Sąjungos veiklos

Vilniaus Gedimino prospekte įsikūrusi Lietuvos fotomenininkų sąjungos (toliau LFS) „Prospekto galerija“ fotomeno mylėtojus džiugina vis naujomis parodomis, kurios keičiamos bent kelis kartus per mėnesį. Kiekvieną pavasario ketvirtadienį fotografas Stanislovas Žvirgždas skaito paskaitas apie fotografiją, per kurias nedidelėje galerijos salėje pavėlavus penkias minutes laisvos vietos prisėsti gali ir neberasti. LFS Kauno skyriaus fotografijos galerija taip pat įrengta pačioje Laikinosios sostinės širdyje –senamiestyje, o išskirtinė tuo, jog tai – viena didžiausių ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse meno erdvių.

Fotomenininkų sąjunga rūpinasi literatūros apie fotografiją, fotoalbumų leidyba, mėgėjus ir profesionalus kas tris mėnesius (jei atsiranda daugiau lėšų, tai dažniau) džiugina teminiu žurnalu „Foto“. Jau tradiciniu tapęs metraštis „Lietuvos fotografija vakar ir šiandien“, įvairūs konkursai bei seminarai, tokie kaip kasmetinis fotografų seminaras Nidoje ar apdovanojimai „Už nuopelnus Lietuvos fotografijai“ Vilniaus Rotušėje – taip pat Fotomenininkų sąjungos rūpestis.

Vienas svarbiausių LFS uždavinių – skleisti lietuvišką fotografiją užsienyje. Kaip pasakoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Jonas Staselis, lengviausias kelias skleisti Lietuvos fotografiją užsienyje – mainai. „Dalyvaudami parodose, festivaliuose, stengiamės nusivežti kuo daugiau smulkiosios literatūros – brošiūrų, atvirukų, knygelių, kuriose – Lietuvos autorių darbai“, – sako J. Staselis. Šitokiu būdu reklamuojama Lietuvos fotografija, ypač jaunieji menininkai.

Jaunoji fotografija

Balandžio mėnesio pabaigoje tikimasi išleisti Eglės Deltuvaitės sudarytą albumą „Lights on: šiuolaikinė lietuvių jaunoji fotografija“. Jame bus pristatyta apie 90 jaunųjų lietuvių fotografų. „Kai autoriai išleidžia monografijas, asmeninius albumus, tai gerai, tačiau jei vežame darbus į užsienį, patogiau turėti vieną leidinį, kuriame yra geriausi, įdomiausi kūrėjai“, – sako J. Staselis.

Prieš 3 metus atgaivintas konkursas „Debiutas“, kuris padeda atrinkti jaunuosius fotomenininkus-pretendentus į sąjungos narius. Pavasarį paskelbiamas konkursas, vasarą atrenkami nugalėtojai, o rudenį išleidžiamas katalogas ir surengiama paroda. Pradedantiesiems menininkams tai ypač svarbu, nes šiais laikais trūksta pinigų, sunku rasti rėmėjų. Visgi, „Debiuto“ idėja nėra vien jaunimo fotografija, tai labiau jaunųjų, kaip fotografų, debiutas. Parodos eksponuojamos ne tik Lietuvoje, jei pavyksta, ir užsienyje.

 Paskutiniaisiais metais „Debiute“ atskleidė savo gebėjimus ne tik autoriai iš Lietuvos, bet ir išeivijos lietuviai. Prieš tris metus „Debiuto“ konkurse iš keturių nugalėtojų du buvo lietuviai, gyvenantys užsienyje. J.Staselis prisipažįsta, kad organizuodami konkursą nesitikėjo tokio išeivijos dėmesio ir džiaugiasi, kad taip atsiranda ryšys su išvykusiais lietuviais, sukuriamas toks socialinis atspalvis, kokio organizatoriai nesitikėjo.

Užsienyje

Terminas „Lietuvos fotografijos mokykla“ yra geriausiais žinomas buvusiose Tarybų Sąjungos teritorijose ir Lietuvos fotografija čia išties vertinama. Likusioje pasaulio dalyje lietuviai žinomi ne kaip „Lietuvos fotografijos mokykla“, o kaip pavieniai autoriai: Antanas Sutkus, Rimaldas Vikšraitis, Aleksandras Macijauskas. Reikia pastebėti, kad dažnai yra žinomi tik šie menininkai, bet ne šalis, iš kurios jie kilę, kur kuria.

LFS Kauno skyriaus koordinatorė Ieva Meilutė-Svinkūnienė pastebi: „Iš jaunosios kartos derėtų paminėti Indrę Šerpytytę, jau keliolika metų gyvenančią Jungtinėje Karalystėje, bet prisistatančią kaip lietuvė, o ir didžioji dalis jos kūrybos yra apie Lietuvą. Apibendrintai kalbėti apie lietuvių fotografų žinomumą užsienyje negalima, nes vieniems žinomi vieni vardai, kitiems kiti. Šiemet per visus didžiausius pasaulio žiniasklaidos kanalus nuskambėjo Tado Černiausko serija „Blow job“. Žinomumas šiuo atveju nėra lygus meninei vertei.“

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Vilniaus skyrius bendradarbiauja su Čekija, Slovakija, geri santykiai ir su Rusijos fotomenininkų organizacijomis. Keletą lietuvių autorių parodų buvo Danijoje, tačiau ilgalaikiai kontaktai neišliko. Pernai vykusiame festivalyje „Kaunas Photo“ pavyko užmegzti ryšius su suomiais. Planuojamas bendras Baltijos šalių festivalis 2015 m. Tais metais bus praėję lygiai 70 metų nuo Antro pasaulinio karo pabaigos, su šia sukaktimi siejama festivalio tematika. 2013-aisiais metais. Nidos festivalyje planuojama Baltijos šalių projekto su Suomija pradžia.

