Kaip mes ėjome į laisvę

„1988 m. spalio 23-osios rytą po Šv. Mišių prie Vilniaus Arkikatedros“. Fotografo Gedimino Svitojaus nuotr. Vilnius, 1988m. LCVA. 0-103241
„Gausus žmonių būris prie atgautos Katedros buvo ženklas, kad lietuviai žino, ko nori – nepriklausomybės“, – tėvas V. Aliulis.

Sąjūdyje buvo aktyvūs ne tik poetai, visuomenininkai, politikai, bet ir dvasininkai. Kunigas marijonas Vaclovas Aliulis Sąjūdžio laikotarpį atsimena itin ryškiai. Liturginės literatūros autorius ir vertėjas, Lietuvos Biblijos draugijos steigėjas, žurnalo „Katalikų pasaulis“ įkūrėjas ir iki 1991 m. vyriausiasis redaktorius teigia, kad tada Bažnyčia buvo kaip niekad ryžtinga ir aktyvi.

Pradžia – prieš keturis dešimtmečius

Mintimis sugrįžęs į Sąjūdžio metus, tėvas kunigas V. Aliulis prisimena, kad  Bažnyčia visada tarnavo ne vien katalikybei, bet ir tautinėms tradicijoms Lietuvoje išlaikyti, o tai ypač išryškėjo 1972 metais, kai buvo pradėtas leisti pogrindinis pasaulietinis–bažnytinis laikraštis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Leidinyje buvo publikuojami straipsniai apie sovietų sankcijas Bažnyčiai, kunigams, vienuoliams ir pasauliečiams, aptariami svarbūs klausimai, susiję su tautiniu suvaržymu. „Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktoriumi buvo kunigas Sigitas Tamkevičius, vėliau suimtas TSRS Valstybės saugumo komiteto. Nors teisiškai jokia baudžiamoji veika nebuvo įrodyta, tačiau teismas kunigą vis tiek nuteisė 6 metams laisvės atėmimo ir 4 metams tremties.

„Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius dėl nieko nesigailėjo. Dar daugiau, žinia lageryje, kad laikraštis ir toliau leidžiamas, kun. S. Tamkevičiui buvo, kaip jis pats sakė, „ne mažiau brangi kaip kalinio duona“. Pasak kunigo V. Aliulio MIC, būtent toks ištiso būrio žmonių atsidavimas savo šaliai ir sovietų represijų nepaisymas per daugelį metų vedė į priekį Bažnyčios veikimą.

Dvasininkija įsilieja į Sąjūdžio veiklą

Kun. Vaclovas Aliulis MIC didžiuojasi savo kolegų drąsa ir ryžtu: nuo 1957 metų pradėta rengti viešos kunigų rekolekcijos, slaptos vienuolių susikaupimo dienos (visi katalikų vienuolynai buvo išsklaidyti ir uždrausti 1948-1949 m.), pogrindiniai teologijos-katechetikos kursai seserims, kurios rengdavo vaikus Pirmajai komunijai. Vėliau daugelis iš jų tapo pirmosiomis tikybos mokytojomis mokyklose. Nesutikdami su katalikybės varžymu, Lietuvos kunigai parašė ne vieną protesto raštą tuometinei Maskvos valdomai respublikos vyriausybei, bet niekas nesikeitė. Maža to, kaip dabar prisimena kunigas V. Aliulis MIC, daugeliui veiklių kunigų buvo ilgesniam laikui atimtos teisės darbuotis parapijose.

Vos susikūrus ir išgarsėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, Bažnyčia dar labiau išdrąsėjo. Praėjus vos trims mėnesiams po Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įsikūrimo, buvo paskelbta Bažnyčios nepriklausomybės deklaracija. 1988 metų rugpjūčio 3 dieną Kauno kunigų seminarijos Bažnyčioje vyko viešas kunigų simpoziumas, skirtas Švc. Mergelės Marijos metams, ir kardinolas Vincentas Sladkevičius paskelbė: „Nuo šiol į kunigų seminariją bus priimami visi norintys bei tinkami kandidatai, o vyskupai bei vyskupijų valdytojai daugiau neprašys valdžios pritarimo skirstant kunigus į parapijas: valdžiai bus pranešta, kur paskirtas kuris dvasininkas, bet nebus laukiama sutikimo,“ – taip ryžtingą Lietuvos Katalikų Bažnyčios pranešimą atsimena tėvas V. Aliulis.

Šis žingsnis reiškė, kad Lietuvos katalikų bendruomenė pritaria Sąjūdžio siekiams.

