O šį kartą dėmesį sutelkėme į žiniasklaidą, klausėme, kaip ji galėtų tapti garbingesnė ir padėtų mažinti visuomenėje kerojantį pyktį.

Į „Bernardinai.lt“ redakciją pasikalbėti ir diskutuoti susirinko žurnalistas, poetas, portalo Gzi.lt iniciatorius Mindaugas Nastarvičius, Gintaras Aleknonis – M. Romerio universiteto profesorius, knygos apie naująją cenzūrą autorius, ir Birutė Garbaravičienė, 1998 m. Vinco Kudirkos premijos laureatė, ilgą laiką režisavusi Lietuvos televizijoje rodytą ir Leonido Donskio vedamą laidą „Be pykčio“. Diskusiją vedė „Bernardinai.lt“ vyriausiasis redaktorius Andrius Navickas.

Siūlome diskusijos tekstinę santrauką, kurią parengė Lina Valantiejūtė.

Andrius Navickas (A. N.). Pokalbį norėčiau pradėti klausimu, kaip įmanoma apie žiniasklaidos situaciją Lietuvoje kalbėti konstruktyviai, brėžiant tam tikras gaires ir perspektyvas, bet kartu be pykčio.

Birutė Garbaravičienė (B. G.). Pradėdami kurti laidą „Be pykčio“ kėlėme sau panašų klausimą ir ieškojom būdų suprasti, iš kur mūsų visuomenėje kyla pyktis ir kodėl jo tiek daug. Ir laidos tikslas buvo diskutuoti, kalbėti, pamėginti idėjas atsieti nuo žmonių, kurie mums gal ne visada patinka, ir vis tiek apie jas kalbėti. Juk jei nesiklabi, jei apklijuoji vienas kitą etiketėmis, tai greitai paaiškėja, kad Lietuvoje visi arba giminės, arba susipykę. Taip visiškai nebelieka su kuo kalbėtis.

Sakyčiau, kad pykčio visoje visuomenėje tikrai padaugėjo, o žiniasklaidoje tai matyti labai aiškiai. Pyktis ir skandalas tampa pagrindiniu varikliu ir konstruktyvi diskusija tampa vis sunkiau įmanoma. Paprasčiausiai nebegirdim vieni kitų.

Stebint viešąjį diskursą atrodo, kad žiniasklaida elgiasi kaip dramblys porceliano parduotuvėje ir negailestingai ištaško mūsų trapų vertybinį porcelianą. Ir, žinoma, dėl pykčio ir neapykantos daugėjimo kalta ne vien žiniasklaida, bet ji tikrai prie to labai prisideda. Juk elementarios darbo taisyklės, žurnalistikos etikos kodeksai aiškiai nurodo, kaip reikėtų dirbti, ko vengti. Na kad ir rodyti smurtinius vaizdus, detaliai aptarinėti savižudybes ir jų aplinkybes. Tačiau telieka sutikti, kad, nepaisant deklaruojamų vertybių, mūsų visuomenė perka pyktį, kraują, neapykantą.

A. N. Atrodo, Birutė diagnozavo, kad visuomenė tampa vis piktesnė, joje daugėja neapykantos. Kyla klausimas, kodėl taip yra. Juk atradę priežastis galbūt galėtume kalbėti apie jų šalinimą ir gydymą. Tad tęsiant pavartotą metaforą norisi klausti: ar žiniasklaida būtinai turi būti drambliu?

Gintaras Aleknonis (G. A.). Kai kalbam apie metaforas, tai mano galvoje vis dėlto sukasi kita, sarginio šuns metafora. Man ji atrodo labai įprasta žiniasklaidai apibūdinti skirta metafora, kuria ir pati žiniasklaida neretai didžiuojasi.

Galvoju – kas gi yra geras sarginis šuo. Visų pirma – tai jis loja tada, kada iš tikrųjų kyla pavojus. O jeigu viskas ramu, geras sarginis šuo neloja – tupi būdoje arba vizgina uodegą, jeigu ateina geri žmonės.

Tad nežinau kodėl, mes kalbėdami apie sarginį šunį galvoje dažnai turime kovinį šunį. Gal čia ir pradeda skleistis tam tikros žiniasklaidos ir neapykantos temos paralelės.

