Respublikoniška laisvės samprata: nieko negali būti be manęs apie mane

Darius Kuolys. Ameninio archyvo nuotr.
Darius Kuolys. Asmeninio archyvo nuotr.

Beveik pusę amžiaus kentę sovietinę okupaciją, 1988 m. Lietuvos žmonės pradėjo visuomeninį judėjimą, siekusį atkurti valstybės nepriklausomybę. Paklaustas apie Sąjūdį, Darius Kuolys sako: „Mes siekėme tiesos, teisingumo ir laisvės kartu“. Vilniaus universiteto dėstytojas ir visuomenininkas su bendraminčiais tuomet leido kultūros žurnalą „Sietynas“, kuriame rūpintasi kultūriniais laisvėjančios atsikuriančios visuomenės pamatais, kultūros ir būsimos valstybės ryšiu, Lietuvos vertybinių idėjų tvirtinimu bei įsteigė „Varpo“ korporaciją, su kuria stengėsi aktyvinti jaunimą važinėdami po mokyklas ir dovanodami mokiniams trispalves.

Kaip Jums Sąjūdis atrodė prieš 25-erius metus?

Mačiau kuriamą gyvą judėjimą, kuris turėjo daug galimybių ir didžiąją jų dalį išnaudojo. Kuriantis Sąjūdžiui buvo įvairių dalykų, jungėsi labai įvairūs visuomeniški žmonės su skirtingomis patirtimis. Jų pažiūros buvo žinomos iš neoficialių susitikimų ir susikūrė tam tikras pasitikėjimo tinklas, iš kurio ir kilo laisvės judėjimas. Tuo metu teko glaudžiai bendrauti su Marcelijumi Martinaičiu, Sigitu Geda, Justinu Marcinkevičiumi, Vytautu Landsbergiu. Tai buvo žmonės, kurie brėžė valstybės kaip tautos gynybinio kultūros, egzistencijos skydo trajektorijas. Įsivaizdavome, kad valstybė taps patikimais tautos namais, kurie mus saugos.

Ką Lietuvos žmonėms reikėtų perimti iš Sąjūdžio?

Sąjūdžio metais lietuviai iš privačios aplinkos išėjo į viešąją erdvę, prasidėjo bendruomeninis gyvenimas: draugijos, bendrijos, asociacijos. Laisvai visuomenei tai labai svarbu. Dabar dauguma lietuvių grįžo į uždarą šeimų gyvenimą: rūpinamasi savo karjera, pajamomis. Individo egzistencija vis mažiau siejama su bendruomenine egzistencija. Tai yra atsitraukimo kelias.

Carizmo metais kurdami slaptas draugijas, filomatai, filaretai kalbėjo apie tai, jog kiekvienas laisva visuomene nesuinteresuotas režimas stengiasi, kad žmonės gyventų tik savo asmeniniais rūpesčiais: būtų vieni su savo šeima, karjera, nuosavybe ir nesidomėtų bendrais tautos reikalais. Tam pasipriešinti piliečiai gali burdamiesi į bendrijas ir padėdami vienas kitam gyventi garbingai, rūpindamiesi bendrais interesais, nesuniekšėdami. Mūsų laisvės sąlyga yra draugystė, bendruomenė, jos ryšiai, pasitikėjimas vienas kitu. Šito supratimo Sąjūdis turėjo, o šiandieninėje Lietuvoje jo labai stinga. Valdžia, sakydama žmonėms  rūpintis savimi, o kitus reikalus palikti jai, pradeda elgtis kaip svetimas režimas. Demokratinė valdžia stengiasi su piliečiais tartis dėl  visų bendrų reikalų ir būti bendro gyvenimo dalimi.

Kaip Jums Sąjūdis atrodo žvelgiant iš šių dienų perspektyvos?

Sąjūdis nebaigė savo darbų programos. Manau, kad didelė klaida žmonių, 1990-aisiais gavusių mandatą Aukščiausioje Taryboje, atėjusių kurti valstybės su gana plačia demokratizavimo, piliečių teisių, laisvių įtvirtinimo, laisvos visuomenės kūrimo programa, buvo jų susiskaldymas. Nemaža darbų jie padarė, padėjo konstitucinius pagrindus mūsų visuomenei, pradėjo kai kurias esmines reformas, bet jų nepabaigė. Sąjūdis sugebėjo  sukurti demokratines institucijas, pradėti žingsnius laisvosios rinkos link, bet nepabaigė kurti laisvos visuomenės. Tai buvo ne tik nacionalinis judėjimas. Jis turėjo labai stiprią žmogaus teisių, laisvių programą, paremtą Lietuvos disidentiniu judėjimu. Sąjūdžio programoje buvo aiškiai pasakyta, kad pilietis negali būti persekiojamas slaptųjų tarnybų jam nežinant, visa valstybės renkama informacija apie jį turi būti žmogui prieinama. Tai yra modernūs demokratiniai principai, kurių šiandien mūsų valstybė nepaiso. Galimybių svarstyti, kaip prie tų dalykų grįžti, yra.

