Pamąstymai apie žiniasklaidos socialinę atsakomybę

social-responsibility
Platono veikale „Valstybė“ atsiranda pirmieji svarstymai apie socialinę atsakomybę. Didžiojo filosofo teigimu, tas, kas turi galią, privalo būti atsakingas už visuomenės, kurią ta galia paveikia, gerovę.

Žiniasklaida metaforiškai yra vadinama ketvirtąja valdžia. Jos daromos įtakos visuomenei pobūdį ir laipsnį tiksliai nustatyti sunku, tačiau kad ji turi įtakos – neabejojama. Žiniasklaidos atliekamas vaidmuo kiekvienoje visuomenėje  labai svarbus. Kiekvieną dieną žurnalistas žongliruoja svarbia informacija. Atsiranda daugybė galimybių apgauti, sukčiauti, meluoti, bet didžioji dalis žurnalistų išsitraukia savo profesinius ginklus ir suka tiesos link. Jie žino, kad tai yra jų tikslas, jų misija. Atsiranda pareiga visuomenei, atsakomybės jausmas.

Socialinė atsakomybė, kas tai?

Socialinės atsakomybės teorijoje teigiama, kad kiekviena organizacija ar individas yra įsipareigoję veikti visuomenės gerovei.

plesnys
„Lietuvoje vyrauja primityvi žurnalistika. Tai rodo bendrą visuomenės padėtį, kuri nėra labai gera“, – teigia filosofijos profesorius Albinas Plėšnys.

Filosofas, Vilniaus universiteto Filosofijos katedros narys profesorius Albinas Plėšnys sako, kad atsakomybė yra susijusi su laisvu žmogaus veikimu: mes esame atsakingi už veiksmus, kurie priklauso nuo mūsų pačių. „Socialinė atsakomybė yra tam tikra norma, kurios žmogus turi laikytis bendraudamas su kitais žmonėmis dėl to, kad mes kalbėdamiesi, veikdami vienokiu ar kitokiu būdu, darome įtaka kitiems žmonėms. Kita vertus, kiti žmonės taip pat daro mums įtaką. Mūsų veiksmai kitų žmonių atžvilgiu ir mūsų bendravimas su kitais žmonėmis, sukelia tam tikrų socialinių pasekmių, todėl kiekvienas žmogus, bendraudamas su kitu žmogumi, turėtų jausti atsakomybę už tai, ką jis daro“, – aiškino A. Plėšnys.

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir Lietuvos žurnalistas, Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto lektorius Romas Sakadolskis apibūdina žurnalisto socialinę atsakomybę, kurios idėja iškilo XIX ir XX amžių sankirtoje. „Tai santykis tarp žurnalisto ir visuomenės, kuriai jis tarnauja arba kuriai jis teikia informaciją. Tai yra socialinės atsakomybės esmė ir nuo to prasideda įvairių ginčų: kokia yra žurnalistų bendruomenės ar apskritai, žiniasklaidos, atsakomybė. Dėl to labai smarkiai išsiskiria nuomonės“, – dėstė R. Sakadolskis.

Sociologas, rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys pateikia praktišką apibrėžimą: „Socialinė atsakomybė – žurnalisto pareiga pateikti visapusišką, subalansuotą problemos vaizdą. Jis turėtų pateikti visas teigiamas ir neigiamas įvykio puses. Kuo geresnis žurnalistas, tuo daugiau informacijos jis turi ir moka suvaldyti“. V. Gaidžio nuomone, pagrindinė problema yra žurnalistų angažuotumas. Anot sociologo, šis bruožas neleidžia žurnalistams būti visiškai atsakingiems savo visuomenei.

Normos ir jų sudarytojai

Kiekvienas gyvenimo aspektas turi savo normas. Dauguma jų gyvenime ateina savaime, bet kitų taisyklių turime išmokti, kad galėtume sėkmingai panaudoti kasdienybėje. Normos neatsiranda savaime, jos yra sukuriamos žmonių, tačiau kokių?