Kitas svarbus dalykas, kurio mūsų žiniasklaida niekada neįsisąmonina – tai faktas, kad žiniasklaida visų pirma yra instrumentas, įrankis. Ir daug kas priklauso nuo to, kieno rankose jis atsiranda, kaip juo mėginama manipuliuoti. Juk kaip lazda mes galime žmogų ir sužaloti, ir apginti, taip ir žiniasklaida gali būti naudojama tiek geram tikslui, tiek ir blogam.

A. N. Tačiau juk geras sarginis šuo yra tas, kuris gerai žino, kad galima loti ant kitų ir niekada nedera kąsti saviems. Tad šiuo atveju panašumas su mūsų žiniasklaida yra labai didelis, nes atskirti savus nuo svetimų mūsų žiniasklaida juk puikiai išmokyta.

G. A. Taip, tačiau nepamirškime, kad būtent šeimininkas to išmoko. O jis juk labai dažnai keičia draugus ir priešus.

B. G. Taip, žiniasklaida ir turėtų būti visuomenės sarginis šuo, bet labai dažnai ji iš saugančiojo ir ginančiojo tampa tiesiog cirko šunyčiu arba interesų pitbuliu.

Mindaugas Nastaravičius (M. N). Bet nepamirškime, kad vieni sarginiai šunys yra pririšti prie grandinės, o kitiems leidžiama laisvai bėgioti po kiemą. Ir labai svarbu, iš ko sudaryta jo grandinė, kas yra to sarginio šuns šeimininkas. Ne mažiau svarbu, kaip ta grandinė susijusi su verslu ir politika, kokie paslėpti interesai sudaro tos grandinės atskiras dalis, kas yra būda, kurioje šuo gali pasislėpti nuo lietaus arba dar piktesnio šuns, įbėgusio į jo kiemą. Tad ši metafora išties išraiškinga ir daug pasakanti.

Aš pats antrus metus dirbu Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijoje ir tik neseniai pradėjau suvokti, kur yra tikroji komisijos ir kodekso problema. Tiesiog devyni iš dešimties į tą komisiją atėję ir etikos kodeksą skaitantys žurnalistai galvoja, kad tai kažkieno kito iš viršaus nuleistas instrumentas, pagal kurį mes turime dirbti. Mes dar nesuvokiam, kad etika yra mūsų visų bendras interesas. Tad nedaug kas pasikeis, kol netapsime patys to mechanizmo kūrėjais ir nematysime tikslo, kad jis veiktų kuo kokybiškiau.

Kodėl kiekviena valstybė kuria savo įstatymus? Kodėl kiekviena karta rašo savo įstatymus? Kodėl kiekviena žurnalistų karta turi rašyti savo etikos kodeksą?

G. A. Pats taip pat dažnai galvoju apie etikos kodeksą ir įžvelgiu vieną didžiulę problemą. Mindaugai, sakai, kad daugelis žurnalistų jį suvokia kaip nuleistą. Tačiau aš ir manau, kad jis yra nuleistas. Kodėl kiekviena valstybė kuria savo įstatymus? Kodėl kiekviena karta rašo savo įstatymus? Kodėl kiekviena žurnalistų karta turi rašyti savo etikos kodeksą? Juk dorovės normos turėtų būti amžinos ir nesikeisti. Bet dokumentai, įstatymai, kodeksai būtinai turi atspindėti konkretaus laikmečio situaciją. Ir mūsų žiniasklaidos reformų didžiausia problema ta, kad kažkada, po nepriklausomybės atkūrimo, buvo sukurti įstatymai ir kodeksai, kurie neturėjo nieko bendro su mus supusia realybe ir aktualijomis.

A. N. Tada paklausčiau taip: o kodėl žiniasklaida apskritai turėtų būti garbinga ir garbingai elgtis? Klausiu, nes, mano galva, tiesioginio, savaime suprantamo atsakymo čia nėra. Ar žurnalistai dar gali ir mato prasmę kovoti dėl garbės?

M. N. Gal nuskambės idealistiškai, bet aš prisimenu tą atvejį, kai buvo pripažinta, kad TV3 televizija yra žiniasklaidos priemonė, nuolat pažeidžianti etikos kodeksą. Eidamas namo galvojau, kad patys didžiausi reklamos davėjai į tai atsižvelgs ir permąstys, ar verta tokioje televizijoje reklamuotis. Ir kai bent iš pirmo žvilgsnio nepastebėjome jokių pokyčių ta linkme nusivyliau, nes, man atrodo, pirmiausia tie, kurie maitina žiniasklaidą į tokius dalykus turėtų reaguoti.