Dar vienas laimėjimas – Arkikatedra

Evgenia Levin nuotr.
Kunigas marijonas Vaclovas Aliulis sako, kad dabar didžiausios visuomenės ydos yra materializmas ir godumas. Evgenia Levin nuotr.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė, sužinojusi apie ryžtingus Bažnyčios veiksmus, nutarė kviesti dvasininkus į rengiamą Sąjūdžio Steigiamąjį Suvažiavimą. Tėvas Vaclovas Aliulis pasakoja, kad 1988 metų rugsėjį pas jį apsilankęs akademikas, ekonomistas Antanas Buračas perdavė Iniciatyvinės grupės pageidavimą bendradarbiauti. Kunigas apie tai iškart informavo vyskupus. Labai greitai buvo suformuota Bažnyčios atstovų grupė Sąjūdyje. Vyskupai bei vyskupijų valdytojai parinko po 6 drąsius ir veiklius kunigus kiekvienoje iš 6 vyskupijų, dar keli buvo išrinkti rajonuose. Taip pat grupėje dirbo pora katalikų vienuolių. Tuomet garsiai prabilta apie mintį, kuri jau seniai nedavė ramybės tikintiesiems – Vilniaus Arkikatedros susigrąžinimą. Suvažiavimas audringai pritarė šiam reikalavimui. Tačiau, kaip teigia kunigas V. Aliulis MIC, sovietų valdžia nebuvo lengvai sukalbama: „Nors sovietai ir jautė spaudimą, bet pasiduoti nenorėjo. Jie pasiūlė Katedros dvivaldystę – ryte ir sekmadieniais Bažnyčia gali naudotis kunigai ir atlikinėti apeigas, o kitu laiku tegu ji tarnaus aiškiai neapibrėžtiems visuomeniniams tikslams“. Vyskupai ryžtingai atsakė: „Nesutinkame eiti į savo Katedrą tik valandai, privalome ją turėti be jokių sąlygų.“ Supratę, kad daugiau Vilniaus Arkikatedros neišlaikys, suvažiavime dalyvavę partijos ir vyriausybės vadovai paskelbė, jog atiduoda ją tikinčiųjų naudojimui.

Jau kitą rytą, spalio 23-ąją, vyskupai aukojo iškilmingas mišias, tačiau tik prie uždarų Katedros durų, nes ji dar nebuvo atšventinta. Pamaldų dalyvių miniai jos reiškė simbolinį išsivadavimą iš tamsos, nes vyko rytui auštant. „Tada kardinolas V. Sladkevičius sakė pamokslą, ragino eiti į laisvę protingai, išmintingai, mokėti laukti ir augti,“ – pasakoja kun. V. Aliulis MIC.

Nors Arkikatedros grąžinimas tikintiesiems buvo didžiausias dvasininkų laimėjimas Sąjūdžio metais, jie ir toliau aktyviai dalyvavo iniciatyvinės grupės veikloje ir vadovavosi kardinolo V. Sladkevičiaus per pirmąsias mišias prie Katedros pasakytais žodžiais: „Reikia nesodinti ąžuoliuko šaknimis aukštyn“. Veikti protingai ir ramiai.

Evgenia Levin nuotr.
Evgenia Levin nuotr.

Sąjūdžio Seimo Tarybos veikla

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, išrinkęs Sąjūdžio Seimo Tarybą, kūrė jos sekcijas, tarp kurių buvo ir Etikos sekcija. Jai priklausė kunigai marijonai P. Račiūnas, V. Aliulis, kompozitorius Julius Juzeliūnas, poetas, publicistas,  tapęs Sąjūdžio Tarybos pirmininko pavaduotoju, Edmundas Simanaitis, literatūros vadovėlių autorė, garsi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laima Abraitytė ir dar keli žmonės. Etikos sekcija rūpinosi, kad pirmiausia pati Sąjūdžio veikla būtų etiškai tvarkoma.

Sąjūdžio Seimo Tarybos posėdžiuose būdavo svarstomi politiniai, ekonominiai, kultūriniai klausimai. „J. Juzeliūnas džiaugėsi kunigų dalyvavimu ir sakė, kad Seimo Tarybos veikloje dalyvaujantys dvasininkai įneša ramybės, padeda nuraminti pykčius“, – bendražygio mintis prisimena tėvas  V. Aliulis.

Pralaimėjimai

Per visą Sąjūdžio gyvavimo laikotarpį buvo pasiekta daug pergalių, bet kunigas V. Aliulis MIC prisimena ir ne tokius gerus įvykius. „Vienas iš skaudžiausių nutikimų Sąjūdžio Tarybai buvo Vito Tomkaus ir jo redaguojamo, Sąjūdžio įkurto dienraščio „Respublika“ perbėgimas į priešininkų gretas. Tuomet likome be laikraščio. Didžiulis smūgis buvo Sąjūdžio pralaimėjimas Seimo ir Prezidento rinkimuose.“ Dvasininkas pabrėžia, kad visuomenė buvo per daug prisitaikiusi prie sovietinės tvarkos ir neturėjo drąsos permainoms. Nueita lengvesniu keliu – Prezidento rinkimuose pasirinktas jau žinomas,  politikas A. Brazauskas, sovietmečiu buvęs LKP CK pirmuoju sekretoriumi. Tėvas Vaclovas Aliulis mano, kad nesėkmę Sąjūdžiui galėjo atnešti KGB, TSKP kanalais sklidusi propagandinė šmeižto kampanija prieš Sąjūdžio lyderį V. Landsbergį – esą jis turi 2 vilas Šveicarijoje ir 16 milijonų dolerių bankuose. „Tokios paskalos formavo visuomenės nuomonę ir dėl to V. Landsbergis net negalėjo kandidatuoti į prezidentus,“ – tvirtina  dvasininkas.

Kunigas V. Aliulis MIC priduria, kad tada visuomenė jautė baimę dėl ateities: „Žmonės žinojo, kaip gyveno, bet jautė netikrumą, kaip gyvens dabar“. Jis mano, kad ir šiomis dienomis svarbiausia rūpintis ne vien ekonomine gerove, nesibaidyti drausmingo patriotizmo apraiškų, ryžto keisti Lietuvą, kurti geresnę šalį. Visiems juk svarbu, kad gimtinė būtų šviesi ir maloni.

Patalpinta: Rašiniai