Man – juoda avis, o tau – balta varna

Vienos sekundės trunka ilgiau negu kitos. G. Martėnaitės nuotr.

Svetimšaliams kitos tautos juokai sunkiai įkandami. Anekdotai apie naujuosius rusus juokina lietuvius, tačiau gali neprajuokinti pačių rusų. Apie tai, kuo skiriasi įvairių tautų humoras – Lietuvoje studijuojantys „Erasmus“ studentai ir čia viešintys užsieniečiai.

Juokingiausia – stereotipai

Portugalai, rumunai ir daugelis studentų iš kitų šalių sutaria: juokingiausi anekdotai – apie intelekto nepaliestas pasileidusias blondines (šviesiaplaukės, nepykit, tokie jau tie stereotipai), uošves, kurios yra baisiausi vaikinų košmarai, ir antgamtiškomis galiomis pasižymintį filmų herojų Chuck Norris.

Stereotipiški ne tik juoko objektai, bet ir tautų humoro jausmas. Štai amerikiečiai, lenkai ir rumunai save pristato kaip linksmas tautas. O portugalai išlieka šalti ir demonstruoja rimtumą. „Mes solidūs“, − sakė pašnekovai iš Portugalijos.

Bet keičiasi viskas, taip pat ir tai, kas juokinga. Vieni anekdotai tampa atgyvena, atsiranda naujų. Belgė Marie-Odile Delvigne įvardija pagrindinį skirtumą jų šalyje: „Prieš dvidešimt metų prancūziškoji ir olandiškoji bendruomenės Belgijoje sutarė, tačiau dabar mano šalyje politinė krizė, todėl galima prisiklausyti įvairių juokelių vieniems apie kitus“. Rumunas Bogdan Michail minėjo, kad prieš dvidešimt metų jo šalis dar buvo komunistinė, todėl daugelis juokelių buvo apie priespaudą ir diktatorių. „Reikėjo saugotis, kad tavęs neišgirstų milicija, kitaip būtum nusiųstas į kalėjimą už valstybės išdavystę“, − stebėjosi pašnekovas.

Ir juokas turi tabu

„Erasmus“ studentas iš Portugalijos Andre Lucas Simoes Vilaca negalėjo įvardyti humoro tabu, tačiau minėjo, kad negali pakęsti kvailų juokelių, o rumunai stengiasi nesijuokti iš religinių temų. Amerikiečiai, lenkai ir belgai sutarė, kad galima juokauti apie viską, tačiau svarbu jausti ribas tarp humoro ir įžeidinėjimų. „Galima juokauti apie mirtį, intymius santykius ir panašiai, tačiau reikia jausti ribas, jei nenori būti palaikytas stačioku“, − kalbėjo belgė Marie.

O kokie juokai, išgirsti iš svetimšalių, būtų įžeidūs? Portugalai buvo „mačio“ ir sakė, kad jų nežeistų jokie anekdotai. Lenkas Darjusz Dzenovagis nenorėtų, kad kas nors šaipytųsi iš jo asmenybės. „Viskas priklauso nuo žmogaus ir jo gebėjimo juokauti. Būna, išgirsti ką nors pašiepiančio, tačiau visai neįžeidžiančiai, bet pasitaiko, kai, atrodo, nepasakė nieko labai baisaus, bet jauti sklindančią neapykantą iš to žmogaus“, − kalbėjo vaikinas.

Belgams nepatinka, jei šaiposi iš jų akcento ir pabrėžia, kad jų šalis maža. O štai lengvai susipykti su rumunu galima laidant juokelius apie jo šalį kaip apie trečiojo pasaulio valstybę ir bandant aplinkinius įtikinti, kad visi rumunai arba čigonai, arba darbininkai.

Psichologai teigia, kad tie, kurie sugeba pasijuokti iš savęs ir iš kitų, net mažiau serga. Vis dėlto pašiepti save sugeba ne kiekvienas ir tam reikia gana stipraus charakterio. Su tuo sutiko ir mano pašnekovai, pripažindami, kad iš savo ydų mėgsta pasijuokti, bet retai ir nežiauriai.

Lietuviškas humoras – juodas

O lietuvišką humorą mūsų šalies svečiai apibūdina kaip juodąjį – kai juokiamasi iš tokių dalykų kaip mirtis, masinės žudynės, beprotystė ir panašiai. Tačiau galime pasidžiaugti − užsieniečiai nebuvo jo įžeisti. Mano pašnekovų nuomonės kiek skyrėsi: portugalams, belgams ir rumunų vaikinams lietuvių juodasis humoras patinka be išlygų (rumunės mėgsta pakrizenti, bet pačios anekdotų apie vaikų chorus be rankyčių nepasakoja, sakė Bogdan). Lenkai ir amerikiečiai sutaria: ar bus juokinga, priklauso, kas ir kam pasakoja žiaurius juokelius. „Vieniems tai priimtina, kitiems − ne“, − kalbėjo lenkas Darjusz.

Prakalbus apie studijas tik portugalui Andre Lucas visai nepatiko idėja juokauti pristatinėjant skaidres ar paskaitų metu. Kiti pašnekovai neprieštaravo humorui per paskaitas, bet pabrėžė, kad anekdotus pasakoti turi užsiėmimo vedantysis, o ne kas nors iš auditorijos. „Juokaujant atmosfera auditorijoje tampa jaukesnė ir pati paskaita įdomesnė. Taip lengviau įsisąmoninama informacija, negu klausant vien rimtos rimto dėstytojo kalbos“, − kalbėjo belgė Marie. Žodžiu, su dėstytojais juokauti galima. Iš dėstytojų juoktis − ne.

Patalpinta: Rašiniai