaito? Taip ir sukamės uždarame rate – tiesiog taip yra patogiau.

Tai nereiškia, kad pats esu patenkintas savo darbais. Sau kartelę esu iškėlęs daug aukščiau nei kitiems. Jeigu paklaustum, kokiomis savo nuotraukomis didžiuojuosi, turbūt nesugebėčiau atsakyti. Tokių nėra. Per mažai patirties, per mažai mokslo, per mažai darbo.

O kas trukdo Lietuvos fotografams mokytis, tobulėti?

Mano supratimu, pagrindinė ir vienintelė priežastis yra ta, kad Lietuvoje niekas nerengia fotožurnalistų. Rengia menininkus, rengia fotografus technologus, tačiau nėra nė vienos studijų krypties, kuri rengtų profesionalius periodinės spaudos fotografus. Geriausiu atveju yra vos kelios simbolinės paskaitos apie šią profesiją.

Nėra net jokios neoficialios ar privačios mokyklos. Nėra, nes Lietuvoje nėra žmonių, kurie galėtų jiems dėstyti. Galima sakyti, beveik visi dabartiniai spaudos fotografai yra pabaigę tuomečio „statybos technikumo“ fotografijos specialybę, kur, kaip jie patys pripažįsta, spaudos fotografiją dėstė žmonės, kuriems tai buvo įdomu ir reikalinga kaip šuniui penkta koja. Aš pats esu visiškas savamokslis ir suprantu, koks būtinas mokslas, jeigu nori padaryti gerą fotografiją.

Reikia ugdyti naują fotožurnalistų kartą, kviečiantis dėstyti užsienio lektorių ir siunčiant savus studentus semtis patirties užsienio fotografijos mokyklose. Kai tokia karta užaugs – bus pradėtos kurti tradicijos.

Nereikia aimanuoti, kad Lietuvoje nėra rinkos. Kodėl tuomet yra krepšinio rinka? Vos tris milijonus sukrapštanti valstybėlė sugeba būti tarp geriausių pasaulio krepšinio komandų. Lietuviai krepšininkai žaidžia visose aukščiausiose pasaulio lygose. Kažkodėl niekas nesiskundžia, kad Lietuvoje krepšinio rinka maža, todėl neįmanoma būti geru krepšininku. Jeigu būsi geras fotožurnalistas, tavęs norės didžiausi pasaulio leidiniai. Bet jeigu bambėsi, kad Lietuvoje niekam to nereikia, dėl to nieko ir nedarysi, tai ir liksi kaimo lygio bernas.

Reportažinių nuotraukų vertė ir kokybė dažnai būna susijusi ir įvykiais. Gal Lietuvoje mėgstama režisuoti dėl to, kad nėra įdomių, vertų objektyvo įvykių, gal žmonių emocijos ne tokios ryškios, kad būtų įdomios? Gal tai ne fotografų meistriškumo, o aplinkos, kurioje gyvename problema?

Ne įvykių stoka lemia fotografijų kokybę. Daugybė fotografų iš šalių, kuriuose niekas nevyksta, sugeba patekti tarp geriausių pasaulio fotografų.

Geras pavyzdys – Airija, pagal gyventojų skaičių vos ketvirčiu didesnė už Lietuvą. Šiemet geriausios Pasaulio spaudos fotografijos konkurse tarp nugalėtojų ji buvo minima net keturis kartus. Jeigu pažiūrėtume to paties konkurso istoriją, tai suprastume, kad tai nėra atsitiktinumas. Airijos fotografai tarp laimėtojų buvo 2009–2008, 2005–2003, 2001 metais. Šį sąrašą galima tęsti ir toliau. Ar Airijoje vyksta karai, žemės drebėjimai, kataklizmai ar kiti pasauliui labai reikšmingi ir įdomus įvykiai? Vargiai. O štai lietuviams, atvirkščiai negu airių fotografams, tai yra pagrindinė priežastis, kodėl jie nieko nepasiekia.

