Penki UŽ, vienas – prieš: sausio 26 – vasario 1 d.
Susitaikykite – žiniasklaida nebeužsiima tik žurnalistika, dabar į jos akiratį patenka ir melo detektorių kūrimas, ir medijų laboratorijos, ir kas tik norite. UŽ/prieš – apie tai ir tradicines žurnalistikos bėdas:
„The Sun“ nėra tas laikraštis, iš kurio galima būtų mokytis geros žurnalistikos, bet rugsėjį jis išspausdino tokį atsiprašymą pirmame puslapyje (viršelis dešinėje), už ką galėtų pelnyti „Metų atsiprašymo“ titulą. UŽ:
1. Beveik šimtą metų leidžiamas JAV žurnalas „The New Republic“ suprato, kad prieš interneto cunamį neatsilaikys ir pasisamdė 29-erių buvusį „Facebook“ darbuotoją Chrisą Hughesą. Štai ką jis rašo:
http://www.newrepublic.com/article/112191/new-republic-redesign-chris-hughes-welcomes-readers#
2. „The New York Times“ puikiai supranta, kad vien skleisdamas žinias šiais laikais neišgyvensi:
http://www.nytimes.com/timespace/
3. Kaip komentarai veikia skaitytoją:
4. Ir geriausieji daro klaidų. Čia visa kolekcija iš praėjusių metų:
5. Kaip suprasti, kad viešai šimtams ar tūkstančiams klausytojų kalbantis žmogus meluoja? „The Washington Post“ siūlo išeitį – savotišką melo detektorių:
http://truthteller.washingtonpost.com/
Prieš:
Kauno „Žalgirio“ žaidėjas išvyko iš komandos dėl religinių sumetimų. Tai istorija, verta sociologų ir antropologų dėmesio ne dėl Ibrahimo Jaabero poelgio, bet dėl reakcijos į šį poelgį. Žiniasklaidos, o tiksliau – žurnalistų ir redaktorių kai kurie sprendimai, kaip pranešti šią naujieną, vartota retorika („šokas“ arba „Komandos kapitonas anksčiau nepastebėjo jokių I.Jaababero keistenybių“) labai neblogai atspindi mūsų visuomenės požiūrį į religiją, kitų konfesijų išpažinėjus, apskritai vertybes.
Keli pavyzdžiai pasvarstymams:
http://tv.lrytas.lt/?id=13595593221359367543
Beje, delfi.lt suprato, kad reikia pateikti ir kitokią nuomonę:
