Knygoje Klaipėda prikelta naujam gyvenimui
„Klaipėda yra moteriškos giminės miestas ir knygas apie moteriškos giminės miestą turėtų rašyti moterys“, – taip kalbėjo rašytojas ir Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos vadovas Juozas Šikšnelis, Vilniaus knygų mugėje pristatydamas knygos ,,Nugrimzdusi Klaipėda“ autores Jovitą Saulėnienę ir Rasą Tarik.
Iš tiesų Klaipėdos istorijoje yra paliktas gilus moteriškas pėdsakas. Teatro aikštėje nuleidusi galvą stovi Simono Dacho Taravos Anikė, ant ,,Arkos“ yra iškalti Ievos Simonaitytės žodžiai: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“, o miesto uostas vis dar kupinas didybės, kurią kažkada pastebėjo Prūsijos karalienė Luizė: „Dar niekad neregėjau uosto tokio gražaus kaip šią akimirką“.
„Nugrimzdusi Klaipėda“ suteikia senajam miestui žavesio, moteriškos rankos prisilietimą. Moteris žavėjo miestas, o vyrus žavėjo moterys. Kaip ir kitų senųjų Lietuvos miestų, Klaipėdos grožis sunyko, bet knyga kalba apie žmogaus ir miesto santykį. Apie žmogaus charakterio formavimąsi, o miesto sunykimas tėra laiko ir istorijos pasekmė. Kūrinys perpildytas emocijų, bet būtent to ir siekė autorės. „Klaipėda – vandenų kraštas. Nugrimzdusi Klaipėda kviečia į vandenų kraštą, parodydama, kaip vanduo veikia žmogaus gyvenimą ir kaip žmogus nulemia savąjį“, – dėstė J. Saulėnienė. Knyga unikali tuo, kad joje publikuojami žmonių, gyvenusių ar apsistojusių Klaipėdoje, autorių, kurie suprato savo ir miesto santykį, tekstai. Per 669 metus yra atskleidžiamas pusiau lietuviško, pusiau vokiško miesto unikalumas, žmonių kultūriniai santykiai ir jų darna.
Nors laiko tėkmė nėra pagrindinis knygos aspektas, bet ji vis tiek labai jaučiama. Kiekvienas žmogus išgyvena laiką it smėlio byrėjimą pro pirštus, taip pat tas smėlis užpusto ir miestus. Knygoje įdėta Simono Dacho daina leidžia suvokti laiko griaunančią, bet tuo pačiu metu ir kuriančią jėgą:
,,Jūrą ir bures dabar matai –
Bangų pylimuos šmėkščioja,
Keitėsi viskas mano laikais,
Vos trisdešimt metų prabėgo“.
Ir nors dabar Klaipėda yra visiškai kitoks miestas, kuriame istorija ir dabartis glaudžiai susijusios, žmogiškasis ryšys nėra išnykęs.
„Rodės, būčiau ir toliau
Nerūpestingai laidęs laiką.
Bet likimas tarė: ,,Ne!“
Palikt turėjau viską“.
„Nugrimzdusi“ – ne išnykusi. Tai viltis, kad senoji Klaipėda sugrįš, kad žmogus ir miestas vėl taps vienu, kad sugrįš viskas, kas buvo pamesta per tuos metus. Gal knyga atrodo nostalgiška, nes jaučiami žmonės, kurių mieste jau nebėra, bet leidybos grupės „Druka“ vadovė Renata Būdvytienė teigia, kad tai, kas nugrimzta puodelyje, išmaišius šaukšteliu vėl pakyla.
„Atbėgo kažkokia Padagik: „Kaip čia bus, kad pradės ristis jūros bangos per namus, gyvuliai baubs, žemė smuks iš po kojų – žmonės verks – pražūtis!“ Visi akis išplėtė“ (ištrauka iš knygos). Per tiek metų jūros bangos miesto nesugriovė, vanduo neapsėmė namų stogų, o gyvuliai vis dar ramūs.
„Didelės laimės ir išganymo“, – taip prasidėjo Livonijos ordino su Kuršo vyskupu sutartis ir per daug metų tapo senosios Klaipėdos pasisveikinimu. Dabar tai skamba kaip atsisveikinimas. Bet daug kultūrų pasisveikina ir atsisveikina tais pačiais žodžiais tam, kad neatsisveikintų visam laikui. Tai ir „Nugrimzdusi Klaipėda“ neatsisveikina visam laikui. Ji tik dabar pradeda sveikintis.