Kokie yra pagrindiniai požymiai, jog žmogus gali mąstyti apie savižudybę? Ar įmanoma tai pastebėti?

Negalėčiau sakyti, kad visais atvejais galima tai pastebėti. Iš principo įmanoma, bet ne visuomet. Reikėtų atkreipti dėmesį į ilgą laiką prislėgtą žmogaus nuotaiką – tokį depresiškumą. Antras požymis – pagrindinis jausmas, kuris būdingas žmonėms, galvojantiems apie savižudybę, – tai neviltis. Neviltis, kai žmogus nebemato, kad kažkas jo gyvenime gali būti kitaip, kad gali būti geriau. Bendraudami pakankamai gerai pajaučiam, kad žmogus labai nusivylęs. Ir trečias požymis yra tiesus sakymas, kad aš galvoju apie savižudybę, arba netiesioginė užuomina: „nebematau jokios prasmės“, „gyvenime nieko gero“, „jeigu man kažkas atsitiks, pasirūpinkit mano artimaisiais“, „noriu užmigti ir nebeprabusti“.

Yra įvairių smulkių požymių, kurie gali truputį keisti situaciją. Pavyzdžiui, žmogus ilgą laiką buvo nusivylęs, prislėgtas ir staiga jo elgesys labai pasikeitė. Lyg ir viskas liko po senovėj, visos problemos liko tos pačios, bet staiga jis pasidarė žymiai geresnės, netgi pakylėtos nuotaikos. Tai gali labai suklaidinti. Žmonės, kurie dirba su nusižudyti ketinančiais asmenimis, į tokį elgesio pasikeitimą pradėtų žiūrėti su nerimu – tai gali reikšti, jog žmogus tiesiog priėmė sprendimą nusižudyti. Pavyzdžiui, po savižudybės artimieji labai dažnai sako: „Ne, negali būti, kad nusižudė, paskutinę dieną jis kaip tik atrodė labai gerai nusiteikęs, negalėtum net pagalvoti, kad jam buvo tokių minčių“. Tada kyla minčių, kad galbūt čia ne savižudybė, o kažkas kitas. Tiesiog į tą reikia atkreipti dėmesį.

Jeigu žmogus kelia įtarimą, pasižymi jūsų prieš tai įvardintu elgesiu, ką turėtų daryti artimieji?

Nors pasitaiko išimčių, dažniausiai artimieji, net ir nežinodami rizikos ženklų, pradeda jausti, kad kažkas ne taip. Tada geriausia, ką daryti – nebijoti tiesiai apie tai kalbėti. Nebijoti paklausti, pasitikslinti, ar žmogui kyla minčių apie savižudybę: „Matau, kad tau labai blogai. O ar būna taip, kad nesinori gyventi? Jeigu būna taip, kad nesinori gyventi, o būna tau minčių apskritai apie savižudybę? O tai kokios dabar tos mintys? Ar tu esi kažką nusprendęs daryti?“.

„Jaunimo linijoje“ mokydami savanorius naudojame tokią taisyklę: jeigu kalbant su žmogumi kyla įtarimas, kad galbūt jis turi minčių apie savižudybę – tai yra labai reikšmingas rodiklis, kad reikia tą klausimą užduoti. Toks įtarimas nekyla šiaip sau.

Pirmas žingsnis – apskritai tiesiai šviesiai ta tema kalbėti. Tai padeda susiorientuoti, ar čia reikia skubiai kažką daryti, ar yra kažkiek laiko. Jeigu žmogus jau turi ir savižudybės būdą numatęs, ir priemones savo ketinimams įgyvendinti, žinoma, kad veikti reikia labai greitai. Jeigu jis sako, „man kartais kyla tokių minčių, bet aš žinau, kad aš to nepadarysiu“, vadinasi, mes turime truputį daugiau laiko tam, kad jam padėtume. Galbūt padėtume užsirašyti pas psichologą į konsultaciją, kuri gali būti po savaitės ir po kelių – situacija nėra tokia ekstremali.

Reikšmingas dalykas – pats kalbėjimas savižudybės tema su svarbiu, artimu žmogumi aplinkoje, kurioje niekas netrukdo, yra erdvės nuoširdžiam pokalbiui. Svarbu, kad apie savižudybę mąstantis asmuo turi galimybę kažkam išsakyti tai, ką jaučia, svarbu, kad kažkas apskritai rūpinasi. Dažnai mintys apie savižudybę labai slepiamos nuo visų kitų, todėl kažkieno atvirumas, pasiruošimas apie tai kalbėti yra labai gera pagalba.

