Religiniai simboliai fakultete: kodėl ant sienų kabiname tai, kas ant jų kabo
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete rugsėjo pabaigoje atsirado plakatas, kviečiantis krikštytis pirmakursius. „Komfako nuli, šventasis krikštas tau bus suteiktas (…)“, – skelbė plakato tekstas su nuotrauka, turinčia aiškią asociaciją su švč.Mergele Marija. Tik Marija čia – provokuojančiai primerkusi ryškiai padažytas akis.
Komunikacijos fakulteto pirmakursių krikštynas reklamuojančio plakato fragmentas. Reakcijos neiššaukė
Plakato autorės, Vilniaus dizaino kolegijos studentės Sabinos Korzunovos nuomone, universitetas tam tikrą laikotarpį žmonėms atstoja religiją. „Studentai kasdieną susirenka tam tikru metu tam tikroje vietoje ir gauna informaciją, kuri dar ir vizualizuojama“, – aiškino ji.
Autorė teigė, kad prašydami sukurti plakatą krikštynų organizatoriai iš Vilniaus universiteto studentų atstovybės Komunikacijos fakultete (VUSA KF) užsiminė, kad svarsto apie religinę tematiką. Tai esą ir paskatino panaudoti šią nuotrauką. Ją autorė vadino popsu: „Krikštynos turėtų priminti mailiui – eik verčiau pasimelsk prieš krikšto priėmimą, o plakatas – palaiminimui“.
VUSA KF žmogiškųjų išteklių koordinatorė Ieva Genevičiūtė teigė, kad plakato rengimo metu kilo prieštaravimų dėl pirminės dizaino versijos (Marijos akys uždengtos, o ryškiai raudonose lūpose papsi cigaretė). Šio varianto vėliau buvo atsisakyta (cigaretė uždengta tekstu) ir galutiniam variantui nepritarė tik vienas žmogus.
Į klausimą, ar renginio organizatoriai nesulaukė kokios nors reakcijos dėl plakato iš dėstytojų ar kitų kolegų, I.Genevičiūtė atsakė: „Pripažinsiu, dėl plakato tikrai tikėjomės bent kažkokios reakcijos iš dėstytojų, tačiau mano žiniomis, nei plakatai, nei tema nesusilaukė nepasitenkinimo. Jei kam ir nepatiko, nuomonėmis veikiausiai buvo pasidalinta tarp savų“.
Prieštarauta nedaug
Plakato idėjai nepritaręs žurnalistikos studentas Lukrecijus Tubys, prisidėjęs prie krikštynų organizavimo, teigė, kad plakatas jam nepatiko dėl kelių priežasčių: „Pirmiausia – tema gerokai nuvalkiota, o krikščionybės atributus naudoti tokioms vienadienėms šventėms, mano galva, kiek nebrandu – gėris, blogis, velniai, angelai. Toks žaidimas kontrastais gerokai atgyvenęs ir nubanalėjęs. (…) Taip, tai savotiškai jaunatviška, adaptuota mūsų visuomenei, bet per daug skurdu“.
Paklaustas, kokia buvo kitų reakcija į tokią nuomonę plakato rengimo metu, L.Tubys pasakojo, kad vietoj pritarimo sulaukė neigiamų komentarų ir pašaipų, pavyzdžiui, „siūlau klaust Vatikano“, „gal nesukelsim tarptautinio skandalo, o akį kiekvieno patrauks“, „nereikia moralės sargais apsimetinėti“ ir t.t.
Tarp apklaustų pirmakursių, kuriems buvo skirtas plakatas, bendrą nuomonę išskirti būtų sunku. Daugelis sakėsi jo paprasčiausiai nepastebėję arba neatkreipę dėmesio į detales, ir vyravo atsakymai „plakatas žiauriai geras“ ar „patiko spalvos, dizainas“. Kita vertus, keletas tokio plakato pasirinkimą įvardijo kaip nevykusį. Vienas studentas sakė: „Aš esu tikintis, man nepatiko toks plakatas. Ypač kai žinau kitą nuotrauką“ (krikštynų rengėjų atsisakytą pirminį variantą, kur tarp Marijos ryškiai padažytų lūpų kyšo cigaretė – red. past.).
Religiniai simboliai atsiranda ne pirmąsyk
Tai ne pirmas kartas, kai Komunikacijos fakultete žaidžiama religiniais simboliais. Vasarą vykusioje pirmakursių stovykloje tradiciškai keistu „netikro fukso“ personažu šiemet tapo itin religinga mergina. Ji į trijų dienų stovyklą atsivežė Bibliją ir ragino pasimelsti prieš valgį.
Apie tai, kaip kilo mintis sukurti tokį „netikros fuksės“ personažą, prie stovyklos organizavimo prisidėjusi I.Genevičiūtė pasakojo, kad idėjos buvo kuriamos bendrai, buvo siekiama, kad visiems būtų įdomu ir juokinga, o klausimų ar nesutarimų dėl galimos neigiamos reakcijos nekilo.
Deividas Budginas, I.Genevičiūtės įvardintas kaip vienas labiausiai prisidėjusių prie scenarijaus kūrimo, teigė neprisimenąs, kaip ir kam kilo mintis pasirinkti tokį personažą, bet nuo pat pirmos minutės buvo svarstoma, ar kurti tokią „netikrą fuksę“, ir kaip nieko neįžeisti. Dėl to esą buvo atsisakyta viešų išsišokimų, pavyzdžiui, viešų raginimų pasimelsti.
