Klausimas labai platus. Kad galėtume aiškiau suvokti fotografijos kaip reiškinio esmę, pirma derėtų išsiaiškinti sąvoką „fotografija“. Išvertus iš graikų kalbos ji reiškia piešimą, rašymą šviesa. Tad skambus, lietuviškas „fotografijos“ termino atitikmuo galėtų būti „šviesoraštis“. Jį pasiūlė žurnalistas Povilas Sigitas Krivickas, kuris ir savo esė rinkinį apie fotografiją pavadino „Šviesoraščio takais“. Kas tas rašymas šviesa yra? Menas? Realybės atspindys?

„Fotografija man yra oras“, – šitaip atsakė vienas žymiausių šiandienos Lietuvos spaudos fotografų Ramūnas Danisevičius, kuriam fotografija yra visas gyvenimas. Jis fotografuoja dirbdamas, po darbo, o atostogaudamas, kaip pats sako, fotografuoja dar daugiau nei įprastai, nes dažnai tenka lankytis įvairiose fotostovyklose.

Fotografas Tomas Lukšys įžvelgia labai glaudžius fotografijos ir žmogaus, visuomenės ryšius, jis teigia, kad „fotografija yra savirealizacijos forma, savęs identifikavimas, visuomenės kvestionavimas, istorijos išsaugojimas“. Vaikinas sieja fotografiją su asmenybės augimu, savęs, kaip sociumo dalies, suvokimu, kai požiūris į fotografiją, kaip technologinį procesą, perauga į būdą pažinti: „susižavėjęs Ramūno Danisevičiaus darbais, ėmiausi gatvės fotografijos žanro, kuris iki šiol liko mano mylimiausiu. Taip aš atradau miestą, susipažinau su jo ritmu, didingumu ir netobulumais. Nuo to laiko kiekvienoje mano fotografijoje turi dalyvauti žmogus arba matytis jo pėdsakai.“

Tie, kas pasirinko eiti fotografijos keliu, žino, kad vien stebėti pasaulį neužtenka, o įkvėpimas kurti kiekvienam turi skirtingus pavidalus. Fotožurnalistu dvejus metus dirbęs T. Lukšys sako, kad įkvėpimas, „tai tokia būsena, kai imi ir į viską aplinkui save pažvelgi, kaip ne šios planetos gyventojas, ne kaip žmogus augęs šioje terpėje n metų. Manau, kad dauguma to ne(be)sugeba (vaikai sugeba). Tuomet imi suprasti, kaip iš tikrųjų viskas, pradedant virtuvės stalu, baigiant kosmosu, yra neįtikėtina ir koks beprotiškas dalykas yra galimybė būti padaru su sudėtingomis smegenimis, gebėti visa tai matyti, jausti ir negana to – suprasti, kad matai jauti, dalyvauji.“

Fotoreporteris R. Danisevičius  pabrėžia, kad norint būti fotografu, pirmiausia reikia noro išsitraukti kamerą. Geras fotografas turi treniruotis kaip baleto šokėjas kiekvieną dieną. Šiam autoriui įkvėpimas ateina fotografuojant, stebint pasaulį kitu kampu. Beje, R. Danisevičius juokaudamas primena, kad akis pakaušyje – labai svarbus fotografo atributas, juk „už nugaros kartais vyksta labai įdomių dalykų“.

Kadangi fotografija šiandienos pasaulyje mus lydi kiekviename žingsnyje, negali nepastebėti kiek daug pakeleivių atslenka į šviesoraščio takus. Kiekvienas jaučia pareigą įamžinti save, draugus, augintinius, namus, automobilius, naujus batus, parodyti kaip gamino vakarienę ar nusilakavo nagus. Šitai labiausiai būdinga socialinių tinklų vartotojams. T. Lukšys apie šią fotografavimo karštligę svarsto dvejopai. Viena vertus, tai – viską mačiusio žmogaus dirgiklis – fotografuokime ir dalinkimės (dar nepamirškime ir pakomentuoti. Jis tam tikra prasme gali privesti prie psichologinių sutrikimų, susvetimėjimo, kai žmogus nebeatskiria realybės ir virtualaus pasaulio. Kita vertus, „tai visai įdomus reiškinys, sunku įsivaizduoti kokio dydžio šiuo metu yra pasaulio vizualinis dienoraštis. Knygas galima sudarinėti vartant „facebook“, – svarsto T. Lukšys.

R. Danisevičius į fotografijų antplūdį socialiniuose tinkluose žvelgia paprasčiau: „kuo daugiau nuotraukų, tuo smagiau gyventi“.  Šviesoraštininkas primena, kad kiekvienas, nusipirkęs fotoaparatą tampa fotografu, o įsigijus smuiką, smuikininkais ne visiems lemta pasidaryti.

Taip beklaidžiojant fotografijos takais, tyrinėjant kelyje sutiktus žmones, reiškinius, vėl prisimenu P.S. Krivicko knygelę, kur apie fotografiją kalbėta ne tik dar kuriančių, bet ir jau anapilin išėjusių autorių žodžiais, kur ginčytasi, diskutuota ne tik apie tradicinės lietuvių fotografijos mokyklos problemas, bet ir dabartinį fotografo santykį su visuomene, šiuolaikine fotografija. Todėl kalbėti apie fotografiją reikia. Tik šitokiu būdu pavyks išsiaiškinti, kas yra fotografija, kokia ji buvo vakar, yra šiandien ir kokia bus rytoj.

Susiję