Ką dar reikėtų daryti – tai jokiu būdu neguosti tokiais paviršutiniškais žodžiais, kad viskas susitvarkys, nėra dėl ko čia jaudintis – bus dar tų merginų, bus tų darbų, bus dar kažko. Tai parodys tik vieną dalyką – kad nesuprantame, kaip žmogus jaučiasi. Geriau jau nieko nesakyti. Geriau jau tegu žmogus pasakoja mums, kaip jis jaučiasi, kas yra ne taip, dėl ko jam kyla tokios mintys, ir pristabdyti save nuo noro paguosti: „Ai, čia nieko rimto“. Jeigu žmogus apie tai galvoja, vadinasi, jam tai yra rimta. Reikia, kad apie savižudybę minčių turintis žmogus kuo ilgiau pasakotų, kad viduje susikaupęs emocinis skausmas mažėtų. Jis mažėja ne nuo mūsų protingų frazių – daryk tą ar nedaryk ano – o dėl to, kad žmogus dalinasi savo jausmais.

Po tokios pirminės pagalbos aš vis tiek rekomenduočiau padėti tam žmogui surasti profesionalų psichikos sveikatos specialistą – psichiatrą ar psichologą. Čia artimųjų pagalba irgi gali būti svarbi. Reikšmingas net ir toks dalykas, kaip nuvažiavimas su juo kartu į pirmą konsultaciją.

Jūs paminėjote klaidas, kurias gali padaryti artimieji. Gal yra daugiau tokių „būdingiausių“ klaidų?

Labai nedėkinga tema kalbėti apie artimųjų klaidas. Žmonės iš tikrųjų praeina pro pragarą po savo artimo savižudybės. Apskritai kiekviena netektis yra labai skausminga, o jeigu tai dar yra tokia netikėta netektis, ji prideda labai daug sunkių jausmų. Pavyzdžiui, gėdos jausmą (mūsų šeimoje taip atsitiko) ar kaltės jausmą (o ką aš galėjau padaryti, gal kažkokią klaidą padariau, skaičiau straipsnį, kur psichologai sako, kad artimieji kažkokias klaidas daro, ir aš, vadinasi, padariau kažkokių klaidų, nepastebėjau laiku, nedariau kažko laiku). Pagaliau pykčio jausmas, kad tas žmogus taip pasielgė (paliko mane tokioje sunkioje situacijoje, su tokiais sunkiais jausmais).

Artimieji labai kaltina save dėl to, dėl ko nėra kalti, nes mes galime pastebėti savižudybės riziką, taip, mes galime padėti žmogui, bet galutinį sprendimą priima tas žmogus. Ir niekas negali visu šimtu procentų pastebėti rizikos ir suteikti pagalbą – net pats geriausias specialistas. Kiekvienas atsakome už savo gyvenimą, kiekvienas darome sprendimus. Aš, pavyzdžiui, žinau artimųjų, kurie žinojo apie savižudybės riziką, labai stengėsi padėti, labai daug darė, saugojo, o žmogus vis tiek nusižudė. Būna ir taip.

Pradėjome kalbėti apie savižudžių artimųjų problemas. Jau minėjote kaltę, pyktį… Ar jie gali kažkaip padėti patys sau?

Gali. Visų pirma svarbu, kad jie neskubintų savęs. Kartais žmonės tikisi, kad viskas čia labai greitai susitvarkys – praeis vienas mėnuo ar du ir taps lengviau, sunkūs jausmai nebeslėgs. Jeigu tai yra pačių artimiausių žmonių savižudybė – šeimos narių ar labai gero draugo, gedėjimas gali būti labai ilgas. Metai, dveji ir ilgiau. Kartais žmonės sako: „Praėjo mėnuo, o aš vis dar verkiu. Kažkas su manim vyksta ne taip“. Tai savęs stūmimas į kampą. Negali kai kurie procesai įvykti greičiau, negu jie įvyksta. Šiuolaikinėje visuomenėje dažnai tikimasi, kad labai gretai viskas įvyks.