„Manau, kad išpažįstančių religines pažiūras žmonių stovykloje buvo. Be abejo, niekada negali žinoti, ar nieko neįžeisi, kad ir kaip subtiliai pateiktum. Tačiau tikiuosi, kad vis dėlto mums pavyko to išvengti, nes jokiu būdu nenorėjome pasijuokti ar pasityčioti iš religingų žmonių. Tai buvo tiesiog ryškus personažas paįvairinti stovyklą“, – tikino D.Budginas.
Religinių simbolių naudojimas – sena tradicija
Komunikacijos fakultete religinių simbolių naudojimu siekiama atkreipti dėmesį ir palinksminti. Galbūt universitete tėra kopijuojamos reklamų mados tendencijos, nes religiniai simboliai viešojoje erdvėje nėra neįprastas reiškinys (pavyzdžiui, „Kasdienės picos duok mums šiandien…“, ikoniškai vaizduojamas kavos puodelis ir kt.).
Filosofas Gintautas Mažeikis religinius simbolius aiškina jų intertekstualumu: „Kai ieškoma intersimboliškumo, yra bandoma atrasti pamatinius, mitinius simbolius, ir religiniai priklauso būtent tokiems dėl savo metaforiškumo, todėl yra naudojami tenkinant visuomenės kognityvinius poreikius“.
Jis aiškino, kad visuomenėje yra kelios grupės – ikonoklastai ir ikonofilai. Ikonoklastai išpažįsta religiją, tačiau neigia simbolius, kurie jiems prilygsta stabams ir į jų naudojimą dažniausiai nekreipia dėmesio. Tuo tarpu ikonofilams religiniai simboliai yra svarbūs, jų naudojimas reklamose tokiems žmonėms atrodo ne tik neetiškas, bet ir smerktinas, piktinantis veiksmas.
Anot filosofo, institucijos, naudojusios religinę propagandą kaip reklamą, egzistavo jau XVI-XVII amžiuje. Prieš tai tokių institucijų tiesiog nebuvo, bet prekių mainų formos visada buvo labai įvairios, todėl religiniai simboliai buvo plačiai pasitelkiami dar gerokai iki tol.
Kultūrinės ribos sunkiai atpažįstamos
Nuomonės apie religinių įvaizdžių pasirodymą viešojoje erdvėje „Universiteto žurnalistas“ taip pat pasiteiravo filosofo, krikščioniškosios kultūros specialisto Vytauto Ališausko:
– Kodėl religiniai įvaizdžiai vis dažniau pasirodo viešojoje erdvėje?
– Religinė simbolika yra tų iš simbolikos formų, kurios vis dar giliai įsišaknijusios kultūrinėje tradicijoje, daugeliui mūsų religiniai simboliai yra iškalbingi, nesvarbu, ar patys mes tikintys ar ne. Tad ir viešojoje erdvėje tie simboliai yra iškalbingi ir paveikūs. Antra vertus, sakralumo jausmas mūsų laikais gerokai prislopęs, todėl religiniai įvaizdžiai ir ženklai vartojami vis laisviau.
– Ar egzistuoja kokios nors taisyklės ar ribos, kurių nederėtų peržengti, naudojant religinius simbolius?
– Jei kalbama apie teisines ribas, tai jos, mano supratimu, Lietuvoje yra gana laisvos. Be abejo, tam tikros ribos egzistuoja ir pirmiausia jas nustato papročiai, tam tikros bendros moralinės vertybės. Tai kultūrinės ribos, jų pažeidimas gali būti ir sąmoningas, siekiant viešojoje erdvėje religiniams simboliams suteikti naujas prasmes.
– Kodėl religiniai simboliai naudojami reklamoje? Ar etiška yra naudoti religinę simboliką stengiantis parduoti prekę?
– Reklama yra labai dviprasmiškas dalykas. Jau seniai atpratome, kad reklama teikia informaciją apie prekę, dažniausiai reklama formuoja įvaizdį, reikalingą prekei parduoti. Religine simbolika naudojamasi paprastai sąmoningai, norint patraukti dėmesį, nes būtent tokie įvaizdžiai, jų nusakralinimas, profanacija krenta į akis. Tai vienas pigiausių būdų reklamuotis. Pati reklama tampa tam tikru įvykiu.
Atrodo, kad kai kurios reklamos sąmoningai gaminamos taip, kad būtų uždraustos, apie tokią reklamą informuoja viešosios informavimo priemonės, žmonės ima domėtis ja, ieškoti internete, tuo pat metu pastebėdami ir reklamuojamą prekę. Tai yra labai galingas marketingo elementas.
– Kaip skiriasi religinės simbolikos naudojimas skirtingose erdvėse, pavyzdžiui, universitete?
– Universitetas yra tokia pati erdvė kaip ir visos kitos. Neatsakingas arba kultūriškai nepagrįstas tų simbolių naudojimas gali peržengti leistinumo ribas, nors manau, kad universitete toks dalykas kaip, pavyzdžiui, krikštynos, jau yra pačių naudotojų sąžinės skonio ir pagarbos vienas kitam reikalas. Tai nėra įprastinė vieša erdvė. Bėda ta, kad šiandien leistinumo, kultūrinės ribos sunkiai beatpažįstamos – žmonės jas tarsi nujaučia, bet nebeturi tvirtos tradicijos, tad pažeidimai esti ne visų vienodai suprantami bei nevienodai svarbūs.
