Rugsėjo 20–22 dienomis Vilniuje viešėjęs dokumentinio kino kūrėjas festivalyje pristatė savo pirmąją juostą „Losevas“, sukurtą 1989 metais, pasaulinį pripažinimą gavusį filmą „Belovai“, „Trečiadienis 1961.07.19“ bei įspūdingu operatoriaus darbu pasižymintį naujausią režisieriaus darbą „Tegyvuoja antipodai!“ O štai vėlyvą šeštadienio rytą „Skalvijos“ kino centre surengtose kūrybinėse dirbtuvėse dokumentinio kino profesionalams ir mėgėjams jis atskleidė savo kūrybos bei darbo paslaptis ir užkulisius…

Apie istorijas

Daugiau nei tris valandas trukusioje paskaitoje Viktoras Kosakovskis savo atvirumu sužavėjo kone pilnutėlę „Skalvijos“ kino salėje susirinkusių režisieriaus kūrybos gerbėjų, dokumentinio kino kūrėjų bei apskritai kino mėgėjų auditoriją. Režisierius pasakojo, kad, pradėjus pačiam kurti kiną, šis nusprendė apsieiti be istorijų. Jis dar ir šiandien vadovaujasi mąstymu, jog žiūrovas neatsimena kokio nors matyto ar net mėgstamiausio filmo eigos, o tik keletą įsimintiniausių akimirkų. Todėl Viktoras Kosakovskis „pagauna“ keletą kritinių kadrų, ypač reikšmingų momentų, kuriuos sujungia „lengvesniais“, dažnai meniniais ar herojų kasdienybę nušviečiančiais vaizdais. Bet tai anaiptol nereiškia, kad tokio pobūdžio filmą sukurti lengviau. Juk vienos tokios „stambios žuvies“ gali laukti savaitę ar dvi. Tačiau net ir akylai stebint bei laukiant su filmavimo kamera rankose gali vos akimirką užsikalbėti su simpatiška mergina ir pražiopsoti ilgai lauktą kadrą. Todėl netiesa, jog, pavyzdžiui, juosta „Tiše!“ buvo filmuojama vienus metus. Iš tiesų ji buvo nufilmuota vos per septynias dienas, per vienų metų laikotarpį. Visą kitą laiką buvo stebima ir laukiama reikšmingų momentų, režisierius taip pat nuolat rasdavo, ką pataisyti, nesibodėdavo tiesiog kelioms dienoms grįžti namo pas šeimą.

Apie tai, kaip nepraleisti kadro

Vėliau kino kūrėjas pasakojo, kad šiandien 60 procentų dokumentikos iš tiesų yra surežisuota. Juk retas pasižymi neišsemiamos kantrybės šaltiniais. Tačiau, režisieriaus nuomone, daug geriau dar kartą palaukti nors ir nežinia kada pasikartosiančio natūralaus herojaus veiksmo, nei paprašyti jo tai padaryti. Juk tuomet šis pradeda vaidinti, stengiasi pakartoti veiksmą taisyklingai. O tai jau nebe dokumentika. Taigi, šio kino kūrėjų laimei, naujausioje technikoje buvo sukurta funkcija „pre-rec“, reiškianti, jog paspaudus „rec“ („to record“ – įrašyti) mygtuką, išsisaugo 30 sekundžių vaizdo dar prieš tai padarant.