Kodėl nutolta nuo Sąjūdžio programos?

Išlaikyti milžinišką to meto įtampą buvo labai sudėtinga, tad kai kurie Sąjūdžio žmonės pavargo. Atsakomybė, kasdienės grėsmės vienam žmogui, kaip Vytautui Landsbergiui tada, – labai sunki našta. Ir kiti ją jautė, o išbūti visą laiką tokioje ekstremalioje situacijoje išsaugant žmogiškąjį atvirumą, tvirtas demokratines nuostatas, kad reikia tartis, išklausyti ir gerbti kitą, išsaugoti pasitikėjimo ryšius buvo sunku. Žmonės ėmė vienas kitą įtarinėti ir po poros metų Sąjūdis pradėjo byrėti. Aukščiausioje Taryboje neišlaikyta bendra konformistinė jėga, o lietuviškoji nomenklatūra –  labai stipri. Komunistų partija buvo perdėm lietuviška ir norėjo ūkiškai tvarkytis mūsų valstybėje, tačiau neturėjo jokių demokratinių  instinktų, pagarbos žmogaus teisėms, laisvėms ir skvarbaus tautos nacionalinio intereso suvokimo. Tokia nomenklatūrinė linija Lietuvoje, deja, laimėjo ir apaugo stipria korupcija, nes kai gali šeimininkauti neprižiūrimas visuomenės, pradedi elgtis nelabai skaidriai, galvoji, kaip iš bendro labo galima ir pačiam susitvarkyti reikalus. Tai pakeitė Lietuvos viešąją politiką, kuri turi būti grindžiama piliečių dalyvavimu ir argumentais.

Šiandien su žmonėmis valdžia dažnai kalba propagandos kalba: pasamdo viešųjų ryšių kompanijas, kurios įtraukia žinomus žurnalistus ir visuomenės veikėjus, nepateikia savų ir neišklauso kitų argumentų. Nėra tautos forumo net ir turint visuomeninį transliuotoją, kuris Sąjūdžio laikais dirbo atviriau, viešiau, skaidriau, o dabar yra panaudojamas manipuliacijai žmonėmis. Turėtume išlaikyti viešąją erdvę tokią, kurioje galėtume dėstyti argumentus, ieškoti sprendimų kaip laisvi žmonės.

Kaip skatinti jaunimą būti veiklų ir neabejingą?

Tai yra prasmės klausimas: ar jis nori kurtis prasmingą gyvenimą ir kur tos prasmės ieško. Galima siekti gyvenimą patirti  kaip individualų nuotykį arba prasmės ieškoti bendruomenės gyvenime. Socialinė kūryba irgi yra kūryba, reikalaujanti įvairių žmogaus savybių, patirčių ir išminties. Žmonėms, kurie nori gyventi ne tik savo individualų gyvenimą, bet ir galvoti apie bendresnius dalykus, reikia tiesiog veikti. Svarbu, kokią poziciją užimsi viešų reikalų atžvilgiu. Vienas dalykas – leisti gyvenimui tekėti ir žiūrėti, kur srovė nuneš, visai kitas – mėginti užimti tam tikrą poziciją, ją pagrįsti vertybinėmis nuostatomis, principais, idėjomis. Tai apsisprendimo reikalas, o sąlygos niekada nebūna per daug palankios.

Ką reikia daryti norint taisyti dabartinę situaciją?

Tampame vis labiau prisitaikantys, ne tokie pilietiškai drąsūs, ne tokie laisvi, aukojame idėjas ir vertybes, kurios laisvai visuomenei yra būtinos. Šiandien turėtume daug ką permąstyti. Laisvos tautos gyvenimas sudėtingas ir reikalauja grįžti prie tam tikrų Sąjūdžio idėjų: pagarbos tiesiai, žmogaus orumui, jo teisėms, laisvėms, tautos savigarbos, viešumo, skaidrumo. Jaunoji karta pirmiausiai turi ieškoti pasitikėjimo, draugystės saitų, bendrų veikimo tikslų.

Mano studijų metų patirtis sako, kad ryšiai – labai svarbu: per penkerius metus išmokome vienas kitu pasitikėti. Žinodami, kad tie žmonės neišduos nei idėjų, nei savo draugų, būdami skirtingi, mes galime susikalbėti. Svarbu, kad augtume laisvais žmonėmis, nes toks žmogus yra pilietis, kuris rūpinasi bendrais reikalais. Daug šimtmečių lietuviai turėjo pozityviąją respublikonišką laisvės sampratą, kad nieko negali būti apie mane be manęs, tad sprendimai, kuriuos turiu vykdyti, nėra priimami man už nugaros. Šiandien daugiau gyvename remdamiesi liberaliu lasivės supratimu – tai yra ne laisvė kam, o laisvė nuo: laisvė nuo valdžios kišimosi į mūsų privatų gyvenimą. Būtų gerai, kad jaunimas pasigestų ir respublikoniškų laisvių.

 

Patalpinta: Rašiniai