Filosofo A. Plėšnio nuomone, pagrindinis normų kūrėjas yra ne vienas žmogus, o bendruomenė. „Normos yra išvedamos iš principų. Pirmiausia reikėtų vadovautis bendrojo gėrio sąvoka: tai, ką aš darau, neturėtų žeisti visuomenės intereso, kenkti bendruomenei“, – aiškino filosofas. Žmogus turėtų vadovautis normomis, kurios atitiktų moralės, teisingumo ir bendrojo gėrio reikalavimus. „Iš principų atsiranda taisyklės, o jos mums rodo, kaip konkrečiai reikėtų elgtis. Visos taisyklės atsiremia į tuos kertinius principus“, – tvirtino filosofas. Pasak A. Plėšnio, žinodami principus ir tikslą, mes siekiame sukurti taisykles. Tokia veiksmų grandinė būdinga ir žiniasklaidai. „Mes stengiamės, kad visuomenei būtų geriau, siekiame bendrojo gėrio, kuris yra tikslas, toliau žinome, kad privalome laikytis doros principų ir paisyti teisingumo. Tai pradinės prielaidos. Jomis remdamiesi mąstome, pasinaudojame savuoju supratingumu ir kuriame taisykles“, – aiškino pašnekovas.

Žurnalisto Romo Sakadolskio teigimu, nėra vieno paprasto ir tiesaus atsakymo į klausimą, kas formuoja normas. „Socialinės atsakomybės idėja klojo pagrindą vadinamai savireguliacijai, t.y. pati žurnalistų bendruomenė suvokia, kad jis turi tam tikrą atsakomybę tai visuomenei, kuriai jis ruošia pranešimus. Mainais už tai, visuomenė, per valstybės įstatymus, suteikia erdvę žurnalistui veikti“, – dėstė R. Sakadolskis. Tačiau, lektoriaus nuomone, ne visais atvejais mainai vyksta sklandžiai. Kai kurios valstybės labai nori reguliuoti ir nustatyti žiniasklaidos teisės ir atsakomybių ribas, bet šią problemą padeda spręsti etikos standartai. Žurnalistika, kaip ir kitos specialybės, turi savo etikos kodeksą, tačiau įvairių specialybių atstovų darbo etiką reglamentuojantys kodeksai nėra vienodi. „Pavyzdžiui, JAV, savo laiku, objektyvumas buvo suprantamas kaip viena iš žurnalistinio darbo siekiamybių, o šiandien objektyvumo reikalavimas yra išbrauktas iš Amerikos žurnalistų etikos kodekso, nes nesusitariama, kas yra objektyvumas. Tačiau gimė kita idėja, kuri yra gana įdomi – kaip įmanoma sumažinti galimą žalą. Kad nepažeistų žmonių aplinkos, veikdamas žurnalistas turėtų būti budrus ir atsargus“, – teigė R. Sakadolskis. Šis pavyzdys yra tik dalelė viso etikos kodekso.

 

Žiniasklaidos galia

vladas gaidys
Anot V. Gaidžio, nors žiniasklaida neturi galios pasakyti, kaip reikia galvoti, ji turi galią nurodyti, apie ką reikia galvoti.

Antika. Platono veikale „Valstybė“ atsiranda pirmieji svarstymai apie socialinę atsakomybę. Didžiojo filosofo teigimu, tas, kas turi galią, privalo būti atsakingas už visuomenės, kurią ta galia paveikia, gerovę. Jeigu mes sakome, kad žiniasklaida privalo būti atsakinga visuomenei, tai mes teigiame, kad žiniasklaida turi galios. Kokio dydžio ši galia yra Lietuvoje?

