A. Buračas: „Nepriklausomybės idealai ir siekiamybė buvo aptariami tik puse lūpų”

Antanas Buračas – LPS iniciatyvinės grupės narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Antanas Buračas – LPS iniciatyvinės grupės narys. Asmeninio archyvo nuotr.

Šį birželį minėsime Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) 25-ąsias metines. LPS savo veiklą pradėjo 1988 metais. Tai buvo iniciatyvių žmonių bei visos tautos judėjimas, kuris siekė įgyvendinti Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Apie šį judėjimą ir jo veiklą kalbėjausi su akademiku Antanu Buraču, kuris buvo ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Profesorius pasakojo apie judėjimo veiklą, Sąjūdžio spaudos būtinybę bei kartu su Viktoru Petkumi, Lietuvos politiniu veikėju ir disidentu, įkurtą Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociaciją.

Sąjūdžio spaudos būtinybė

Spauda – bene svarbiausias įrankis, norint formuoti žmonių nuomonę apie esamą šalies situaciją. Tačiau A. Buračo teigimu, pirmosiomis dienomis spauda buvo antroje vietoje, plėtojant Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį. Tokią Sąjūdžio spaudos situaciją lėmė neaiškumai: iš pradžių visiems buvo neaišku, ką galėtume realiai nuveikti, kokie gali būti mūsų tikslai kuriant LPS.“ Paklausiau pašnekovo, kaip iškilo Sąjūdžio spaudos būtinybė: „Tik populiarėjant idėjoms, kad reikia kelti sovietinės biurokratijos nesprendžiamas problemas, siūlyti savas rekomendacijas, iškilo ir spaudos būtinybė.“ Pasak pašnekovo, keli iniciatyvinės grupės nariai, turėję patirties, pasišovė parengti programos pamatus. Deja, ne viskas buvo taip lengva. Oficialioji spauda bijojo Sovietų Sąjungos reakcijos į LPS veiklos skelbimus, todėl nesutiko jos skelbti viešai.

Rotaprintas – „Sąjūdžio žinios“ atsiradimo priežastis

Sąjūdžio žinios“ (Nr. 1, 1988 06 19) – pirmasis Sąjūdžio periodinins informacinis leidinys
Sąjūdžio žinios“ (Nr. 1, 1988 06 19) – pirmasis Sąjūdžio periodinins informacinis leidinys

Sąjūdžio iniciatyvinė grupė susidūrė su oficialios spaudos baimėmis bei nesutikimais platinti naujienas apie jų veiklą. Tačiau išeitis vis tiek buvo surasta. A. Buračas paminėjo A. Juozaitį, R.Ozolą, A. Medalinską ir A. Skučą, kurie ėmėsi iniciatyvos rotaprintu (rotaprintas – rotacinė spausdinių kopijavimo, dauginimo mašina – G.J. past.) padauginti jų paieškų ir aptarimų medžiagą. Pašnekovo paklausiau, kaip vyko tolimesnis Sąjūdžio spaudos įsiliejimas į LPS veiklos viešinimą. „Informacija apie rotaprintu padaugintą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio aptarimų medžiagą pasiekė viešus kanalus. Staiga gavau „Vakarinių naujienų“ (vakarinis laikraštis, leistas lietuvių ir rusų kalbomis – G.J. past.), berods, Č. Juršėno, sutikimą atspausdinti jau porą mėnesių gulintį mano programinių apmatų straipsnį.“ Po šio sutikimo, pasak A. Buračo, pasirodė bene sistemiškiausias pradinis LPS tikslų programinis aptarimas. Tačiau jį reikėjo apdoroti taip, kad būtų kuo labiau nepastebimas. A. Buračas pasakojo, jog jo aptarimą gerokai sutrumpino, surinko nuobodžiu šriftu, padalijo perpus ir pateikė 3 ir 5 puslapiuose. Tokiu būdu gimė pirmasis LPS leidinys – „Sąjūdžio žinios“. Tai buvo informacinis biuletenis, kuriame pasirodydavo judėjimo veiklos aprašymas bei sutrumpinti aptarimai.