Kartais žmonėms atrodo, kad dvylika komisijos narių jau iš anksto yra nusiteikę prieš tam tikras žiniasklaidos priemones, jiems atrodo, jog mus finansuoja kažkas iš Rusijos arba kitos žiniasklaidos priemonės. Bet mes tiesiog pasižiūrime reportažus ir ne pagal savo nuomonę, bet pagal galiojančius įstatymus juos įvertiname.

Be to, komisija nagrinėja tik tuos skundus, kurių sulaukia iš žmonių. Mes patys neturime pakankamai įrankių to imtis, nes skundų yra daugybė. Patys atkreipiame dėmesį į tuos atvejus, kai jau nebegalima laukti ir delsti, nes paskui bus tiesiog per vėlu.

G. A. Aš tai suprantu, ir, man rodos, kad būtent tai yra didelė komisijos bėda. Nes žiūrint iš šalies susidaro įspūdis, jog žaidžiama į vienus vartus. O kai žaidžiama į vienus vartus, tos institucijos automatiškai pradedi negerbti.

A. N. Dabar štai kalbame apie pačią Žurnalistų etikos komisiją, kaip apie tam tikrą sarginį šunį, kuris irgi mat ant vienų loja, ant kitų – ne, ir gal net ne visada teisingai. Bet ar egzistuoja tam tikra žurnalistų bendruomenė, kuri turėtų profesinį garbės kodeksą ne kaip rašytinį dokumentą, bet kaip suvokimą, kad štai taip jau elgtis nedera.

G. A. Kai kalbame apie žiniasklaidą, kažkodėl pamirštame, kad tai kartu yra ir verslas. Didelis, pelningas verslas. Todėl žiniasklaidos neišskirdamas iš kitų veiklos sričių klausčiau: ar Lietuvoje bet kokiam verslui ilgalaikėje perspektyvoje naudinga būti garbingam?

Aš pats manau, kad taip, bėda tik, kad dažniausiai mūsų verslas galvoja apie dvejų–trejų metų perspektyvą, bet tikrai nemąsto, koks jis bus po šimto metų, kai jau mūsų pačių nebebus. Tokia pat logika vadovaujasi ir žiniasklaida.

B. G. Apie žiniasklaidos garbingumą byloja jos turinys, nes būtent jis yra esmė, tik ten gali pamatyti, ar žiniasklaidos priemonė laikosi taisyklių ir atsako į rūpimus klausimus. Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje pasitikėjimas žiniasklaida buvo labai aukštas, siekė daugiau nei 70 proc., o vakariečiai mus kiek kritikuodavo sakydami, kad tai nebrandžios visuomenės ženklas. O štai po dešimties metų tas pasitikėjimo procentas tikrai sumažėjo. Ir taip, tai rodo, kad žmonės pasidarė kritiškesni ir randa kitų šaltinių gauti informaciją, nes budrus, aštrus protas visada atrinks, ką rašo laikraščiai ir kuo verta tikėti.

G. A. Problema, kad kai kalbam apie žiniasklaidą, mes kalbam apie tą vienintelį klodą – naujieną, žinią, informaciją. Bet juk turinį sudaro ir kiti klodai – pramogos klodas, reklamos klodas. Ir jie visada yra kartu. Reklama duoda pelno, pramoga išplečia auditoriją ir taip pat prisideda prie reklamos didinimo. O štai naujienos, informacija kuria pasitikėjimą ir autoritetą.

Kai mes pasižiūrim į šiuos klodus, matome savotišką piramidę, ir naujiena, autoritetas yra tik pati tos piramidės viršūnėlė, o visą kitą pagrindą sudaro reklama ir pramoga. Ir mes labai susikoncentruojame į naujienų klodą, kad pamirštam, jog ir kiti du – būtini.

Kita vertus, prisiminkime, kiek reklamos prieš pusantro šimto metų buvo „Aušroje“ ar „Varpe“. Jos nebuvo. Bet buvo kita skiltis – klaidų atitaisymo skiltis.

