Juk išties reikia pripažinti, kad pamatę ar išgirdę žiniasklaidoje kalbančią kino kritikę ar teatro kritiką nė truputėlio nesutrinkate. Kaip nesutrinkate ir išgirdę, kad sostinėje egzistuoja Kritikų klubas, vienijantis, beje, literatūros kritikus. Visa tai nieko nestebina, nes tam tikro išsilavinimo žmonės bent jau apytiksliai nujaučia, kuo įvairiausi kultūros kritikai (901 000 paminėjimų) užsiima.

Kurlink suku? Ogi štai kur: įsivaizduokite, kad televizijos ekrane matote kalbančią būtybę, apie kurią titras skelbia: „X, socialinė kritikė“. Veikiausiai pagalvosite, kad čia kažkokia ironija. Nes socialinė kritikė lietuviškoje žiniasklaidoje skamba, švelniai tariant, neįprastai. Nes, geriau pagalvojus, ganėtinai neaišku, kas čia per užsiėmimas (nors, dievaži paradoksalu, nesenai tame pat kanale rodytas titras „Y, literatūros kritikas“ tokios nuostabos tikrai nesukėlė).

Google rezultatai jums pritars, socialinė kritika tesurenka 119 000 ir nuo populiaresnių lietuviškų kritikų ženkliai atsilieka. Kodėl? – štai klausimas koksai.

Na, turbūt ne dėl to, kad socialinių kritikų ir kritikių Lietuva stokotų. Ir ne todėl, kad Lietuvos Respublika būtų viena koja įžengusi į tobulybę ir socialinei kritikai čia paprasčiausiai nebūtų ką veikti. Veikiau jau priešingai. Tai kodėl gi socialinė kritika yra laikoma tokiu nevertu dėmesio, kone marginaliniu reiškiniu?

Tikro atsakymo, kodėl taip yra, prisipažinsiu, nežinau. Galiu tik spėti, ką ir padarysiu. Taigi, mano spėjimas: į socialinę kritiką Lietuvoje nežiūrima rimtai todėl, kad jai stinga moksliškumo, tiek griežtu, metodiniu požiūriu, tiek visuomeninės aureolės požiūriu.

Ką turiu omenyje? Nagi pagalvokite, kai piliečiai supranta (ar bent tariasi suprantą), kuo užsiima, pavyzdžiui, literatūros kritika, ką jie turi omenyje? Ogi tai, kad literatūros kritikas yra literatūros mokslininkas, daugelį metų skaitęs tą literatūrą ir daug jos perskaitęs (jei geras kritikas, tai turėtų būti perskaitęs„viską“, ar ne?). Jis taip pat yra daug perskaitęs ir apie literatūrą. Todėl dabar, būdamas šioks toks turinių ir vertinimo kriterijų žinovas, gali sau byloti apie tai, kas, ką ir kaip rašo (nors priešginos vis vien zys, kad jokie geros literatūros kriterijai neegzistuoja, bet tai jau atskira kalba). Nuoširdžiai manau, kad, didžiumos piliečių nuomone, literatūros mokslas ir literatūros kritika sutampa, nes pirmasis suteikia papildomo prestižo antrajai.

Suprantu, kad toks portretas kiek supaprastina veikėją, betgi dėl aiškumo ir pavaizdumo tenka piešti gana šiurkščiais potėpiais. Taigi, kontrastui – per šiurkštus, kad būtų tikroviškas, socialinės kritikės portretas: ji yra skaičiusi labai daug knygų, kuriose buvo aprašomas kitų socialinių kritikų ar tyrinėtojų požiūris į socialinę tikrovę, o su pačia tikrove ji susiduria tik tiek, kiek perskaito apie ją (dažniausiai žiniasklaidoje). Paskaičiusi ką nors žiniasklaidoje ir prisiminusi skaitytas knygas, socialinė kritikė daro išvadas ir jas skelbia. Dėl solidumo tos išvados kalba ne apie kritikuotinas konkrečių ponų A ar B pažiūras (kurias kaip tik žiniasklaida ir pateikė), bet apie dominuojančias visuomenėje pažiūras (nors ką ta visuomenė mano, tiesą sakant, niekas ir neklausė). Tai ir vadinasi socialine kritika…

Apie jokį lygybės ženklą su socialiniais mokslais socialinės kritikos auditorija net nepagalvoja. Negalvoja apie jį ir kritikė.

Nieku gyvu netvirtinu, kad tarp socialinių kritikų nesama mokslininkų, tačiau kas žinote, ką tiria, kokias mokslines problemas sprendžia, kokius mokslinius veikalus rašo ar kokiais klausimais studentus protina tie, kuriuos laikote Lietuvos socialiniais kritikais (bent vienas iš jų!) – pakelkite rankas! (Įtariu, jog virtualioje šio teksto skaitytojų salėje rankų pakilo nedaug…)

Socialinė kritika, bent jau ta, kuri labiausiai krenta į akis lietuviškoje viešojoje erdvėje, ganėtinai retai remiasi savomis mokslinėmis studijomis: nepaisant būrio Lietuvoje išties gyvenančių ir dirbančių migracijos, lytiškumo ar socialinės atskirties tyrėjų, apie šias aktualijas dažniausia kalba asmenys, kurie, paprastai tariant, tiesiog moka, o dažnai ir mėgsta kalbėti / rašyti. Didelio blogio čia tikriausiai nėra. Galima tai vadinti darbo pasidalijimu: vieni tyrinėja, kiti… apsimeta, kad neblogai išmano reikalą ir šaukia apie jį nuo stogų neleisdami visuomenei užsnūsti.

Tik atrodo, kad, žiūrint iš auditorijos pozicijų, šis pasidalijimas nelabai įtikina, nes panašu, kad literatūros kritikas savo temas vis tiek išmano labiau…

Šaltinis: Bernardinai.lt