Labai svarbu leisti sau išgyventi jausmus – sielvartą, gėdą, kaltę ir visą kitą, nebandyti jų pernelyg nuslopinti. Žmonės labai dažnai bando užgniaužti išgyvenimus ir jiems pavyksta. Pavyksta save suimti valios pastangomis arba vartojant daug vaistų, arba, sakykim, alkoholiu ir kitomis priemonėmis. Tokiu atveju nuslopinti jausmai niekur nedingsta. Viena vertus, iš karto po netekties žmogus tada jaučiasi geriau, bet kita vertus, jis visą procesą pratęsia labai ilgam laikui.

Dažnai palengvėja pamačius, kad ir kiti su artimojo savižudybe susidūrę žmonės išgyvena panašius jausmus, jiems kyla panašūs klausimai. Jau anksčiau su tuo susidūrusieji labiau supranta, kaip atsitinka, kad žmonės nusižudo. Supranta, kad tam gali būti daugybė priežasčių, o ne viena. Gali būti daugybė priežasčių – pradedant nuo biologinių, baigiant psichologinėmis ir visuomeninėmis. Tokiu principu veikia ir nusižudžiusiųjų žmonių artimųjų paramos grupės. Jose žmonės, turintys tokią pačią patirtį, gali pasidalinti savo jausmais, pasidalinti savo patirtimi, žiniomis. Tai labai padeda.

Jeigu žmogus nepasiruošęs ar aplinkui nėra nusižudžiusiųjų artimųjų paramos grupės, rekomenduočiau paskaityti profesionalų paruoštos informacijos, patikimos literatūros. Yra toks internetinis puslapis – www.gedintiems.lt. Ten galima rasti mano minėtos informacijos ir apskritai apie netektis, gedėjimą, apie nusižudžiusiųjų artimuosius. Ten taip pat yra nuoroda į pagalbos galimybes.

Turbūt po artimojo savižudybės žmonėms lieka daug neatsakytų klausimų. Ar reikėtų iškart mėginti rasti atsakymus, o galbūt kaip tik palikti visa tai ramybėje, per daug neieškoti priežasčių?

Matote, egzistuoja toks klausimas (turbūt jį galima įvardinti pagrindiniu): „Kodėl taip atsitiko?“. Jis turbūt kyla visais atvejais ir praktiškai niekada nebūna vienareikšmiškai atsakytas. Į jį nėra tikslaus atsakymo. Bet kokia gyvenimo aplinkybė ar įvykis pats savaime nėra savižudybės priežastis. Dažnai mes įvardiname nelaimingą meilę, darbo netektį ar depresiją. Taip, tai gali būti paskutinis lašas ar svarbus veiksnys, bet tai nepaaiškins pačios situacijos. Yra daugybė žmonių, kurie išgyvena nelaimingą meilę, yra daugybė žmonių, kurie netenka darbo, yra daugybė žmonių, kurie serga depresija, bet tik nedidelis procentas iš visų tų žmonių – nusižudo. Ir dėl to artimieji klausimo „kodėl jis nusižudė?“ lieka iki galo neatsakę. Nebėra, kas jį atsakytų. Nebėra ko paklausti.

Su tuo, kad į šį klausimą tiksliai atsakyti nepavyks, neišvengiamai tenka susitaikyti. Bet kartu pats atsakymų ieškojimo procesas yra neišvengiamas – jis vis tiek vyksta. Užtrunka, kol suvokiamas faktas, kad kiek suprantu, tiek suprantu.

Ar geriau intensyviai ieškoti atsakymų, ar geriau tų temų nejudinti – svarbu kiekvienam pasirinkti pagal save. Čia negali būti geležinės taisyklės. Ar aš dabar noriu į tai gilintis ar nenoriu, ar aš norėsiu vėliau tuo užsiimti? Jeigu man dabar nesinori, tada ir nereikia, geriau vėliau tai padaryti.

Galėčiau įvardinti tik vieną svarbų dalyką: jeigu žmogus apskritai labai vengia savo artimojo savižudybės temos ir su ja susijusių jausmų ir tai vyksta ilgai (ne pirmas savaites ar pirmus mėnesius, bet ilgiau), greičiausiai jo netektis gali labai komplikuotis. Todėl reiktų ieškoti profesionalų pagalbos, kurie padėtų susidoroti su vengimo reakcija.