M. N. Taip, klaidos yra labai geras indikatorius. Prieš keletą metų „Transparency International“ atliko tyrimą, kuriame analizavo ir lygino Lietuvos bei Švedijos žiniasklaidą pagal klaidų atitaisymo skaičių. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad, palyginti su skandinavų žiniasklaida, mūsų žiniasklaidos priemonės yra neklystančios. Nes jiems pripažinti klaidą yra garbingumo ir profesionalumo požymis, o tuo tarpu mums pripažinti suklydus yra gėda.

G. A. Čia gal net apskritai lietuvių kultūrai būdingas bruožas. Kuris mokytojas viešai savo klasėje pripažins, kad suklydo? Arba pasakys, kad kažko nežino? Esame įpratę svarstyti, kad dvasiniai dalykai – patys garbingiausi ir svarbiausi, o paskui jau mintimis einame prie tų – žemesnių. Bet žiniasklaida apima visus tuos sluoksnius. Ir mes dažniausiai tuo viršaus kriterijus – garbingumą, atsakomybę – pritaikome ir apačiai, ir taip susidaro sunkiai išbrendama situacija. Nors aš pats tikiu, kad reikia garbingos žiniasklaidos, nes ilgalaikėje perspektyvoje žiniasklaida išliks, jeigu bus garbinga.

А. N. Bet vis vien kyla klausimas, kodėl mūsų emocinis gyvenimas turi būti perkeltas į virtualią erdvę. Kažkodėl šiuolaikinė žiniasklaida bando ne tik būti tarpininkė, bet suteikti erdvę, kurioje aš gyvenčiau, atlikčiau ir emocines funkcijas.

B. G. Žiniasklaida paprasčiausiai nori uždirbti iš mūsų emocijų. Žiniasklaida yra ir verslas, ir jei analizuotumėte interneto portalų struktūrą, labai aiškiai pamatytumėte, kad nei reklama, nei pramoginis turinys nėra įdėtos kažkur apačioje. Jos yra viršuje, matomiausiose pozicijose šalia svarbios naujienos ir žinios. Tuo tarpu pasaulio žiniasklaidoje tokia situacija gali susidaryti tik tam tikruose leidiniuose – geltonojoje spaudoje. Tačiau to sau niekada neleis pavyzdžiui „New York Times“.

Pamenu kažkada Santaros-Šviesos konferencijoje vyko diskusija apie tai, kodėl Lietuva neturi savojo „New York Times“ atitikmens. Priėjome prie išvados, kad taip yra todėl, jog nėra pakankamos kritinės masės leidėjų ir skaitytojų, kuriems reikėtų tokio produkto. Žmonėms vis dar atrodo neįdomu skaityti visapusiškas analizes ar komentarus.

Juolab kad pagrindinis reikalavimas išklausyti abi puses automatiškai panaikina skandalą ar dramą. Taip žiniasklaida, kaip ir visuomenė, tampa spekuliatyvi, paskendusi sąmokslo teorijose, o žurnalistas taip pat tampa įrankiu galios žaidimuose.

G. A. Dažnai Lietuvoje iškyla klausimas, kodėl neturime savojo „New York Times“. Bet tada aš į klausimą atsakau kitu klausimu: ar susimąstėte, kad, pavyzdžiui, Suomijoje ar Islandijoje tokių problemų nekyla? Kai pradedame kalbėti apie mūsų mažą rinką ir todėl menką paklausą, belieka tik prisiminti, kad Islandijoje ji dar mažesnė nei Vilniaus. Todėl galbūt čia derėtų kelti kitus klausimus ir susimąstyti apie tai, kad verslas mums primeta savo mąstymą, sakydamas, jog iš žiniasklaidos reikia uždirbti greitai, dabar ir daug pinigų.

A. N. Ir vis dėlto, ko reikia, kad Lietuvoj atsirastų leidinys, kuris kokybiškai skirtųsi nuo kitų. Juo labiau, kad, kalbėdamas apie žiniasklaidą su studentais, pasidariau sau gana liūdną išvadą, jog jiems apskritai užtenka socialinių tinklų.

