Kaip apibrėžtumėte, kas yra žiniasklaida? Ar tik televizija, radijas, spauda, ar į šią sąvoką įeina filmai, reklamos ir kitomis komunikacijos priemonėmis teikiama informacija?

Žiniasklaidos terminu tradiciškai dažniausiai yra apibūdinamos visuomenės informavimo priemonės, formuojančios tam tikrą komunikacinę terpę ir skirtos plačiai auditorijai. Mokslininkai siūlo vartoti ir kitą – medijų – terminą. Tiek žiniasklaidos, tiek medijų ypatumas yra tas, kad tai yra informacijos, žinių nešėjai, tarpininkai tarp informaciją skleidžiančiųjų ir ją gaunančiųjų.

Žiniasklaidos poveikis vaikų elgsenai, socialinei jų raidai yra nuolatos tiriamas. Nusakyti pagrindines išvadas gana sudėtinga – pripažįstama, kad žiniasklaida yra vienas iš socialinę vaikų elgseną veikiančių veiksnių. Tačiau atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad šis poveikis neturėtų būti absoliutinamas, nes žiniasklaida veikia kartu su kitais veiksniais (pavyzdžiui, socialine, šeimos aplinka, vaiko asmenybe ir kt.).

Kaip manote, ar žiniasklaida labiau tik perima įvaizdžius, įvairias stereotipines nuostatas iš visuomenės, ar pati juos kuria? Kurie iš jų, Jūsų nuomone, yra aštriausi, ir kuriuos būtina dekonstruoti?

Žiniasklaida ir sustiprina stereotipus, ir prisideda prie jų formavimo. Kalbant apie vaikų socialinę ir ypač moralinę brandą, reikėtų dekonstruoti tuos žiniasklaidos formuojamus ir stiprinamus stereotipus, kurie yra susiję su moralinių vertybių nuvertinimu, negatyvaus deviantinio elgesio teigiamu vertinimu ir pan.

Ar ikimokyklinio amžiaus vaikus žiniasklaida veikia labiau negu suaugusiuosius?

Taip. Asmenims, neturintiems patirties, kritinio mąstymo, žiniasklaidos pranešimai turi didesnį poveikį.

Kokį poveikį daro reklama ikimokyklinio amžiaus vaikams?

Reikėtų kalbėti tik apie galimą reklamos poveikį ikimokyklinio amžiaus vaikams, nes reklamos poveikis gali priklausyti nuo įvairių aplinkybių (pavyzdžiui, puoselėjamų šeimos vertybių, socialinėje aplinkoje dominuojančio požiūrio į reklamos pranešimus ir pan.). Galimą reklamos poveikį ikimokyklinio amžiaus vaikams pirmiausia lemia reklaminio pranešimo ypatumai – kiek reklaminis pranešimas yra suprantamas tokio amžiaus vaikui, kiek reklaminį pranešimą vaikas gali susieti su reklamos objektu, kokias emocijas sukelia  toks pranešimas. Taip pat būtina pastebėti, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai yra paveikesni jiems patraukliai pateikiamai informacijai ir tokią informaciją priima nekritiškai. O tai reiškia, kad reklaminiai pranešimai ikimokyklinio amžiaus vaikams turi ne tik vartotojiškos elgsenos skatinimo potencialą, bet ir formuoja tam tikrą reklaminiame pranešime perteikiamą elgseną, jame ryškinamas vertybes.

Kokia žiniasklaidos priemonė yra paveikiausia ikimokyklinio amžiaus vaikams?

Ikimokyklinio amžiaus vaikai yra paveikiausi toms žiniasklaidos priemonėms, kurios nesuteikia pakankamo emocinės reakcijos laiko, neleidžia vaikui emociškai prisitaikyti prie pateikiamos informacijos. Tai informaciniai vaizdo ir garso pranešimai (televizija, atitinkama internetinė žiniasklaida, taip pat ir kai kurie kompiuteriniai žaidimai), t. y. tai tokia informacija, kuri palieka mažai vietos vaiko fantazijai ir pateikia jau suformuotą vaizdą, parodo aiškų elgesio modelį.

