Prisėdame prie jaunos šeimos, kuri penktadienio pavakarę čia pietauja. Nustembame, kad Valdas ir Judita: smagūs, draugiški, tolerantiški. Keista ir tai, kad jie renkasi šį barą, nors Judita – žavi žydaitė, o čia kartais būdavo galima išgirsti skanduojant – Juden raus. Tuo tarpu Valdas užsiima ganėtinai neįprastu darbu – jis turi ekologiškos spaudos studiją, spausdina didelio formato fotografijų spausdinimo srityje.

Kodėl atėjote pavalgyti būtent į „Transilvaniją“?

Valdas: Nes mes čia dažnai lankomės, nes čia gera muzika, mūsų draugai, galima stebėti futbolo rungtynes.

Ar teko čia susidurti su radikalių pažiūrų žmonėmis?

V.: Taip, anksčiau buvo, tačiau dabar jų nebėra. Mano žmona žydaitė, tai aš jų tiesiog fiziškai nemėgstu. Buvo toks atvejis, kai vieną vakarą jie atsistojo ir pradėjo vokiškai dainuoti. Nuėjau prie jų ir paklausiau: „Kam jūs taip?“, o jie atsakė: „Mes patriotai.“, tuomet paklausiau jų: „Kodėl dainuojate vokiškai..?“ Išėjome su vienu pasikalbėti į lauką, o už jo nugaros atsistojo du skustagalviai, tarsi asmens sargybiniai – aukšti, sukryžiavę rankas ant krūtinių, tuomet jam ir pasakiau, kad galėsime kalbėtis tada, kai lieps savo apsaugai nueiti.

Ar nebijojote šiandien patekti po lietumi?

Judita: Kadangi nebuvau gerai informuota, tai nebijojau, bet prieš išeinant iš namų sužinojau, kad lietaus vanduo gali būti užterštas, tuomet pasidarė šiek tiek baugu.

Ar galvojate apie emigravimą iš Lietuvos?

V.: Ne, nes turime vaikų, Lietuvą suvokiame kaip savo šalį.
Praleidau savo vaikystę šalia archeologų bazės Kernavėje. Toje vietovėje buvo daug svarbių istorinių įvykių. Sąlytis su ta vieta leidžia paliesti, pabūti, suprasti, kad daug ko buvo, kad čia tikrai Tavo vieta.

Suprantate, tiek žurnalistika, tiek istorija yra būdas apie ką nors kalbėti. Manau, kad fizikams yra daug paprasčiau emigruoti, nes jų kalba yra visur vienoda.

Gera girdėti, kad nekeikiate savo šalies.

V.: Žmonės dabar per mažai entuziastingi, jei jiems sekasi blogiau, tai jie nenori daryti to, ko gali ir nedaryti.

J.: Čia tik baimė, nes buvo per daug rožinių, nepamatuotų svajonių, didžiulio godulio ir kai tai praėjo, asmeniškai man ta aplinka geresnė. Dabar tas mikroklimatas jaukesnis, nes nebėra tų lenktynių, kieno automobilis geresnis, butas didesnis.

V.: Žmonėms tiesiog buvo įkalta į galvą, kad jie daug gali ir jie pradėjo nesuprasti, ar jiems tikrai to reikia. Apie ekonomiką mes čia? Mat ją bala tą ekonomiką, viskas bus gerai.

Tai visgi nepykstate ant Premjero Andriaus Kubiliaus?

V.: Ne. Tik gaila, kad atsiranda jausmas, kad gyveni šeimoje, kuri tavęs nemyli, tarsi jie specialiai darytų taip, jog jaustumeisi nereikalingas.

Kad ir tas prieš kelerius metus išleistas įstatymas, kad valstybė skiria kiekvienam vaikui po penkiasdešimt litų ir juos išmoka tėvams kartu su atlyginimu. Dabar atėjo raštas, kad – „Būkit malonūs, grąžinkit pinigus.“ Prieš tai niekas neklausė, kiek tu uždirbi, tiesiog pridėdavo visiems. Man nereikėjo tų pinigų, aš jų neprašiau, aš jų būčiau neėmęs, bet per metus susidarė didelė pinigų suma, kurią reikia grąžinti ir kuri šuo metu daugeliui būtų gana kritiška.

Ar jau deklaravote pajamas?

V.: Nieko nereikia deklaruoti. Nesakau, kad reikia apgauti valstybę. Tiesiog nieko nereikia iš jos prašyti ir nesudegsi. Mano žmona deklaravo pajamas sąžiningai ir atėjo skola.

Kokia jūsų profesija?

J.: Aš esu vertėja iš anglų kalbos.

V.: Spauda visais savo pavidalais ir svarbiausia – skaidri. Pagrindinis darbas yra gaminti fotospaudą dideliame formate. Kaip žinote, fotospauda yra tikslus spalvų atkartojimas, itin aukšta rezoliucija.

Judita, ką reiškia PDRJ raidės ant jūsų marškinėlių?
J: Nusipirkau šiaip, bet tikiu, kad jos reiškia „Poetinis Druskininkų ruduo“ ir Judita.

Kaip papietavote?

V.: Alus geras, maistas skanus.

Interviu baigtas, tačiau nenorime pakilti nuo stalo, nes pašnekesys vis dar įgavęs pagreitį. Vis dar kalbamės apie Lietuvą. Jau kelerius metus Valdui tėvo dovanotos žemės dokumentai sukasi lietuviškos biurokratijos mechanizme. Kai galop visi parašai ir antspaudai bus sudėti, Valdas svajoja apie ekologišką ūkį. Pašnekovas pasakoja, kad vienas japonas sugalvojo, jog dirvos nereikia arti ar kitaip ardyti, tik mesti sėklas. Tai daugelio metų užsiėmimas, bet augalai užauga stiprūs, sveiki ir atsparūs kenkėjams, blogoms oro sąlygoms. Norėtųsi, kad tokie būtų ir Lietuvos žmonės.

Susiję