Apie Dūkštą. Sentikių bendruomenės beieškant (nuotraukos)
Nebūtina toli keliauti, kad pažintum kitas tradicijas ir kultūras. Kai nusprendėme vykti į Dūkštą, išsirinkau sentikių temą, miglotai nutuokdama, kas tie sentikiai, dažniau vadinami „starovierais“.
Šalia nedidelės, rudeniškai pilkšvos cerkvės miestelio pakraštyje - tvarkingos kapinės. Taip pat paminklas Raudonosios armijos kariams. Nuotr. Ž.Miežytės Apie nemažą jų bendruomenę pirmą kartą sužinojau Dūkšto internetiniame tinklalapyje ir nusprendžiau išsiaiškinti daugiau: kas tie sentikiai ir kaip gyvena mažame, tuštėjančiame miestelyje senąją stačiatikių tikybą išpažįstantys žmonės.
Paskambinusi bendruomenės pirmininkei Jevdokijai Rybakovai išgirdau, kad didelė bendruomenės dalis tiesiog išmirusi: „Vienos bobutės 86 metų belikusios“. J. Rybakova pasakojo, kad nėra sentikių, su kuriais galėčiau pasikalbėti, nes „visos moterys tiek pasenusios, kad bekalbėdamos užmiršta, kad kalba“. Be to, pasak jos, visa informacija yra internete, na, ir apskritai čia nieko įdomaus tie sentikiai. Vis dėlto norėjau tuo įsitikinti pati.
Šeštadienio rytą bendruomenės pirmininkės Dūkšte nebuvo, todėl pirmiausia nuskubėjau iki cerkvės.
Paaiškinusi, kaip greičiausiu keliu iki ten nukeliauti, miestelio centre gyvenanti moteris patvirtino, kad iš tiesų sentikių čia rasti bus nelengva: viena jos garbaus amžiaus kaimynė, dar porą moterų, kurias kartais mato einančias gatve, apsigobusias baltomis skaromis, ir viskas. Dūkštietė pasakojo kartą buvusi laidotuvėse pagal sentikių tradicijas ir jai didžiausią įspūdį paliko tai, kad per šermenis velionis buvo paguldytas atvirkščiai nei įprasta katalikams – galva, ne kojomis atsuktas į žmones.
Šalia nedidelės, rudeniškai pilkšvos cerkvės miestelio pakraštyje – tvarkingos kapinės. Taip pat paminklas Raudonosios armijos kariams, pridėliota žvakių, keli dirbtinių – mėlynų, baltų ir raudonų – gėlių vainikai. Vieta atrodo kruopščiai prižiūrima.
Arčiausiai cerkvės gyvenantys miestelėnai tvirtino, kad su kaimynais sentikiais sugyvena gražiai, bendrauja draugiškai. Gatvelėje į automobilį daiktus krovę žmonės, besiruošdami išvažiuoti, pastebėjo mane, vaikštinėjančią kaimynystėje, ir smalsavo, ko ieškau šitame miestelio gale. Išgirdusi, kad bandau sužinoti ką nors apie Dūkšto sentikius, vidutinio amžiaus moteris greitakalbe gyrėsi neseniai apsilankiusi cerkvėje vykusiose vestuvėse. Drauge buvęs vyras draugiškai šypsodamasis sakė nepaliaująs stebėtis, kad visos moterys ten tik su skaromis gali užeiti. Pats prisipažino per visą gyvenimą nė sykio į vidų neužsukęs.
Šie žmonės man patarė užeiti pas jų kaimynę, kuri priklauso sentikių bendruomenei. Paskambinus į duris, jas atidarė draugiška, žilaplaukė moteris. Tai Mira Fadejeva, kurią Dūkšte visi nuo seno vadina Nina.
„Anksčiau gyventi buvo linksmiau“
M.Fadejeva pakvietė mane užeiti į jaukią svetainę, kur ant staliuko išrikiuotos šeimos nuotraukos, kampe – tvarkingai sustatytos ikonos ir žvakės.
Pašnekovė pripažino, kad bendruomenė išties nebėra tokia gausi, kaip anksčiau. Ypač trūksta jaunų žmonių, bet kaip sako Mira, „nei pas mus, nei pas jus“ jų dabar nėra. Ypatingomis progomis, pavyzdžiui, per šventes, cerkvėn susirenka apie 50 žmonių, paprastoms pamaldoms tik 15-20. Tiesa, moterų dažniausiai ateina daugiau. Cerkvėje jos stovi kairėje pusėje, vyrai – dešinėje.
Jau kuris laikas Dūkšte nebėra popo, kuris iš Daugpilio važinėdavo čia 25 metus, buvo labai artimas bendruomenei. M.Fadejeva šypteli: „Ai, koks geras buvo, ai ai. Ir mažam, ir senam žodį pasakydavo. Gal mes prie jo taip pripratom, bet dabar nebe tas, net pamaldos kitokios atrodo“ . Dabar bendruomenės nariai iš pirmininkės sužino, kada, kurią valandą iš Vilniaus atvažiuos popas. Pamaldos paprastai vyksta apie dvi valandas, nors „prie ankstesnio popo nuo 9 iki 13 valandos išstovėdavom, bet sunku būdavo“.
„Mes pas juos, jie – pas mus“
M.Fadejeva šypsodamasi rodė prieš dvi savaites vykusių anūkės krikštynų nuotraukas, pasakojo apie šventės tradicijas: „Prieš dvi savaites anūkėlę krikštijom, tai daug žmonių buvo, čia stalai stovėjo. Dvidešimt penki svečiai vien mano buvo sukviesti. <…> Pamirkė mergaitę į tokią bačką cerkvėj, keturiasdešimt du litrai vandens, iš namų atnešėm, nes čia šalia gyvenam“.
