Šiandieninio lietuvio sąmonėje pramogos troškimas tampa vis svarbesnis, o masėms pataikaujantys kino kūrėjai šį procesą tik stiprina. Jų produkcija užgožia profesionalių kinematografų darbus, kuriuose puoselėjamos tikrosios vertybės. Apie kino virsmą ir meno kūrėjų profesionalų sąjungą pasakojo režisierius ir Lietuvos Kinematografininkų sąjungos (LKS) pirmininkas Gytis Lukšas.

Tikslas – šviesti

Kaip manote, kam reikalinga LKS? Ką ji teikia žmogui, kuris domisi kinu?

Sąjungos statusas – asociacija. Tai – meno kūrėjų organizacija. Ji vienija visus Lietuvos kino profesionalus. Joje – 240 narių, kurie yra suskirstyti į 10 profesinių gildijų ir jie visi turi menininko statusą. Joks žmogus, kuris neatitinka profesinių kriterijų, nėra priimamas, kadangi dabar save aktoriumi, režisieriumi, operatoriumi vadina visi, kurie tik to užsigeidžia. Ribos tarp profesionalaus ir neprofesionalaus meno baigia išnykti. Mes atliekame švietėjišką funkciją – stengiamės įskiepyti meilę tikram lietuviškam kinui: rengiame kino peržiūros vakarus, kviečiame dalyvauti diskusijose su režisieriais, aktoriais…

Kaip į šią sąjungą patenkama?

Visos meno kūrėjų organizacijos, kurių yra 12, veikia pagal Lietuvos Respublikos meno kūrėjų organizacijų įstatymą, kuriame yra numatyti 7 punktai, pagal kuriuos galima tapti sąjungos nariu. Jei menininkas atitinka bent vieną iš jų, jis yra priimamas.

Kokios LKS problemos yra pačios opiausios?

Manau, jog valstybės požiūris, kuris yra dvilypis ir nepakankamas – pagrindinė problema. Nors mums ir skiriamas finansavimas, tačiau yra manoma, jog meno kūrėjų organizacijos – sovietinis reliktas.

Lietuviško kino meno problematika

Kas šiuo metu trukdo tobulėti Lietuvos kinui?

Talentų stoka bei finansavimas, kuris iki šiol buvo mažiausias Europos Sąjungoje. Nors šie veiksniai ir daro didelę įtaką meno raidai, tačiau situacija Lietuvos kine gerėja, finansavimas taip pat. Pernai buvo skirta tik apie keturis milijonus litų, o šiemet jau – devyni, tad skirtumas akivaizdus.

Kodėl susidomėjimas profesionaliu kinu yra toks menkas?

Manau, jog tai yra edukacijos problema. Mokyklose pasakojama dailės istorija, muzikos istorija, tačiau visiškai nekalbama apie kiną. Panaši situacija ir Lietuvos universitetuose. Menas turi auklėti žmogų, tačiau pats žmogus to auklėjimo nenori, jam yra daug svarbesnė pramoga. Filmai, kurie linksmina žiūrovą, sulaukia didesnės sėkmės nei tie, kurie jį ugdo. Todėl filmo peržiūrų skaičius negali būti pagrindinis kino kokybės matas. Yra didelis skirtumas tarp komercinių filmų ir kino meno. Žinoma, pramoga reikalinga, tačiau kuomet jos per daug, ji kenkia. Dėl šios priežasties Lietuvos kinas neturi atlikti pramoginės funkcijos.

Kaip vertinate neprofesionalių aktorių pasirodymą kino juostose?

Beveik visuose savo filmuose esu skyręs vaidmenis žmonėms, kurie niekuomet nesimokė vaidybos amato, tačiau aš jų ir nevadindavau aktoriais. Jie man buvo reikalingi, nes jų charakteriai, savitumas įkūnydavo personažą. Lietuvos bulvarinė spauda dabar bet kokiam vaikinui ar merginai, kurie pasirodo televizijos seriale ar kino filme, priskiria vaidybos studijas baigusių žmonių profesiją. Tai nepagarba aktorinį meistriškumą įgijusiems žmonėms bei vienas iš pavyzdžių, kuris iliustruoja ribų tarp mėgėjiško ir profesionalaus meno nykimą.

Kaip Jūs pasirenkate žmones tokiems vaidmenims?