Geras pavyzdys, kaip reikėtų dirbti, Lietuvoje galėtų būti Rimaldas Vikšraitis. Vaizduodamas nerežisuoto Lietuvos kaimo grimasas, jis galėtų pretenduoti tarp geriausių spaudos fotografų, tik nežinia kodėl jis to nedaro. Galima įžvelgti daugybę istorijų, pasakojimų gyvenime ir juos parodyti. Arba galima važiuoti į pasaulio platybes ir pavaizduoti tuos įvykius, kurie yra svarbūs globaliu mastu.

Kokia fotožurnalistika yra tavo siekiamybė? Kaip pats apibrėžtum tikrosios fotožurnalistikos sąvoką?

Tikroji fotožurnalistika sugeba pakeisti šimtų ar tūkstančių žmonių gyvenimus. Žinoma, tai – ne kasdienybė, o kiekvieno fotografo siekiamybė. Be abejo, didžioji dalis fotografijų taip ir liks informacinio pobūdžio, tačiau taip pat būtų nelogiška, jeigu kiekvienas kadras manipuliuotų žmonių likimais.

Fotožurnalistika nėra vienalypė. Ji gali būti vien „reklaminis“ uždavinys, t.y. savo vaizdu turi sudominti, pritraukti skaitytoją, kad jis atkreiptų dėmesį į pateikiamą tekstą. Tyrimais nustatyta, jog skaitytojas vienam laikraščio puslapiui skiria vos kelias sekundes – perskaityti antraštę ir mestį žvilgsnį į fotografijas. Jeigu kuris nors iš jų sudomina, – skiriama daugiau laiko. Tačiau mūsų redakcijose retai kas naudojasi šia galimybe. Paprastai einama lengviausiu keliu, kai vietoje fotografijos, iliustruojančios aptariamą problemą ar naujieną, įdedamos kalbančių žmonių „galvos“. Patys sau atsakykite, kiek įdomu žiūrėti į tokias galvas laikraščio puslapiuose?

Fotožurnalistika gali, o gal ir turi būti atskira žurnalistikos sritis. Ne papildydama straipsnį, o savo forma konkuruodama su juo. Pastaruoju metu užsienyje populiarėja audiofotoistorijos. Tai vaizdo filmukai, kuriuose rodoma nuotraukų seka, o fotografas pasakoja savo įspūdžius ir aptaria problemas, su kuriomis susiduria jo vaizduojami veikėjai. Taip vienas žmogus perteikia daug informacijos. Taigi vaizdas ir emocingas pasakojimas paveikia daugiau nei straipsnis ir degtukų dydžio iliustracija šalia jo.

Manau, kad dauguma fotožurnalistų nuotraukų atrodytų visiškai kitaip, jeigu reikėtų paaiškinti, ką kiekvienoje iliustracijoje jie norėjo parodyti ir koks tos fotografijos tikslas. Dabar daugumos lietuviškų naujienų portalų tikslas – išspausdinti kuo didesnę galeriją. Pavyzdžiui, reportažų iš Drąsiaus Kedžio laidotuvių galerijos kai kuriuose portaluose siekė iki 100 nuotraukų. Net fotografijų albumai dažnai leidžiami mažesnės apimties. Tad apie ką galima kalbėti, kai autorius ar redaktorius nesugeba atrinkti esminių kadrų, 5 ar 10 vaizdų, kuriais būtų galima parodyti visą esmę. Tokią galeriją prasukame per 10–15 sekundžių, dažnai net iki galo neperžiūrėję, o kiekvienai nuotraukai skiriame tiek laiko, kiek trunka laiko tarpas tarp neperstojamo pelės maigymo ant nuorodos „kita“.

Lietuvoje beveik neskiriama dėmesio vienai iš esmininių fotožurnalistikos temų – socialinėms problemoms. Pavyzdžiui, vaizdu parodyti, kaip atrodo perpildyti kalėjimai, kaip gyvena socialiai remtinos šeimos, kaip pensininkė, norėdama išgyventi, turi prisidurti prekiaudama kontrabandinėmis cigaretėmis. Tai tik dalis to, ką galėtų parodyti Lietuvos žiniasklaida arba portalai.

Darbo ir temų daugybė. Tik klausimas sau, ką pasirinkti: šokių projekto televizijos studijoje filmavimą tarp „žvaigždžių“ ir garantuotą galerijos žiūrimumą, ypač jei parašysime pavadinimą „Ponia X atsegė sagą ir parodė erotišką iškirptę“, ar leisti vakarą su daugiavaike šeima, kurios vyras geria, motina – kasininkė, o penki vaikai vagiliauja? Be to, vieno vakaro čia tikrai neužtektų.

