Kebabas Lietuvoje ir lietuvis kebabinėje

Kebabinės darbuotoja Vita paneigė stereotipą, kad labiausiai kebabus mėgsta sportine apranga vilkintis jaunimas. Autorės nuotr.
Kebabinės darbuotoja Vita paneigė stereotipą, kad labiausiai kebabus mėgsta sportine apranga vilkintis jaunimas. Autorės nuotr.

Septynerius metus kebabus ruošianti Vita pastebi, kad kebabų mėgėjai pasikeitė – klientai nebėra tokie jauni kaip anksčiau. Tuo metu sociologas Mindaugas Lankauskas spėja, kad gandus apie šiam patiekalui naudojamą kačių mėsą paskleidė pavydūs čeburekų ir beliašų pardavėjai.

Vienoje Panevėžio kebabinėje dirbanti Vita Želnytė sako, kad kebabo populiarumas yra normalus – jis ir sotesnis, ir turi daugiau ingridientų nei dešrainis ar kibinas. Į gandus apie kačių mėsą tokiame patiekale dėmesio nekreipia, nes darbo vietoje pati prieskoniuoja natūralų kumpį ir veria jį ant iešmo.

„Žinoma, kaip ir kiekviename darbe, nutinka įvairių situacijų. Pasitaiko neblaivių klientų, kurie prašo įdėti daugiau mėsos arba nori vartoti alkoholį, o pas mus to daryti negalima. Visokių žmonių ateina, daugiausia, žinoma, jaunimo, bet būna ir vidutinio amžiaus pirkėjų, kurie užsisako dideliais kiekiais, visai šeimai“, –sakė Vita.

Tokia ta darbo praktika, tiek apie ją mums ir pakanka žinoti.  Verčiau persikelkime į kitą daržovių ir mėsos mišinio tešloje nagrinėjimo dimensiją, teorinį lygmenį, kur bandysime išsiaiškinti, kokią vietą kebabas užima statistinio lietuvio gyvenime.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) 2013 metų duomenimis, sostinėje yra 83, o visoje šalyje – 540 kebabinių. Kiekvienoje iš jų sanitarinės būklės patikrinimas vyksta kartą per metus. Štai pernai, dėl grubių higienos reikalavimų pažeidimų, neaiškios žaliavų kilmės, netinkamo maisto produktų sandėliavimo, susikaupusių gyvūninės kilmės atliekų, maisto produktų su pasibaigusiais tinkamumo vartoti terminais naudojimo ir kitų priežasčių buvo sustabdyta 35 kebabinių veikla. Per paskutiniuosius 12 mėnesių pasitvirtino 55 proc. vartotojų skundų dėl kebabinių veiklos.

Kebabų sostinės paieškos

Kol VMVT atlieka savo darbą, bandome teoriškai padegustuoti sanitarines sąlygas atitinkančių Lietuvos didžiųjų miestų kebabinių produkciją. Studentas Žygimantas Varanauskas nepagailėjo savo laiko pasidalinti įžvalgomis ir ilga asmenine kebabų valgymo patirtimi. Turint omenyje, kad tais pačiais skonio receptoriais nesidaliname, komentarų už gryną pinigą priimti nebūtina.

„Vilniuje statistiškai paprasčiausi ir „tokie, kokie turi būti“ yra „Jammi“ kebabai. Nors kadaise, kai dar negyvenau sostinėje, teko ragaut kebabą iš oranžinio kiosko prie „Mandarino“ (prekybos centro – aut. past.). Paliko labai didelį įspūdį – kebabo dydis buvo bręstančiam berneliui sunkiai įveikiamas, o mėsos gabalai kaip šašlykai“, – sostinės kebabus komentavo vaikinas.

Šį greitajam maistui priskiriamą patiekalą Žygimantas taip pat degustavo Šiauliuose, Kaune ir Klaipėdoje. Anot jo, pagal vienkartinį skonio potyrį situacijos generalizuoti negalima, tačiau Kauno kebabus studentas įvertino kaip aukštos klasės produkciją.

„Šiauliuose ragavau, kai ūsai dar nedygo, tai pamenu, kad mišrainę ir mėsą dėjo net ne į pitą, o į mėsainio bandelę.  Kaune porą sykių valgiau vietoje, kur ir kebabinė, ir sušinė, ir azijos virtuvė po vienu stogu. Kebabai ten tikrai aukštos klasės, tik vyniojimas labai jau mėgėjiškas“, – prisiminė studentas.

Jo žodžiais, uostamietis turi kultūrinių skirtumų – užsakant kebabą, turi prašyti lavašo, nes kitaip gausi patiekalą pitoje – graikiškoje duonoje. Vaikinas sakė, kad jo didžiausia svajonė būtų pamatyti klapėdietį užsisakant kebabą Panevėžyje: paprašęs lavašo, kaip tai daro gimtajame mieste, gautų paprastą blyną be priedų.