Filme „Mano vaikystės ruduo“ pagrindinį personažą Beną (Arūnas Bulika – red. past.) pirmą kartą pamačiau tada, kuomet jis atsitiktinai praėjo pro kiemą, kuriame gyvenau. Aš jį užkalbinau. Vaikinas vizualiai atitiko mano įsivaizduojamą personažą. Mes su juo daug dirbome, repetavome, mokiau jį vaidybos pagrindų. Žinoma, buvo ir kitokių atvejų. Šios kino juostos filmavimo metu Pamerkių kaime iš žmonių sužinojau apie liaudies dainų rinkėją ir atlikėją Petrą Zalanską, kurio dainavimas man labai patiko, todėl, pakoregavę scenarijų, skyrėme vaidmenį ir jam.

Sovietmečio palikimas

Ar akivaizdi sovietmečio stigma Lietuvos kinematografijoje?

Tų, kurie kūrė anuomet, yra vis mažiau, todėl dabartinių menininkų darbuose sovietmečio nuoskauda beveik nejaučiama. Okupacinio laikotarpio draudimai dabar labai hiperbolizuojami, juk tuo metu sukurti filmai yra vadinami lietuvių kino aukso fondo dalimi, tad tikrai negalima jo nuspalvinti viena spalva.

Ar okupacinis režimas, draudimai, individualybės varžymas teikė didesnį stimulą kurti?

Taip, tai buvo kūrybinis iššūkis. Kartais tekdavo gudrauti, kalbėti netiesmukai, tačiau jausdavaisi pakylėtas, jei užmaskuotas idėjas suprasdavo ir pajusdavo žiūrovai. Bet ką spaudžiant atsiranda pasipriešinimas, judesys.

Su kokiomis problemomis susidurdavote kurdamas kiną sovietmečiu?

Ideologinė cenzūra buvo didžiausia kliūtis. Tai buvo sudėtingas laikotarpis, tačiau kūrybinio proceso sustabdyti jis negalėjo.

Vakarietiška antikultūra

Sėkmingiausi lietuviški filmai dažnai taikosi būti panašūs į vakarietišką kiną. Ar tai yra problema, ar natūralus kino evoliucijos procesas?

Menininkas įdomus yra tik tada, kai jis nėra panašus į nieką kitą. Jei pasaulyje yra vienas Quentinas Tarantino, tai antro jau nebereikia. Mene noras pataikauti ir įtikti žiūrovui yra toks pat pražūtingas kaip ir mėgdžiojimas, todėl dalies paskutiniu metu išleistų lietuviškų kino produktų negalima vadinti lietuviškos kinematografijos pavyzdžiais, nes tai nei dramaturgijos, nei vystymo, nei charakterių neturintys kūriniai. Juose piktnaudžiaujama tuo, ko vadinti menu negalime. Kodėl Rumunijos, Irano kinematografija sulaukia vis daugiau pasaulinio pripažinimo? Ogi todėl, kad jų kūrėjai pradėjo pasakoti apie savo šalį, savo problemas. Tai žiūrovams atrodo individualu, nauja, profesionalu, tačiau kartu ir artima.

Kaip lietuviško kino kūrėjui nepasiduoti vakarų kino įtakai?

Labai svarbus kitų žmonių palaikymas, tačiau daug lemia ir žmogaus charakteris. Jei kūrėjas yra Dievo apdovanotas, jis niekuomet nemėgdžios kitų, o vaizduos pasaulį taip, kaip mato tik jis pats.

Lietuviško kino tapatybė

Ką Jums reiškia filmų kūrimas?

Kiekvienas iš mūsų savyje nešiojamės daugybę filmų. Kinas, kaip ir bet kuris kitas menas, suteikia galimybę dar kartą išgyventi tai, ką patyrei – vienus įvykius paryškinti, dėl kitų atgailauti, vaizduoti juos taip, kaip norėjai, jog jie atrodytų. Kino kritikas kartą paklausė Federico Fellinio, apie ką bus kitas režisieriaus filmas, o šis tik atsakė: „Kaip tai apie ką? Apie mane!”. Kino kūrimas – tai paslaptingas savianalizės aktas, kuriame tikri išgyvenimai persipina su fantazija.

Koks yra lietuviškas kinas?

Toks, kuriame juntama kūrėjo asmenybė, lietuvišką realybę atspindinti istorija, pasakojimas originalus, išradingas. Mes turime tokių pavyzdžių, tačiau tai vienetai. Svajoju, jog kada nors žmonės žiūrės filmus ir nematydami titrų galės pasakyti, kad tai lietuviškas kinas, kad tokie filmai kuriami tik Lietuvoje. Tuomet galėsime kalbėti apie savitą lietuvišką kinematografiją. Užuomazgos yra, todėl aš tikiu.

Susiję