Lektorius Romas Sakadolskis svarsto, kad žiniasklaidos galios dydis priklauso nuo galios apibrėžimo. „Mes gyvename tokiu laiku, kuomet didesnė dalis informacijos mus pasiekia per tarpininkus, kitaip sakant, ne mes patys esame liudininkai įvykių, kurie veikia mūsų likimus: mes apie tuos įvykius sužinome iš kitų. Šiuo atžvilgiu žiniasklaidos galia yra milžiniška, nes žiniasklaida ir joje dirbantys žurnalistai sukuria vaizdinius, kuriais žmonės remiasi kurdami savo gyvenimus“, – tvirtino R. Sakadolskis. Pasak pašnekovo, kita galios suvokimo pusė yra žiniasklaidos galimybė surasti ir pateikti klaidingą informaciją. Šis aspektas galią paverčia sąlygine, nes visuomenė į žiniasklaidą ima žvelgti labai skeptiškai. Kyla diskusijų apie šaltinių konfidencialumą ar kitas problemas. Visgi pati žurnalistų bendruomenė suvokia savo galią ir bando susiaurinti galimybes ja piktnaudžiauti. Taip atsiranda savireguliacija, atskaitingumo ir patikimumo kriterijai.

Sociologo V. Gaidžio nuomone, žiniasklaida yra ir stipri, ir silpna. Silpna ji yra keičiant žmonių nuomonę. Pasak pašnekovo, žmonės yra pakankamai išsilavinę ir gali kritiškai mąstyti, todėl pakeisti jų nuomonę sunku. Bet, anot V. Gaidžio, nors žiniasklaida neturi galios pasakyti, kaip reikia galvoti, ji turi galią nurodyti, apie ką reikia galvoti. „Aš neabejoju, kad žiniasklaida veikia sprendimų priėmėjus. Tai gali būti Seimo nariai, ministerijų darbuotojai. Aš manau, kad jiems yra labai baisu atsiversti „Delfi“ ir surasti prie savo pavardžių prikabintas neigiamas etiketes“, – etikečių klijavimą didžiausia žiniasklaidos atsakomybe vadina sociologas V. Gaidys.

Visuomenės atsakomybė

Žiniasklaidos socialinė atsakomybė nurodo į ryšį tarp pilietiškos žiniasklaidos ir visuomenės. Tačiau žurnalistas taip pat yra visuomenės dalis, o tai kuria paradoksą: žiniasklaidos atstovas, norėdamas išlikti nešališkas, privalo atrasti pusiausvyrą tarp savo kaip piliečio ir kaip žurnalisto įsipareigojimų. Kita vertus, ryšys tarp žiniasklaidos ir visuomenės nėra vienpusis, taigi ar pati visuomenė, kuri vartoja žiniasklaidą, yra jai atsakinga, turi įsipareigojimų?

Profesorius Albinas Plėšnys sako, kad visuomenė yra priklausoma nuo bendros kultūrinės situacijos. Jeigu žurnalistika būtų aukšto lygio, o visuomenė – menkai išprususi, tokiu atveju, kokybiška žurnalistika nebūtų populiari. Profesoriaus nuomone, ruošiant išprususius žmones, žurnalistai gali truputėlį prisidėti, bet šis žiniasklaidos vaidmuo nėra pagrindinis. „Lietuvoje vyrauja primityvi žurnalistika. Tai rodo bendrą visuomenės padėtį, kuri nėra labai gera“, – teigė pašnekovas. Žiniasklaida ir visuomenė yra labai glaudžiai susijusios, todėl išprusę žmonės galėtų reikalauti aukšto lygio žurnalistikos ir atvirkščiai. Tokia būtų visuomenės atsakomybė.