„Kalbant apie Panevėžį, šis miestas – kebabų meka. Net ir išsilavinę ar bent kiek nuovokūs kauniečiai galėtų pripažinti, jog Panevėžys – šio patiekalo ir česnakinio padažo pradžia. Aš dar atsimenu tuos pirmus kioskelius, kuriuose kebabas kainavo 4 litus. Nuo to laiko, aišku, silpniausi užsidarė, pasklidus gandams dėl prastos kokybės, bet užtat tie, kurie išliko, dirba kaip priklauso“, – savo gimtojo miesto kebabų istoriją dėstė Žygimantas ir pabrėžė, kad visi kebabų keliai veda į Panevėžį.

Sociologas: gandus apie katės mėsą paskleidė pavydūs konkurentai

Degustuoti ir kritikuoti – viena. Tačiau paaiškinti, kodėl kebabas mūsų visuomenėje tapo kone socialiniu, kultūriniu reiškiniu – visai kas kita. Apie tai kalbėjomės su Vilniaus universiteto sociologijos doktorantu Mindaugu Lankausku.

Yra nemažai su maistu susijusių stereotipų. Vienas jų, kad kebabuose galima rasti kačių mėsos. Kodėl įsišaknija toks etikečių klijavimas?

Beveik nekyla abejonių, kad šituos gandus vedini siaurų komercinių interesų paskleidė konkurentai – čeburekų, beliašų bei fidžinų pardavėjai. Yra toks posakis, kad daug kartų kartojamas melas pradeda atrodyti kaip tiesa. Taip ir šiuo atveju nuosekliai skleidžiama dezinformacija bei propaganda sugadino gerą kebabų vardą.

O iš tiesų tai kaip tik kažkada buvo pastebėta įtartina koreliacija tarp didelės Vilniaus stoties rajono „beliašinių“ bei „čeburekinių“ pasiūlos ir santykinai mažo valkataujančių kačių skaičiaus stoties prieigose. Tiesa, kaip žinoma, koreliacija sociologijoje nebūtinai reiškia priežastinį ryšį, todėl vengiant nepagrįstų spekuliacijų šiuos faktus reikėtų tikrinti empiriškai.

 Jaunimo rate žodis kebabas kai kam tapo nevykėlio sinonimu, o jeigu kas nors pasiūlo nueiti suvalgyti šio patiekalo, galima suprasti, kad padarei ar pasakei kažką nesąmoninga.

Tai ne vienintelis pavyzdys, kai koks nors daiktas tampa socialiniu, kultūriniu priežodžiu. Kodėl taip nutinka?

Matome klasikinį kebabų vartotojų stigmatizavimo bei etikečių klijavimo pavyzdį. Galima dar paminėti, kad ir tamsaus gymio išeiviai iš Artimųjų Rytų yra pravardžiuojami kebabais.

Kodėl taip daroma? Šiuo atveju galima įžvelgti seną Vilniaus ir Kauno priešiškumą. Juk kebabai pirmiausia atsirado būtent Kaune, paskutinį praėjusio tūkstantmečio dešimtmetį, gūdžiais odinių striukių, turkiškų megztinių bei treningų karalijos laikais. Tais laikais Kaune neveikė nė viena vyriška kirpykla, skutimosi mašinėlių paklausa buvo milžiniška, o išeiti vakare į miestą nesudarius testamento buvo laikoma neatsakingu poelgiu. Todėl pirmų kebabų kioskų atsiradimas prilygo mažam stebuklui, tai buvo tikra maisto kultūros revoliucija. Kauniečiai vėl galėjo didžiuotis, kad Vilnių lenkia ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir kebabų gamyboje. Vilniečiai, žinoma, negalėjo to pakęsti, todėl nuo to laiko ir stengiasi viskam, kas susiję su kebabais, suteikti neigiamą prasmę, demonizuoti kebabų vartotojus.

Pastaruoju metu ypač populiaru fotografuoti, ką valgai ir dalintis su draugais socialiniuose tinkluose. Iš kur ir kodėl atsiranda tokia mada?

Iš esmės hipsteriai („žodžiu „hipsteris“ (angl. hipster) apibūdinamas 18–34 metų žmogus, kurio kultūrinis skonis išlavintas tiek, kad jis sugebėtų priešinti masėms savo pažiūras ir pomėgius. Pagrindinis tokio žmogaus tikslas būti madingu.“ – rašo vlkk.lt) tokiu būdu vaikosi pigaus populiarumo. Tuo galima įsitikinti atliekant paprasčiausią eksperimentą.

Tarkim, pasidalinus feisbuke interviu su kokiu įžymiu filosofu, kiek komentarų ar laikų galite tikėtis? Daugiausia kokio vieno ar dviejų. Ir kuo interviu ilgesnis, tuo mažesnė tikimybė, kad jį kas nors skaitys. O įdėjus kokį skanų kebabą ar šašlyką ir parinkus tinkamą instagram filtrą, pasisekimas garantuotas – jūsų sieną užplūs nevaldoma laikų ir komentarų banga, galėsite mėgautis dėmesiu bei savo 15 minučių šlove. Taigi tai yra patikimas būdas socialiniam kapitalui krautis.

Bandymą pažinti kebabą ne tik kaip maisto produktą, bet ir kaip savotišką socialinį reiškinį, užbaigiame studento Žygimanto mintimi: „Mamos kotletą suvalgęs, sotus kaip nuo kebabo nebūsi“. Gero apetito!

Patalpinta: Rašiniai