Tarp Makiavelio ir Markso
Tarptautinių žodžių žodynas makiavelizmą apibrėžia kaip politinę doktriną, tikslui pasiekti rekomenduojanti bet kokias priemones – klastą, veidmainystę. Tačiau Renesanso epochos filosofas Nikolas Makiavelis buvo įsitikinęs, kad jo veikalu besivadovaujantis žmogus taps didžiu ir tautos gerbiamu valdovu. Apie N. Makiavelio knygos „Valdovas“ filosofiją ir jos atgarsius šiandieninėje Lietuvos politikoje kalbamės su filosofu, visuomenės veikėju Bronislovu Genzeliu, žurnalistu Ginu Dabašinsku ir Kovo 11-osios Akto signataru, filosofu Romualdu Ozolu.
Romualdas Ozolas niekais vadina Makiavelio mokymą peikiančias teorijas. Ž. Barkauskaitės nuotr. Matyt, nėra painesnio termino nei makiavelizmas. Perskaičius „Valdovą“, susidaro įspūdis, kad Makiavelis ir makiavelizmas yra du nesuderinami dalykai. Net pats Karlas Marksas apie savo pasekėjus yra sakęs: „Jeigu jie marksistai – tai aš tada ne“. Ir N. Makiavelis galėtų tą patį pasakyti apie tuos, kurie žino apie makiavelizmą tik iš tarptautinių žodžių žodyno. Kai rankose turi „Valdovo“ originalą, nublanksta visi komentarai. „Tokios knygos padeda susigaudyti, kas yra kas“, – teigia G. Dabašinskas.
R. Ozolas labiausiai žavisi N. Makiavelio mąstymo aiškumu ir konkretumu, gebėjimu pateikti savo pamąstymus kaip gryną, neginčytiną tiesą: „Makiavelio „Valdovas“ – tai neprilygstamas politikos traktatas. Geresnio vis dar nėra“. Žmonės dažnai cituoja N. Makiavelio mintis patys to nesuvokdami, pavyzdžiui, „Tikslas pateisina priemones“, tačiau retas žino, kad N. Makiavelis pabrėžė, jog tikslai gali būti dorovingi arba ne.
B. Genzelis Nikolą Makiavelį vadina realistu, it su skalpeliu fiksuojančiu realybę: „Makiavelis neteigia, kad politikas turi būti amoralus, bet liudija apie tam tikras istorines peripetijas. Kiekvienas laikmetis turi savo matą“. B. Genzelio įsitikinimu, vienas dalykas yra turėti demokratinę konstituciją, o kitas – tą konstituciją realizuoti: „Juk dabartinė Lietuvos konstitucija yra gera, tačiau mes gyvename, galima sakyti, ne pagal jos nuostatus. Kas dėl to kaltas? Viskas priklauso nuo žmonių sąmonės, moralės“. Šiandien suvokiama, kad politika gali būti ir amorali. Apie tai savo veikaluose prabilo N. Makiavelis.
Anot jo, vienintelis būdas įveikti chaosą – doro tikslo turėjimas ir veikimas jo labui. Tačiau intelektualioje visuomenėje makiavelizmas dažniausiai vertinamas dviprasmiškai – apie N. Makiavelį kalbama kaip apie išdavystės, niekšybės teoretiką. R. Ozolo nuomone, tokie samprotavimai yra žmonių, kurie taip mano, problema. N. Makiavelis aiškiai pasako, kad jo tikslas – Italijos laisvė, jos gerovė. Tačiau kokie vadai – tokia ir tauta, todėl Makiavelis savo veikalais stengėsi išauklėti dorus, dirbančius didžius darbus, valdovus. G. Dabašinskas ironiškai perfrazavo N. Makiavelio posakį į „Kokie vadai – tokia ir Lietuva“. Šio žurnalisto nuomone, mūsų visuomenės problemas galėtų išspręsti jėgos politika, turinti aiškų tikslą, ko nepasakysi apie šiandienines, nuolat besivaidijančias tarpusavyje, Lietuvos partijas. R. Ozolas apgailestauja, kad šiandien neįmanomas joks vieno, kad ir pačio ryžtingiausio valdovo, veikimas tvarkai įvesti. Jo nuomone, Lietuvos visuomenė yra nužengusi per toli susipriešinimo, susiskaldymo link, kad galėtų patikėti vieno vado dorumu, ir eiti su juo. N. Makiavelis mokė: „Išmintingas valdovas nedaugina savo priešų. Tik kvailas valdovas nugalėjęs keršija savo varžovams, o nesistengia paversti juos draugais“. Būtų tikslinga šią frazę priminti valdžioje esantiems pareigūnams.
Paklaustas, kiek makiavelizmo šiandieninėje Lietuvos visuomenėje mato Sąjūdžio veikėjai, R. Ozolas atsako matąs daugiau marksizmo nei makiavelizmo. „Makiavelio pasekėjų, o ne vulgarizatorių, veikiančių marksistiniais metodais, Lietuvoje nėra“. Karlas Marksas yra tiesioginis N. Makiavelio pasekėjas, teigęs, kad kuo greičiau bus sunaikinti elementai, prieštaraujantys pasaulio pažangai, – tuo geriau. Ir jei nepavyks to padaryti jėga – pavyks per parlamentus, demokratinėmis procedūromis. „Visuomenė turi turėti savo tikslus, nepriklausomai nuo vadų. Niekas neturi teisės nurodinėti, kaip visuomenė turi gyventi. Žinoma, jei ji nori gyventi“, – teigė R. Ozolas.
Prisimindamas Sąjūdį, R. Ozolas tvirtina, kad 1988–1990 metais niekas negalėjo įsivaizduoti to, kas yra šiandien: „Aš visuomet sakiau, kad bus sunku, bet niekuomet nesakiau, kad bus blogai. Dvasinė degradacija, nusėdimas ant grynojo pinigo, kuris leidžia matyti tik save, – dabartinės Lietuvos tragedijos pagrindas“. Pagrindinis Sąjūdžio tikslas buvo nepriklausomybė, tačiau nepriklausomybės pasiekimas, kaip teigia B. Genzelis, tai tik namo pastatymas. Kaip bus tvarkomasi toliau – tai tik baldų išdėstymas, visuomeninės santvarkos problema. Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, viskas priklausė nuo pašalinių jėgų, kurios šiandien nebeturi tokios įtakos Lietuvos gerovės raidai. „Viskas priklauso nuo mūsų pačių“, – apibendrindamas pašnekesį tikino B. Genzelis.
Visi pašnekovai vieningai sutinka, kad kol Lietuvoje yra leidžiamos tokios knygos kaip N. Makiavelio „Valdovas“, tol aišku, kad visuomenė galvoja apie ateitį, nori gyventi savo žemėje, kalbėti gimtąja kalba ir dirbti tėvynės labui.