Griežti įspėjimai spaustuvėms

Pirmoji po tokių staigiai įleistų naujų vėjų spaudoje sukilo sovietų vadžia. Ji perduodavo griežtus įspėjimus spaustuvėms dėl LPS veiklos platinimo. A. Buračo teigimu, visų Lietuvos komunistų partijos grandžių vadovai griežtai įspėjo spaustuves, kad šiukštu nedrįstų spausdinti „Sąjūdžio žinių“, tad gana ilgai jos buvo dauginamos jiems prijaučiančių patriotų įstaigose, turėjusiose rotaprintus ar kitokias dauginimo priemones. Pašnekovas pabrėžė, jog buvo labai sunku gauti popieriaus spaudai. Tačiau, pasak A. Buračo, po kelių mėnesių jau ne tik buvo dauginamos iniciatyvinės grupės skelbiamos naujienos, bet taip pat ėmė sparčiai kurtis ir analogiški rajoniniai, įvairiausių pakraipų persitvarkymo leidiniai.

Situacijos trapumas

A. Buračas taip pat pasakojo ir apie keblią tuometinės Lietuvos situaciją. „Dauguma aktyvių dalyvių gerai suvokė situacijos trapumą ir galimybę būti sunaikintiems kaip jau įvyko Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir Solidarumo Lenkijoje. Nepriklausomybės idealai ir siekiamybė buvo aptariami tik puse lūpų, apie tai nei viešai šnekant, nei rašant.“ Deja, nepavyko numalšinti įtampos, kuri vis didėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio viduje. „Kai radikaliau apie artimas logiškai nuoseklias demokratinės plėtotės perspektyvas paskelbė A. Skučas, jį gana ryžtingai tiesiog pašalinome iš „Sąjūdžio žinių“ redakcinės kolegijos, be abejo, skaudama širdimi.“ – teigė A. Buračas.

„Atgimimas“ (Nr. 1, 1988 09 16) – pirmasis legalus Sąjūdžio laikraštis
„Atgimimas“ (Nr. 1, 1988 09 16) – pirmasis legalus Sąjūdžio laikraštis

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos įsteigimas

Inicijuotas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, prasidėjo Lietuvos politinių kalinių laipsniškas sugrąžinimas iš tremties Sibire ir kitur. „Gyventojų nuotaikos darėsi radikalesnės, o spręstinų klausimų ratas platėjo,“ – pasakojo A. Buračas. „Sąjūdis plėtėsi ne tik kaip tinklas, kilo nauji demokratiniai judėjimai, formavosi komunistams alternatyvios partijos.“ A. Buračas bičiuliavosi su A. Sacharovu, kartu inicijavo vieną pirmųjų memorandumų dėl mirties bausmės panaikinimo. „Per bendrus pažįstamus TSRS mokslų akademijoje ir savo giminaitį, šviesios atminties kun. Č. Kavaliauską, susipažinau su Viktoru Petkumi. Kartu įsteigėme Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociaciją“, – pasakojo A. Buračas. „Ši asociacija turėjo vienyti skirtingos pakraipos naujas organizacijas, neleisti iniciatyvų perimti Lietuvos komunistų partijai ar kitoms sovietinėms institucijoms, siekusioms inspiruoti sau lojalių užmaskuotų „gynėjų“ veiklą.“

V. Petkaus ir A. Buračo įkurta Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija gyvuoja dar ir dabar. A. Buračas, jo kolegos bei kiti Lietuvos piliečiai, būrėsi į organizacijas tam, kad pasipriešintų Sovietų Sąjungai ir atkovotų prarastą Lietuvos laisvę. Tik dėl šių žmonių drąsos ir ryžto, mes gyvename naujai atsikūrusioje – nepriklausomoje Lietuvoje.

 

 

Patalpinta: Rašiniai