Žurnalisto Romo Sakadolskio manymu, visuomenė turi pasirūpinti, kad terpė, kurioje dirba žurnalistas, būtų apsaugota – tai pagrindinė auditorijos pareiga, bet ji nėra vienintelė. „Šiais laikais, internetinėje erdvėje skaitytojai savanoriškai prisiima atsakomybę bendrauti su žurnalistais, papildydami žurnalistų darbą savo įžvalgomis, savo patirtimis. Tada laikraščio interneto svetainė tampa nauja vieta, kur vyksta diskusija. Auditorijos ir visuomenės reikalas yra toje diskusijoje aktyviai dalyvauti ir, pamačius žurnalisto klaidą, ją pataisyti“, – dėstė R.Sakadolskis.

Smalsumo spąstai

Filosofas Albinas Plėšnys nagrinėdamas žiniasklaidos problemas ir atsakomybę, išskiria vieną neigiamą tendenciją. „Žmogus turi smalsumo jausmą, kuris nėra vienalytis. Remiantis Platono „Valstybės“ idėjomis, yra taurusis smalsumas, kuris yra susijęs su moksliniu, tyrinėtojo smalsumu. Taip pat yra smalsumas, kuris yra tuščias, pavyzdžiui, noras žinoti, ką verda kaimynė pietums. Paskui yra gėdingas smalsumas, pavyzdžiui, tas, kuris skatina domėtis, kas, ką pavogė, ką nužudė, ir panašiai. <…> Žmonės yra smalsūs, tačiau žurnalistas privalo vengti gėdingojo smalsumo“, – konstatuoja A. Plėšnys.

Pasak pašnekovo, visi dalykai, kurie susiję su moralės pažeidimais, beatodairišku kišimųsi į kito žmogaus privatų gyvenimą, siekis pažeminti žmogaus orumą, yra niekam nenaudinga. Vis dėlto, pasak A. Plėšnio, mūsų žiniasklaida dėl ekonominių priežasčių ir didėjančio sensacijų poreikio vis labiau juda gėdingojo smalsumo link: tai yra pats pigiausias ir paprasčiausias būdas kurti turinį. Tam beveik nereikia pastangų ar žurnalisto profesionalumo.

Socialinės atsakomybės, žurnalistų ir žiniasklaidos trūkumai

Romas_sakadolskis_01
„Net ir savo socialinę atsakomybę suprantantys žurnalistai vis dėlto yra tos visuomenės nariai ir jų galimybės mąstyti yra tuose rėmuose, kuriuose jie užaugo. Pakeisti mąstymo struktūras yra labai sunku, diskusija tampa ribota“, – pabrėžė R. Sakadolskis.

Socialinės atsakomybės teorija, visai kaip ir sekantieji jos normomis – šiuo atveju, žurnalistai, nėra tobula. Lektoriaus Romo Sakadolskio nuomone, socialinės atsakomybės sistema nėra iki galo išvystyta. Jis taip pat pasidalina vienu svarbiu pastebėjimu. „Net ir savo socialinę atsakomybę suprantantys žurnalistai vis dėlto yra tos visuomenės nariai ir jų galimybės mąstyti yra tuose rėmuose, kuriuose jie užaugo. Pakeisti mąstymo struktūras yra labai sunku, diskusija tampa ribota“, – pabrėžė R. Sakadolskis. Pasak jo, socialinės atsakomybės trūkumas yra nepasinaudojimas galimybe priimti informaciją iš konkrečių šaltinių, kurie nėra visuomenės, palaikančios žiniasklaidą, dalis.

Profesorius A. Plėšnys įžvelgia didesnę problemą. „Jeigu žiniasklaida yra gėdingai smalsi, tuomet akivaizdu, kad joje darbuojasi neprofesionalūs žurnalistai. Jie neatsakingai žiūri į savo darbą, neturi tinkamo pasiruošimo, nesugeba būti tikrais žurnalistais“, – dėstė pašnekovas. Anot jo, pagrindinė žiniasklaidos problema yra per didelis žiniasklaidos priemonių skaičius. Esą dėl to per daug dėmesio yra skiriama konkurencinei kovai, dėl kutios pamirštami pagrindiniai žiniasklaidos tikslai.