Ar žiniasklaidos poveikis turi pasireikšti iškart, ar gali padariniai būti juntami ir vėliau? Kokie jie gali būti, dėl kokių priežasčių?

Mokslininkai teigia, kad žiniasklaidos poveikis yra tiesioginis, laikinas (trumpalaikis). Vis dėlto manoma, kad žiniasklaidos poveikis yra latentinis. Reikia pripažinti, kad laukiamo žiniasklaidos poveikio gali ir nebūti (dėl to, kad vaikų elgesį, vertybių formavimąsi ir kt. veikia ir kiti veiksniai). Tačiau moksliniai tyrimai atskleidžia tam tikrą tarpusavio priklausomybę  tarp smurtinio vaikų elgesio ir žiniasklaidos pranešimų turinio (nors būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog tam tikra koreliacija vienareikšmiškai neparodo, kad žiniasklaidos pranešimas yra tiesioginė ar svarbiausia smurtinio elgesio priežastis). Jei žiniasklaidos pateikiami elgesio stereotipai, formuojamos vertybės yra palaikomos socialinės aplinkos, skatinamos – vaikai perima atitinkamą elgesį ir vertybes.

Ar Lietuvoje atlikta tyrimų,  analizuojančių žiniasklaidą, skirtą vaikams?

Reprezentatyvių didelio masto tyrimų nėra gausu. Lietuvos žiniasklaidos priemones, skirtas vaikams, analizavo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslininkės E. Macevičiūtė, R. Matkevičienė ir aš.  Žiniasklaidos poveikis vaikų elgsenai analizuotas plačiau (ši tema susilaukė psichologų, teisininkų, edukologų, žiniasklaidos specialistų (pavyzdžiui, G. Valickas, A. Kiškis, G. Sakalauskas, Janulaitienė,  A. Gumuliauskienė , R. Uznienė ir kt.) dėmesio.

Ar būtų galima teigti, kad, pavyzdžiui, televizijos laidos ar žurnalai, skirti vaikams, pratina vaikus tapti aktyviais vartotojais? Ar būtų galima įžvelgti tam tikrą tendencingumą? Jeigu taip, kodėl?

Galima teigti, kad reklaminių pranešimų srautas šiose žiniasklaidos priemonėse padidėjo. Tai bendra tendencija, kurios priežastys gali būti vertinamos įvairiai. Tokio reklaminių pranešimų srauto gausėjimą gali lemti tiek vartotojiškos visuomenės, kultūros formavimasis, tiek žiniasklaidos priemonių kaip atitinkamų verslo elementų ekonominiai aspektai.

Tyrėte leidinius, skirtus paaugliams. Kas labiausiai kelia nerimą ar, priešingai, džiugina?

Džiugina tai, kad Lietuvoje yra nacionalinių, originalių žiniasklaidos priemonių (žurnalų, televizijos laidų), skirtų šiai auditorijai. Nerimą kelia tam tikri valstybės nedėmesingumo ženklai vaikų teisių apsaugai teisiniu lygiu, taip pat menkstanti žiniasklaidos socialinė atsakomybė.

Kaip manote, ar Lietuvoje pakanka dėmesio  žiniasklaidai, skirtai ikimokyklinio amžiaus vaikams, jos reguliavimui ir priežiūrai? O gal tai nėra reikalinga?

Lietuvos teisinė bazė, skirta nepilnamečių apsaugai nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio, yra pakankama, tačiau trūksta aiškumo dėl internetinės žiniasklaidos, socialinių medijų reguliavimo ir priežiūros.

Ką patartumėte tėvams (globėjams), auginantiems ikimokyklinio amžiaus vaikus, į kokio pobūdžio žiniasklaidą atkreipti dėmesį, o kurios – vengti?

Patarimas būtų vienas – tėvai turėtų žinoti, kokia informacija pasiekia vaikus. Taip pat būtų pravartūs žiniasklaidos ar medijų raštingumo užsiėmimai, per kuriuos vaikams būtų suprantamai paaiškinamas žiniasklaidos priemonių veikimas.

Kalbino Agnė Patackaitė

Šaltinis: bernardinai.lt

Susiję