G. A. Aš pats studentų klausiau: kas per praėjusią savaitę rankose laikėte popierinį laikraštį? Teigiamai atsakė koks 15–20 proc. žmonių. Paklausus, kas žiūrite televizijos laidas paaiškėja, jog tai daro ne daugiau 30 proc. Tuo tarpu kalbant apie socialinius tinklus ar interneto portalus atsakymas yra 100 proc.

Matant tokias tendencijas reikėtų susimąstyti, kad, kai kalbame apie tradicines žiniasklaidos priemones, galima aiškiai įžvelgti jų spardymąsi ir norą išlaikyti vartotoją. Žinios, informacija keliasi į kitas erdves ir spausdintos žiniasklaidos, televizijos, radijo dalis žiniasklaidos lauke neišvengiamai mažėja. Ir man atrodo, jog jos, norėdamos išlaikyti savo įtaką ir pelningumą, griebiasi pačių radikaliausių priemonių. Bet kol jos nesupras, kad tos radikaliausios priemonės niekuo negali padėti, nieko ir nebus.

Manau, jog į tą neišvengiamą kaitos procesą mes galime įsikišti tik darydami savo darbus sąžiningai. Kitos galimybės aš nematau.

A. N. Tačiau šios natūralios tendencijos man atrodo drauge ir šiek tiek gąsdinančios, nes išnyksta būtinybė susitikti su kitu – kitu žmogumi, kita nuomone. Dabartiniai socialinių tinklų ir interneto vartotojai sugeba gyventi tarp saviškių, neturėdami būtinybės kalbėti su kitais, turinčiais priešingą nuomonę ar požiūrį, apskritai susidurti su kitoniškumu. Taip tarsi automatiškai išsisprendžia tolerancijos problema. Bet, antra vertus, mes matome ir tai, kad tokia situacija didina pyktį. Pyktis kyla dėl to, jog kiekvienas, kuris man nepriimtinas ir turi kitokią nuomonę, tampa ne dialogo partneriu ir galimybe augti, o priešu, kurį turiu sunaikinti, kad galėčiau komfortiškai gyventi savo pasaulyje be kitų ir kitokių. Todėl, kai žiūriu į pykčio daugėjimą, matau, jog jis daug kur kyla iš pasirinkto nenoro kalbėti su kitokiais.

Pyktis kyla dėl to, jog kiekvienas, kuris man nepriimtinas ir turi kitokią nuomonę, tampa ne dialogo partneriu ir galimybe augti, o priešu, kurį turiu sunaikinti, kad galėčiau komfortiškai gyventi savo pasaulyje be kitų ir kitokių.

G. A. Nesutikčiau, kad toks efektas vyksta tik internete ar socialiniuose tinkluose. Tai galima pasakyti apie visus žiniasklaidos kanalus. Juk jei žmogus skaito laikraštį, tai vienu metu jis skaito vieną laikraštį, jei žiūri televiziją, tai vienu metu žiūri tik vieną kanalą. Egzistuoja tas tavo minėtas susikirstymas į getus, nes praėjo laikai, kai visi žiūrėjo tą patį ir skaitė tą patį, nes nebuvo pasirinkimo. Ir kuo toliau, tuo labiau tas procesas spartės ir plis. Mes eisime ten, kur jaučiamės patogiai.

Visada yra gausybė informacijos, kai aš renkuosi tą konkrečią televiziją, tą laikraštį, portalą ar žurnalą, aš tikiu, jog tos priemonės atrinks ir paduos tai, ko man reikia.

M. N. Aš gal kiek kitaip įsivaizduočiau. Sakyčiau, kad tokių kalbų ir garbingos žiniasklaidos iniciatyvų pagrindinis tikslas turėtų būti padėti žmogui suvokti, kodėl viena televizijos žinių laida nuolat prie sienos kala vieną ministrą, o kita to nedaro. Arba – kodėl staiga partijai iš K raidės, atnešus dešrelę šuniui iš LR raidės ir ją sumaitinus, tas šuo nustos ant partijos loti. Kitaip tariant, svarbu leisti pamatyti ir suprasti, kaip kažkokios injekcijos per reklamą per kitus užsakymus keičia pačią žurnalistiką. Taigi tokių pašnekesių pagrindinis tikslas turėtų būti didesnio kritinio skaitytojų skaičiaus ugdymas.