Mira džiaugėsi, kad Dūkšte visi gerai sugyvena, pykčių dėl skirtingų pažiūrų ar tautybių nekyla: „Nežiūrim čia, lietuvis, rusas, žmonės trimis kalbomis kalba. Mes pas juos, jie – pas mus ateinam, jei kokios laidotuvės ar šventės, bet tada tik pastovim, nesimeldžiam, kaimyniškai bendraujam“.
Moteris šypsodamasi prisiminė vaikystę, kai dar negyveno Dūkšte, iki cerkvės reikėdavo eiti apie 6 kilometrus ir linksmiausia dienos dalis jai būdavo kelionėje čiauškėti su drauge.
„Per Velykas visą naktį meldžiamės, nuo 7 vakaro iki 4 ryto. Mes, vaikai, užmigdavom, knarkdavom. Kišenėse kiaušinių atsinešdavom, nes po 24 valandos jau galima valgyti, o kai užmigdavom, tai ir tuos kiaušinius sutraiškydavom, tai po to juokdavomės“, – prisiminė sentikė.
„Dabar čia tuščia, trūksta giedotojų, visi išmirė, – prieš atsisveikindama M.Fadejeva atsidūsta. – Anksčiau gyventi buvo linksmiau.“
„Čia visi mes vietiniai. Visi rusai, bet lietuviai“
Kita dūkštietė, šalia ežero gyvenanti Domnilija, paprašyta trumpai nieko nežinančiam nupasakoti, kas tie sentikiai, atsakė: „Sentikiai – labai sena tikyba“.
Domnilija didžiuodamasi pasakojo apie gražiai sutvarkytas sentikių kapines, tiesa, kaip ir visi Dūkšte, apgailestavo, kad bendruomenė jau visai maža, nors, anot jos, per šventes susirenka kone keli šimtai žmonių: „Jeigu šventės, tai atvažiuoja iš Ignalinos, atvažiuoja iš Visagino, pilna cerkvė būna, pilnų pilniausia“.
Sentikė juokėsi prisiminusi, kaip kartą pas ją atbėgo kaimynė, ragindama greičiau atlėkti, nes ežere žmogų krikštija: „Sakau, tarsi aš nemačius, aš gi sūnų krikštijau“. Tąkart ežere, ant Domnilijos krantinės, buvo krikštijama mergina. Moteris paaiškino, kad jei krikštijamas suaugęs, tada nėra naudojama speciali statinė, o krikštijama ežere.
Pačios Domnilijos šeima – dvitautė, jos vyras lietuvis, katalikas, o sūnų šeima pakrikštijo sentikiu. Šeima švenčia abiejų tikėjimų šventes.
Kalbėdama apie tautybių skirtumus Domnilija tik numojo ranka: „Čia visi mes vietiniai. Visi rusai, bet lietuviai“.
Sentikiai Lietuvoje
Kaip rašoma G.Potašenko ir N.Morozovos knygoje „Lietuvos sentikiai: istorija, kultūra, dailė“, Rusijos patriarchas Nikonas 1653 metais paskelbė bažnyčios reformą, kuria pakeitė įprastas apeigas (žegnojimąsi dviem pirštais, nusilenkimus iki žemės).
Ši reforma padalino rusų stačiatikius į dvi stovyklas – vieni jai pritarė, teigdami, kad senieji papročiai buvo nemokšiški ir tamsuoliški, kiti priešinosi „Nikono naujovėms“ ir vadino jas blogio įsikūnijimu, tikrojo tikėjimo išdavimu. Reformų šalininkai įtvirtino visuomenėje naująją tvarką ir jau 1667 metais sentikiai buvo atskirti nuo bažnyčios, išvadinti eretikais ir atiduoti miesto teismui.
Vėliau pati sentikystė skilo į dvi dalis – popius (pripažįstančius dvasininkijos institutą) ir bepopius.
Anot knygos autorių, svarbi Rusijos stačiatikių bažnyčios skilimo pasekmė buvo rusų sentikių emigracija į užsienį. Jau amžiaus pabaigoje gelbėdamiesi nuo pasaulietinės ir bažnytinės Rusijos valdžios persekiojimų sentikiai traukė į Vakarus – tam labiausiai tiko Abiejų Tautų Respublika. Pirmieji sentikiai Lietuvos teritorijoje pasirodė maždaug 1679 metais.
Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sentikiai buvo laisvi žmonės ir sudarė atskirą socialinę grupę, tiesa, neturinčią politinių teisių.
Dūkšte sutikta moteris stebėjosi, kad per sentikių laidotuves velionis paguldytas kitaip nei įprasta katalikams. Iš tiesų sentikių laidojimo papročiuose įprasta mirusįjį guldyti kojomis į ikonas, kad „Dievą matytų“. Turbūt vienas archajiškiausių sentikių papročių – karsto leidimas į duobę ne virvėmis, bet namuose austais rankšluosčiais. Pasak G.Potašenko ir N.Morozovos, šis paprotys toks senas, kad net nėra žinoma jo kilmė.
Lietuvos Sentikių bažnyčia yra antra pagal bendruomenių ir trečia pagal tikinčiųjų skaičių šalies religinė organizacija. Lietuvoje yra 23330 sentikių tikėjimą išpažįstančių žmonių (2011 metų gyventojų surašymo duomenys).