Norint parodyti realybę, reiktų įgytį žmonių pasitikėjimą ir tokių vakarų praleisti daugybę. Negana to, nė vienas laikraštis tokio reportažo nesutiktų spausdinti – nėra vietos. Portalas gal ir įsidėtų kur nors giliai, o po pusdieno pusės metų darbas būtų nustumtas į archyvą. Taigi, ką rinktumėisi tu? Vakarėlį su furšetu ir iškirptėmis ar ilgalaikį nuoseklų darbą tarp eilinių žmonių, norint parodyti jų problemas? Atsakyk ir suprasi, kodėl tokia nepopuliari tikroji fotožurnalistika Lietuvoje.

Aš greičiausiai pasirinkčiau vakarėlį – juk smagiau, be to, užtenka ir savų problemų. O kas tau yra arčiausiai širdies?

Sunku pasakyti. Galbūt lengviau pasakyti, kas nepatinka. Fotoaparato mygtuką spaudžiu tik iš reikalo visokiuose TV projektuose, pseudožvaigždžių vakarėliuose, reklaminiuose renginiuose, kur viskas daroma pigaus populiarumo keliu norint gauti nemokamo reklamos ploto. Kitaip tariant, nepatinka visi „netikri“ ir dirbtinai sukurti įvykiai. Daug mieliau dirbti, kur verda tikros žmonių emocijos, kur norint padaryti kadrą reikia avėti ne lakuotus batus, o tokius, kurie atlaikytų braidymą po purvą, kur reikia bendrauti su žmonėmis, kad jie prisileistų. Tokiose situacijoje patiri ir išmoksti daug naujų dalykų. Ten, kur silikono jūros ir plastmasinių veidų miškas su nupieštomis šypsenomis, dažniausiai vyksta įvykiai, kurie neturi nieko bendro su tikrąja fotožurnalistika.

Kodėl taip svarbu ir reikia fiksuoti realaus gyvenimo akimirkas? Gal geriau nematyti karo, žmonių šiukšlynuose, avarijų, gaisrų, riaušių ir kitų šiurpių įvykių? Šypsenos, nors ir netikros, gilios iškirptės – gal nuo jų gyvenimas visiems taptų gražesnis?

Atsakymas labai paprastas – todėl, kad mes turime teisę žinoti, kas svarbaus vyksta. Skaitytojas naujienų sraute pats renkasi, ką jam skaityti ir žiūrėti, o ko – ne. Žurnalistų ir fotožurnalistų pareiga yra parodyti pasaulį tokį, koks jis yra. Jame yra ir benamių, ir oksanų, ir mokslininkų. Negalima nutylėti ir nerodyti avarijų, gaisrų, savižudybių, tačiau negalima ir vien tuo naudotis siekiant populiarumo. Reikalingas adekvatus naujienų pateikimas.

Dabar informacijos srautas – milžiniškas. Norint perskaityti visas dienos žinutes ir atidžiai apžiūrėti iliustracijas neužtektų ir visos dienos. Tai kam vargti dėl gero kadro, gal tiesiog užtenka spustelėti kelis kartus mygtuką ir ramiai grįžti į redakciją?

Jeigu nuotraukos nepatrauks skaitytojo dėmesio, tai bus tik betikslis laiko švaistymas. Kiekviena fotografija turi ką nors pasakyti, o fotografo tikslas yra sugebėti tą vaizdą pateikti taip, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie naujieną ar problemą. Kuo geriau padaryta fotografija, tuo daugiau galimybių, kad ji ką nors pakeis ar padės rasti problemos sprendimą. Galbūt badaujančio vaiko vaizdo sujaudintas Seimo narys inicijuos pataisas, kuriomis tokių vaikų sumažės, galbūt kraupios avarijos vaizdus pamatęs kelių erelis nustos girtas lakstyti po kaimą. Toks turėtų būti fotografo tikslas, o jis pasiekiamas tik padarius gerą nuotrauką.

Šaltinis: mediaforumas.lt

Susiję