Prancūzų žurnalistė, britų dienraščio „The Guardian“ apžvalgininkė Agnès Poirier nusprendė pateikti savo nuomonę. „Turbūt ir taip, ir taip“, – atsako ji į klausimą. Siūlome ir jums įsitraukti į diskusiją: ar pastebite, kad „Facebook“ ir kiti socialiniai tinklai keistų jūsų bendravimą su žmonėmis? Ar pastebite, kad jums sunku rasti komunikacijos kanalų su vyresniais (ir jaunesniais), ar jie supranta jūsų bendravimo būdus? Rašykite redakcijai, o dabar siūlome paskaityti A.Piorier nuomonę:

Kaip 8-ojo dešimtmečio vaikas, užaugintas po 1968-ųjų, aš priklausau neformalesnei prancūzų kartai. Tiems, kurie sako „Jūs“ tik vyresniems ir nepažįstamiems, ir kartu tiems, kurie sunkiai pripranta kreiptis „bonjour, Madame“ (liet. laba diena, ponia) ir „bonjour, Monsieur“ (liet. Laba diena, pone), o lengviau taria „salut“ (liet. labas). Kai būdama dar vaikas sužinojau, kaip prancūzų aristokratų šeimos (tos kelios, kurioms pavyko pabėgti nuo giljotinos) kreipiasi viena į kitą, o vaikai ir tėvai sako „jūs“ vienas kitam, pamaniau, kad tai pramanas. Mes buvome „Salut“ karta su blogomis manieromis. Ar bent taip galvojome.

Šiandien dvidešimtmečiai prancūzai labai retai vartoja „jūs“ arba laiko tai archajiška liekana. Jie nėra pažinę pasaulio be interneto, o socialiniai tinklai priklauso jiems. Jie vartoja žinučių kalbą (angl. textspeak) ir bendrauja emotikonais (šypsenėlėmis, t.y. smile’ais – red. past.). Mes turėjome slengą, verlaną (prancūzišką žargoną, pagrįstą skiemenų inversiją žodyje – red. past.) ir rašėme meilės laiškus. Jie turi tviterius, RTs ir „like“. Jie paskiria pasimatymus trumposiomis žinutėmis ir palieka antrąją pusę per „Twitter“. Pasaulyje, kuriame bendravimą apkarpo 140 ženklų riba, „jūs“ yra kliūtis, o „tu“ – Dievo dovana.

Reikalai komplikuojasi, kai skirtingos kartos susitinka socialiniuose tinkluose. Praėjusiais metais, kaip pastebi „Le Monde“, jaunas rašeiva Franzas Duruptas per „Twitter“ išdrįso pasakyti „tu“ Laurentui Joffrinui, žurnalo „Le Nouvel Observateur“ redaktoriui. Skandalas. Vyresnis žurnalistas pasiskundė, „Twitter“ erdvė apkaltino jį pedantiškumu. Jis atrėžė, kad viskas, ko prašo, yra šiek tiek pagarbos ir kad „jūs” kultūra yra būtent tai, ko socialinėms medijoms labiausiai reikia.

Taigi kas yra pedantiškas, o kas – nemandagus?

„Tu“ vartotojai dažnai baksnoja į mūsų kaimynus lotynus, kad paaiškintų, kodėl neverta visur ir visada sakyti „jūs“. Tačiau teigti, kad prancūzai turėtų taip pat liautis vartoję formalius kreipinius, kaip tai seniai padarę italai ir ispanai, yra šiek tiek neteisinga. Ispaniškas „usted“ ir itališkas „lei“ iš tikrųjų yra kur kas formalesni nei prancūziškas „jūs“. Be to, čia gali būti, kaip Italijos atveju, ir politinis kontekstas. Aš prisimenu, kaip mano redaktorius italas iš „L’Espresso“ prašė jo nevadinti „jūs“, nes tai jam priminė Mussolinio užmojus įvesti italų kalboje ekvivalentą prancūziškam „jūs“ (jis norėjo, kad būtų vartojamas „voi“ kaip modernus pakaitalas formaliajam trečiajam asmeniui „lei“). Žodžiai yra minų laukas.

Aš asmeniškai neturėjau aiškios nuomonės šiuo klausimu, kol 2007 m. į valdžią neatėjo Nicolas Sarkozy. Buvęs Prancūzijos prezidentas sakydavo „tu“ kiekvienam. Tai šokiravo ir įsiutino mane, kaip ir milijonus prancūzų. Kaip jis drįsta sakyti „tu“ žmonėms, kurių nepažįsta? Kaip nepagarbu, kaip veidmainiška, kaip nenuoširdu. Aš staiga supratau, kaip svarbu turėti du kreipinius. „Jūs“ nėra tik pagarbos ir mandagumo ženklas prieš vyresniuosius ar nepažįstamuosius. Jis sukuria sveiką ir tinkamą atstumą tarp dviejų individų, jis suteikia galimybę vienam kitą geriau pažinti, užkariauti kitą ir pasiekti tą etapą, kai galės džiugiai sakyti „tu“. „Tu“ yra tikro intymumo ženklas, kuris turi būti nuoširdus, ne dirbtinis. „Tu“ yra tikra dovana draugystei – ne tokiai, kokią gali turėti su 1500 „Facebook“ draugų.

Šaltinis: „The Guardian“

Susiję

Rūta Kazlauskaitė. Viktorui Kosakovskiui Vilniuje apsilankius