Apie pasitikėjimą

Viktoras Kosakovskis pažymėjo, jog prodiusavimo sistema žudo jaunus dokumentinio kino talentus. Juk tam, kad prodiuseris imtųsi darbo, režisierius šiam turi pateikti scenarijų. Juk iš pradžių parduodama istorija, kurios kai kurie kino kūrėjai, tokie kaip Viktoras Kosakovskis, neturi. Dėl šios priežasties jis, pavyzdžiui, filmui „Belovai“ negavo finansavimo, nes niekas nepasitikėjo jauno, nepatyrusio menininko gabumais. Tačiau režisierius buvo įsitikinęs, kad tuomet, kai juosta bus paruošta didžiajam ekranui, šią, be abejonių, nupirks daugelis valstybių. O juk taip ir nutiko. Šis dokumentinis filmas, sukurtas 1993 metais, apie iš pažiūros eilinę kaime gyvenančią rusų šeimą atnešė jam pasaulinį pripažinimą. Vis dėlto filmui „Tiše!“ jam taip pat nebuvo skirta finansų. Tad režisierius susuko filmą vos kelis dolerius kainavusia filmavimo kamera, ir ši juosta patyrė didelę sėkmę. Tačiau keisčiausia tai, jog nors šiandien jis laikomas vienu žymiausių ir reikšmingiausių Rusijos dokumentinio kino kūrėju, vis dar nepasitikima pirmine jo filmo idėja. „Mane labai sužavėjo Vilnius. Pasiūliau nufilmuosiąs sostinę pro viešbučio langą ir susuksiąs filmą. Tačiau produseriai nesutiko, mat reikia scenarijaus, žinoti, apie ką bus filmas. Bet juk lietuviai mano visus filmus nupirko! Tad kodėl vis dar nepasitiki?“ – juokaudamas piktinosi Viktoras Kosakovskis.

Apie atstumą

Viktoras Kosakovskis toliau dėstė mintis apie tai, jog dokumentinio filmo sėkmė priklauso nuo distancijos tarp kameros ir herojaus. Gera dokumentinė juosta yra ta, kai personažai prisileidžia kamerą labai arti. Tačiau tai pasiekti labai sudėtinga, kadangi režisierius tai turi daryti labai lėtai. Po žingsnį per dieną. Bet pagaliau, pasiekus herojų vos per sprindį, jis gali supykti ir po tokio ilgo artėjimo proceso išvyti kūrybinę grupę iš savo namų. Dėl to tai daryti reikia labai pamažu, atsargiai, jausti herojaus progresuojantį arba regresuojantį artimą santykį su kamera.

Apie tai, ko per daug

Režisierius taip pat samprotavo, kad šiais laikais sukuriama akivaizdžiai per daug kino filmų. Jau geriau šimtui talentingų žmonių sujungti savo protus ir sukurti vieną labai gerą filmą nei daugybę prastų. O juk ir jaunam kūrėjui be masyvaus užnugario yra pernelyg sunku „prasimušti“ į dienos šviesą.

Apie tai, ko kiti nežino

Antroje kūrybinių dirbtuvių dalyje režisierius rodė naujausią savo darbą „Tegyvuoja antipodai!“ ir komentavo išskirtines istorijas turinčius kadrus bei technines subtilybes. Juk kažin ar kas būtų pagalvojęs, kad kibiriukais nešinas vyras kiekvieną rytą už tam tikrą mokestį surenka vienos vargingos Šanchajaus gatvės gyventojų išmatas. Pasirodo, jog čia esančiuose namuose nėra tualetų. Štai nufilmuotas havajiečio namas, esantis siaurame tarpelyje tarp dviejų lavos nuotėkų, po kelių savaičių buvo užlietas, o Naujosios Zelandijos paplūdimyje juostoje įamžinto banginio režisierius nebūtų aptikęs, ir filmas būtų buvęs visai kitoks, jei jo kolega Ispanijoje nebūtų davęs pinigų ir pasiūlęs nuvykti į šios valstybės antipodą.

Režisieriaus Viktoro Kosakovskio vizitas Vilniuje dar kartą atskleidė dokumentikos žavesį ir išskirtinumą. Juk, anot kūrėjo, „kinas – visada tai, kas pamatoma pirmą kartą. Jis turi žmogui suteikti jausmą, kurio jis niekada neišgyveno – iki to momento, kol atėjo į kino salę ir pamatė tai ekrane.“

Šaltinis: Bernardinai.lt