Saulutė šviečia – pažaisti kviečia!
Atšilus orui, kartu su saulės spinduliais atsiranda ir energijos pliūpsnis, o kurgi geriau galima ją išlieti, jei ne sporto aikštelėje. Pavasaris sutraukia aktyvaus laisvalaikio mėgėjus ne tik į futbolo stadionus ar lauko krepšinio aikšteles, bet ir į Vingio parką, kuris tapo ultimeito – žaidimo su skraidančiu disku, mėgėjų namais.
Žaidimo įkrarštyje. Ultimeito klubo „Uža“ archyvo nuotr. Ištakos
Jau daugiau nei keturiasdešimt metų pasaulyje žinomas sportas, prieš dešimtmetį pasiekė ir Lietuvą. Skandinavų iniciatyva vyko seminarai, kurių metu Baltijos regiono šalims pristatytos naujos sporto šakos, tarp jų ir ultimeitas. Šių mokymų dalyviai buvo sportuojantys žmonės, kurių didžioji dauguma – kūno kultūros mokytojai. Pastarieji įgytą patirtį perdavė mokiniams iš kurių ir susibūrė pirmosios Lietuvoje komandos Jurbarke, Trakuose, Zarasuose bei Vilniuje.
Ultimeitas – nekontaktinis sportas, kurį kartu gali žaisti ir vaikinai ir merginos, įvairaus amžiaus bei profesijų atstovai. Komandos narių, bei keitimų skaičius neribotas, tačiau aikštelėje vienu metu gali būti ne daugiau nei septyni vienos komandos žaidėjai. Abejuose aikštelės galuose yra įskaitinės taškų zonos. Taškas pelnomas tada, kai žaidėjas diską perduoda komandos draugui, esančiam varžovų taškų zonoje. Tai greitas ir techniškas žaidimas, reikalaujantis fizinio pasirengimo.
Garbingas žaidimas
Pagrindinė ultimeito taisyklė – garbingas žaidimas. Tai vienintelis pasaulyje komandinis sportas neturintis teisėjų. Kiekvienas yra atsakingas už savo veiksmus. Pažeidęs taisykles žaidėjas gali sau skirti pražangą – iškilus ginčytinai situacijai oponentai patys ją išsprendžia. Ne vienerius metus ultimeitą žaidžiantis Vilniaus komandos „Uža“ lyderis Darius Gricius sako, kad žaidimas be teisėjų moko disciplinos: „Tai labai gera auklėjamoji priemonė, dirbant su paaugliais. Kitose sporto šakose treneriai moko, kaip apgauti teisėją, čia to nelieka, nes nėra ko apgaudinėti.“
Šiame sporte pirmenybė teikiama ne medaliams, o žaidimo dvasiai. Būtent todėl kiekviename turnyre vienai iš komandų, nepriklausomai nuo iškovotos vietos įteikiama „Žaidimo dvasios taurė“. Tai svarbiausias trofėjus šiame žaidime, vertinantis komandinį darbą. Kam atiteks šis apdovanojimas sprendžia visi žaidėjai, atsižvelgdami ne tik į žaidimą, bet ir požiūrį į varžovus, pagarbą oponentams.
Draugystės simbolis
Prieš metus ultimeitą „atrado“ ir klaipėdiečiai. Šiemet oficialiai debiutavusios uostamiesčio komandos „Marių meškos“ įkūrėjas Artūras Petrauskas, kalbėdamas apie šį sportą, traukia iš kuprinės skraidantį diską ir sako: „Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet ultimeitas nėra tiesiog žaidimas, nėra tiesiog sportas, tai iš tiesų yra gyvenimo būdas. Didžiajai daliai mano komandos, ką bedarytume mintys visuomet sukasi apie šį žaidimą, mes visada su savimi stengiamės turėti diską, nes niekada nežinai, kada sutiksi tinkamą žmogų, kada bus tinkamas laikas ir kada norėsi gerai praleisti laiką. Visi esame truputį „crazy“ dėl jo, bet tai jau tapo kultūros elementu, draugystės simboliu.“
Draugiškumą lemia tai, kad šis sportas neturi finansavimo. Pasaulyje nėra nė vieno žaidėjo, kuris užsidirbtų pragyvenimui žaisdamas ultimeitą. Komandos į turnyrus važiuoja už savo pinigus, susimokėjusios dalyvio mokestį, organizatorių pelnas lygus nuliui, kadangi surinktų mokesčių užtenka tik organizacinėms išlaidoms padengti. Nėra pinigų, nėra teisėjų, tik pagarba ir draugystė, būtent todėl, anot D. Griciaus, šis sportas niekada netaps olimpiniu: „Jame per daug olimpinės dvasios.“
Ultimeito senbuviai turi tradiciją kantriai padėti ir patarti naujokams, norintiems išbandyti ištvermę su skraidančiu disku. Todėl visada maloniai laukia susidomėjusių šiuo žaidimu Vilniaus Vingio parke, kur kartu draugiškai mėto diską ir treniruojasi visos sostinės komandos.