Nes jei imdamas tą konkretų leidinį į rankas, gali numanyti, į kurią pusę jisai rašys, tai yra dar didesnė vertybė. Pats faktas, kad tas leidinys nekeičia savo krypties. priklausomai nuo politinių ar finansinių vėjų.

A. N. Ateitį turi tos žiniasklaidos priemonės, kurios suvoks, kad mažai yra daug. Supras, jog šiandien svarbiausia ne užmušti skaitytoją informacijos gausa, bet atrinkti informaciją taip, kad ta atranka būtų galima pasitikėti. Bet tam, man rodos, reikalingi keli dalykai: nestandartinis atrinkėjo mąstymas, pakankama kompetencija ir drąsa bei gera reputacija. Reputacija, grindžiama garbingumu, kuris tikrai nesukuriamas per dieną.

B. G Aš vis pacituoju Arvydą Šliogerį, sakydama, kad esu optimistė po nevilties. Aš vis tiek tikiu, jog garbinga ir profesionali žiniasklaida turi perspektyvų, kad ir kokia būtų jos forma. Juk žmonėms popsas ir tendencingi dalykai nusibosta. Ir vis daugiau atsiranda žmonių, norinčių ieškoti, analizuoti, suprasti.

Tikiu, kad būti garbingam, padoriam ir sąžiningam – apsimoka. Net jeigu kas nors galvoja, kad tavo garbingumas yra iš išskaičiavimo. Žinoma, tokiam būti yra labai brangu. Bet vis tiek tikiesi, jog skaitytojas tave ir tas tavo investicijas bei pastangas įvertins.

A. N. O ko mums reiktų pasimokyti iš garbingos žiniasklaidos etalonų ir ar galime tikėtis įveikti visuomenėje kerojantį pyktį?

B. G. Pasimokyti galime analizės, bandymo suprasti, pasverti, išklausyti dvi, tris, keturias puses. Leisti žmogui pasakyti skirtingas nuomones, bet kokį nors reiškinį ir problemą pamėginti netendencingai suprasti. Aišku, analizė turi būti įdomi ir patraukli. Bet mes turime savo pareigą atlikti sąžiningai ir garbingai. O jei jau suklystama, tai reikia turėti drąsos pasakyti atsiprašau, suklydau.

Ir viskas iš tiesų priklauso nuo individualaus žmogaus, nuo jo asmenybės ir sąžinės, kad ir kokiomis sudėtingomis sąlygomis jis dirbtų. Ir esu įsitikinusi, kad tebėra padorių žurnalistų, kaip ir padorių žmonių.

Reikia tikėtis, jog ir šunys turi sąmonę, ir kad apie šunį galvoja ne tik šeimininkas, bet ir pats šuo apie save mąsto.

M. N. Be abejo, visada reikia tikėtis, jog ir šunys turi sąmonę, ir kad apie šunį galvoja ne tik šeimininkas, bet ir pats šuo apie save mąsto. Tai jeigu jau jisai sugeba morkų lysvėje pakakoti, tai būtų gerai, kad ir kažkaip užkastų. O jei jau sugeba apsikakoti kojas, tai būtų gerai, kad jisai įsiklausytų į kitų šunų paamsėjimą: žiūrėk, tavo kojos nešvarios, nusiprausk; o jis tuo atveju nekibtų gerklę sakydamas: žiūrėk, tavo paties kojos tokios ir nemokyk manęs, kaip reikia gyventi.

Telieka antrinti, sakant, kad žiniasklaidos priemonės nėra institucijos. O jei jau suvoksime jas kaip institucijas, tai vis dėlto jų pagrindas yra žmonės – tie, kurie nori tą darbą dirbti, gali jį dirbti, kuriems jis yra pagrindinis jų gyvenimo darbas.

G. A. Aš pats visada sakau, kad žurnalistas turi galėti du dalykus: pirmiausia jis turi išdrįsti kitą dieną susitikti su žmonėmis, apie kuriuos rašė, ir nejausti gėdos. Antra, po dešimties metų jis turi paimti anksčiau parašytą tekstą, perskaityti ir pasakyti, ar jam gėda, ar ne. Aš visada taikau šiuos du kriterijus. Ir jei kiekvienas asmeniškai pagalvotų apie juos, manau, būtų gerokai kitaip.

Šaltinis: Bernardinai.lt

Susiję