Žmogaus vengimas rodo, kad tai jam yra per daug skausminga. Čia pateiksiu primityvų (gal ir ne patį tinkamiausią), tačiau situaciją iliustruojantį palyginimą. Pavyzdžiui, žmogus bijo aukščio. Kuo labiau jis bijo, tuo labiau jis vengia aukštų vietų. Kuo labiau jis vengia aukštų vietų, tuo stipresnė baimė. Psichologai žino pagalbos būdą – po truputį pratinti prie aukščio. Panašiai reikia elgtis, jeigu žmogus vengia savižudybės temos ir su ja susijusių jausmų. Kuo labiau vengiama, tuo tie jausmai labiau įsitvirtina. Dėl to tokiam žmogui reikia pagalbos, kad jis peržiūrėtų tai, kas įvyko, geriau integruotų į savo vidinių išgyvenimų pasaulį.

Kur Lietuvoje savižudžių artimieji turi galimybę rasti profesionalią pagalbą?

Iš esmės kiekvienas psichologas turėtų tokiu atveju padėti. Tokių, kurie specializuotųsi teikti pagalbą netekties atveju, Lietuvoje nėra labai daug, bet didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje – tikrai galima rasti tokio pobūdžio specialistą. Tai tikrai nereiškia, kad kituose miestuose žmogus liktų be pagalbos.

Jeigu, pavyzdžiui, kalbame apie savižudybės riziką, tam yra psichikos sveikatos specialistai – psichologai, psichiatrai.

O gedėjimo atveju rekomenduočiau pradėti nuo psichologo pagalbos. Kodėl rekomenduoju kreiptis būtent į psichologą? Tai yra mano nuomonė, nes dažnai matau, kad gydytojai skuba skirti vaistus netektį išgyvenusiam žmogui. Tai palengvina simptomus, bet neretai dėl to žmogaus gedėjimo procesas gali dar ilgiau užtrukti ir tapti komplikuotesnis. Nesakau, kad jokiu būdu nereikia vaistų. Kartais net ir netekties atveju vaistai yra reikalingi, bet jų nereikėtų skubėti skirti.

Prieš tai dar minėjote ir savitarpio pagalbos grupes. Gal galite plačiau papasakoti apie jas?

Tų paramos grupių nėra daug. Vilniuje veikia viena. Aš esu vienas iš jos vedančiųjų. Tai nemokama grupė, kuri susirenka kartą per mėnesį. Čia dalyvauja žmonės, išgyvenę artimo žmogaus savižudybę – dalinasi savo jausmais, savo patirtimi.

Turbūt vienas iš didžiausių grupės privalumų yra toks: naujai atėjęs, pavyzdžiui, prieš mėnesį artimojo netekęs žmogus, gali ne tik pasidalinti savo jausmais, bet ir išgirsti, o kaip dabar jaučiasi žmogus, kuris prieš metus neteko savo artimo žmogaus, kas pasikeitė. Tie žodžiai skamba visiškai kitaip, nei iš profesionalo lūpų. Naujokas girdi, kad kitam, čia ilgiau esančiam, taip pat po pirmo mėnesio atrodė, kad tai gyvenimo pabaiga. O dabar – praėjus metams – nors vis dar skaudu, bet jau žymiai tvirčiau jaučiasi, daug dalykų pasikeitė. Neseniai netektį išgyvenusiam žmogui tie žodžiai gali būti labai svarbūs.

Yra daugybė netgi praktinių dalykų, pavyzdžiui, dažnai iškyla klausimas, ką daryti su nusižudžiusiojo daiktais? Juos palikti, išmesti, parduoti ar kažkam atiduoti, ar apskritai juos liesti ar neliesti, ar uždaryti kambarį ar ne, ar butą, kuriame įvyko savižudybė, parduoti ar toliau jame gyventi? Tokių net ir labai praktiškų klausimų aptarimas su panašią patirtį turinčiais žmonėmis gali labai padėti.

Psichologinės pagalbos telefonai/psichologinė pagalba:

„Vaikų linija“ –  8 800 11111, www.vaikulinija.lt

„Jaunimo linija“ –  8 800 28888, www.jaunimolinija.lt

Psichologinė pagalba suaugusiems –  8 800 60700,  www.kpsc.lt

Pagalbos moterims linija –  8 800 66366

Linija „Doverija“ (pagalba teikiama rusų kalba) –  8 800 77277

Vilniaus moterų namų krizių centras – 8 800 22008

Vaiko raidos centras –  8 5 275 75 64

www.gedintiems.lt

Susiję

Marius Burokas: Nobelio premija nėra geros literatūros kriterijus

Upė, plaukianti prieš srovę (nuotraukos)