„Jeigu šita grupė dainuoja apie moteris, tai iš esmės seksas turima omeny. Tai nėra kažkokia romantika, kad mėnulis, šampanas ir taip toliau“, – šnekėjo M.Mikutavičius.

„Nu bet tokia romantika visada baigiasi seksu“, – atsakė V.Šapranauskas.

„Ne, nu ne visada pavyksta, reikia pripažint“, – samprotavo toliau M.Mikutavičius.

„Ne, nu, bet einama link to“, – nepasimetė V.Šapranauskas.

„Jo, stengiamasi“, – sutiko M.Mikutavičius.

Du garsūs televizijos veidai vargu ar pagalvojo, kad tokios neįpareigojančios jų blevyzgos gali sudominti mokslininkus. O sudomino, ir tapo objektu tyrimo, kuris jaunajam sociolingvistikos specialistui Giedriui Tamaševičiui padėjo gauti humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Jis rugsėjo 25 d. Lietuvių kalbos institute apsigynė disertaciją „Žiniasklaidos lyderių sociolingvistinė kompetencija visuomenės transformacijų kontekste“.

Cituotą pokalbio ištrauką iš „TV šeško“ G.Tamaševičius aptarė taip: „Kaip konvergencijos ir pašnekovų solidarumo pavyzdį šiame epizode galima vertinti familiariame pokalbyje įprastų žodelių ne, nu pakartojimą. Kaip paskatinimas pašnekovui ir toliau kalbėti neformaliuoju stiliumi vertintini ir kiti pokalbio metu VŠ (Vytauto Šapranausko – red. past.) pavartoti slengo žodžiai kaifuoti, prastūminėti, krūtas, jau minėti jo, nu, vat.“

G.Tamaševičius pastebėjo, kad nuo praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigos ryškia sakytinės žiniasklaidos naujove tapo atsakomybės už televizijos ir radijo pokalbių laidas suteikimas neprofesionalams, t.y. žmonėms, specialiai neparengtiems dirbti radijuje ir televizijoje. Tokiais keturiais „Lietuvos sakytinės žiniasklaidos lyderiais“ jis laiko V.Šapranauską, M.Mikutavičių, Alfredą Bumblauską ir Arną Klivečką. Jų viešoji kalba įvairiose televizijos laidose ir tapo mokslininko domėjimosi centru.

Per disertacijos gynimą G.Tamaševičius atkreipė dėmesį, kad aktorius V.Šapranauskas yra vienas iš tų laidų vedėjų, kurie dažniausiai susilaukia kritikos dėl vartojamos kalbos, daromų klaidų. Tačiau savotiškas paradoksas yra tai, kad nepaisant šios kalbininkų išsakomos kritikos, jis jau daugiau nei dešimt metų dirba televizijoje ir jam patikima vesti populiariausias laidas.

Todėl mokslininkas išsikėlė hipotezę, kad už prastą kalbą kalbos normintojų kritikuojami „lyderiai“ iš tiesų išsiskiria gera „sociolingvistine kompetencija“ ir jų kalbą galėtume vertinti kaip įvairių politinių bei socialinių transformacijų ir globalių permainų radijuje ir televizijoje atspindys.

Atlikęs tyrimą, kuriuo siekė įvertinti minėtų televizijos laidų vedėjų „sociolingvistines kompetencijas“, G.Tamaševičius priėjo prie išvados, kad V.Šapranausko ar kitų „lyderių“ kalbos stiliaus pasirinkimas kiekvienu atveju buvo derinamas prie laidos konteksto ir bendravimo su pašnekovais pobūdžio.

Taigi atsižvelgdami į tai, su kokiu žmogumi jie kalbasi, kokio žanro laida ir kokie yra auditorijos poreikiai, jie keitė savo kalbėjimo stilių. Pavyzdžiui, su tais, nuo kurių juos skyrė didesnis socialinis atstumas, jie kalbėjo formaliau, pagarbiau, vengė familiarumo. O štai kalbinant artimus draugus, kaip cituoto V.Šapranausko ir M.Mikutavičiaus atveju, mažas socialinis atstumas buvo tiesiog pabrėžiamas neformaliajam stiliui būdingais kalbos elementais.

Tad panašu, kad „gražios kalbos“ mylėtojams ausis rėžianti šių televizijos „neprofesionalų“ šneka iš tiesų slėpė V.Šapranausko, M.Mikutavičiaus, A.Bumblausko ar A.Klivečkos sugebėjimus jausti ir valdyti kalbą ir tai įrodo ne jų „nemokšiškumą“, o tam tikrą „sociolingvistinę kompetenciją“. Todėl kai V.Šapranauskas šaukia M.Mikutavičiui „Suka! Tokie pinigai! Man jų reikia! Aš kuo daugiau uždirbu, tuo mažiau gaunu“, reikia daugiau galvoti ne apie jo „neišprusimą“, o apie tai, prie ko ir kodėl jis tokiais žodžiais taikosi.

Iš čia kyla turbūt esminė G.Tamaševičiaus darbo išvada, kad šiandieninės Lietuvos sakytinės žiniasklaidos lyderių kalba yra susijusi su pagrindiniais visuomenėje ir žiniasklaidoje įvykusiais pokyčiais ir juos atspindi.

Tad visuomenė, o su ja ir radijas bei televizija pasikeitė, tačiau kalbininkai, kalbos normintojai į pokyčius reaguoja nebent dar labiau griežtindami reikalavimus šiai sakytinei kalbai.

„Nepaisant to, kad normatyvinės tradicijos palaikoma oficialios bendrinės kalbos ideologija veikia mūsų viešąją kalbą, galima manyti, kad Lietuvos sakytinė žiniasklaida, savo veiklos pradžioje tapusi viena iš pagrindinių bendrinės kalbos normų skleidėjų, šiandien transformacijas patiriančioje visuomenėje gali tiek pat prisidėti ir prie bendrinės kalbos destandartizacijos procesų“, – skelbia G.Tamaševičiaus išvada.

„Supratau, kad Šapras yra progresas, o kalbininkai – regresas“, – replikavo darbo oponentas Žygintas Pečiulis iš Vilniaus universiteto. Jis, be kita ko, kiek suabejojo televizijos vedėjų „lyderyste“ ir klausė, ar paklausius V.Šapranausko kalbos geriausiu televizijos transliacijos laiku galime daryti išvadą, kad šneka aukštąjį išsilavinimą įgijęs kultūros elito atstovas? „Man atrodo, kad tokius anekdotus pasakoja net ne vyrai aludėje, o geriantys bambalį kažkur už kiosko“, – teigė jis.

Kita oponentė, Vytauto Didžiojo universiteto atstovė Jūratė Ruzaitė taip pat suabejojo, ar iš tiesų vedėjai sąmoningai pritaiko savo kalbą prie auditorijos ir pašnekovų. Jai pasirodė svarbu, kad neatkreiptas dėmesys į galios aspektą. Pasak jos, tokie vedėjai, kaip V.Šapranauskas, turi didelį socialinį autoritetą, todėl jie gali sau leisti kalbėti taip, kaip niekas kitas nedrįstų. „Ar jie tikrai atspindi žiniasklaidos kalbą? – teiravosi J.Ruzaitė. – O gal jie yra asmenybės, kuriems nereikia bijoti kalbos inspekcijos?“

Bet nei oponentai, nei balsuoti turėję tarybos nariai neabejojo, kad G.Tamaševičius už aktualumu ir novatoriškumu dvelkiančią disertaciją nusipelno būti apdovanotas daktaro laipsniu.