Didelis šių metų pasiekimas – Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis vieno didžiausių Europoje festivalio „PHotoEspaña“ rengėjams pristatė lietuvių autorius. Organizatoriai pastebėjo jaunąją menininkę Violetą Pabelytę. Jos portretai įtraukti į pagrindinę programą, o vieną autorės fotografijų rengėjai parinko kaip pagrindinę festivalio plakatui.

LFS Kauno skyriaus kuratorė ir projektų koordinatorė Ieva Meilutė-Svinkūnienė pasakoja, kad pernai Lietuvoje viešėjęs vienos svarbiausių Prancūzijos fotografijos galerijos „Chateau D’Eau“ vadovas Jean-Marc Lacabe atrinko menininkų darbus, kuriuos ketina rodyti Prancūzijoje. Kovo mėnesį įvyko Vytauto V. Stanionio personalinė paroda. Meno rezidencijų programai atrinko jaunosios kartos fotografą Mindaugą Ažušilį, kuris, beje, nėra LFS narys. Kitas rezidentas – „Street Level Photoworks” (Glazgas) galerijos vadovas Malcolm Dickson. Šiemet jau yra numatytos kelios lietuvių parodos Škotijoje.

Kodėl į sąjungą (-as)?

„Organizacijos tikslas pristatyti ne save, o menininkus. Sąjunga rodoma tik kaip vienetas, jungiantis, vienijantis kūrėjus. Kai autorius yra vienas, į jį žiūri kaip į menininką, kūrėją, kai įsitraukia organizacija, tuomet kita pusė įjungia skaitliuką – tikimasi sulaukti naudos“, – pasakoja Fotomenininkų sąjungos pirmininkas J. Staselis.

Ir stiprioji, ir silpnoji grandis yra bendruomenė. Tai galioja ne tik šiai organizacijai. Stiprioji – nes yra susitelkusi, tai rodo Nidos festivalis. Silpnoji – kiekvienas menininkas yra individas, o suburti tiek savitų žmonių, kūrėjų nelengva. „Yra 260 narių, viena sąjunga ir vienas pirmininkas. Sunku visiems padėti, kartais tam trukdo finansai. Kartais individualumas ir uždarumas, idėjų neišsakymas trukdo produktyviam kūrėjo ir sąjungos darbui. Mūsų tikslas – būti padėjėju sąjungos nariams, būti tuo, kuris padeda visuomenei rasti menininkus ir menininkams prisistatyti visuomenei. Be kūrybos, kad darbai pasiektų visuomenę, reikia ir administracinių sugebėjimų. Sąjunga stengiasi informuoti narius ir visuomenę“, – pastebi J. Staselis.

Robertas Riabovas, jau 7 mėnesius Londone dirbantis fotografu Didžiosios Britanijos interjero žurnale „Heart Home“, teigia, kad jungtis į sąjungas ir organizacijas verta. „Lietuvoje priklausau Lietuvos Žurnalistų sąjungos fotografų skyriui. Iš pradžių buvo gerai: daug veiksmo, įvairios parodos, albumai. Daug dinamikos. Išėjo viena narė, kuri skatino veiklą, ir viskas baigėsi. Prisijungiau prie LŽS, nes norėjau bendruomeniškumo. Narystė man suteikė tikrai daug. Sąjunga rengdavo konkursus, kuriuos finansuodavo ES, tai buvo geros perspektyvos“. Vaikinas prisipažįsta, kad norėtų ir užsienyje prisijungti prie Interjero fotografų asociacijos, tačiau tai nėra taip paprasta.

Dveji metai fotografo Tomo Kaunecko studijoje, pusmetis Gedimino Žilinsko ateljė ir laisvai samdomo fotografo patirtis R. Riabovui pravertė ieškant darbo užsienyje. Vaikinui teko savo gyvenimo aprašymą išsiųsti beveik 350 fotografų, iš jų tik vienas atsakė, jam ir šiandien vaikinas dirba laisvai samdomu asistentu.

LFS Kauno skyriaus kuratorė Ieva Meilutė-Svinkūnienė pateikia keletą pavyzdžių (Akvilė Anglickaitė, Ugnius Gelguda), kai, būdami LFS nariais, fotografai nori nuo jos atsiriboti, vengia dalyvauti Sąjungos inicijuotuose projektuose. Visgi tai yra labiau nusistatymas ne prieš pačią Sąjungą, o prieš jos dabar vykdomą politiką.

Susiję