2012-06-13

Studentų eksperimentavimai mokomajame leidinyje – nuo idėjos ir teorijos iki praktikos ir tikrovės

Danguole1 — Danguolė Skarbalienė – ilgametė „Universiteto žurnalisto“ redaktorė. Asmeninio archyvo nuotr.

Buvo mažai spaudinių ir visi viską versdavo, skaitydavo. Laikraštis atsirado iš poreikio – žmonės neturėjo kur išbandyti ir save parodyti. Bet tas „parodymas“ nebuvo kaip saviraiška dabar. Ten buvo gebėjimų atskleidimas, – sako daug metų dirbusi „Universiteto žurnalisto“ redaktore Danguolė Skarbalienė.

Danguolė Skarbalienė – ilgametė „Universiteto žurnalisto“ redaktorė. Asmeninio archyvo nuotr.

Taigi „Universiteto žurnalistas“ – mokomasis Vilniaus universiteto laikraštis – buvo pradėtas leisti dar 1977 metais. Šiandien jau galime svarstyti, kaip ši mokymo priemonė prisidėjo prie kelių kartų Lietuvos žurnalistų praktinio rengimo, nes iki tol Lietuvoje spaudos žurnalistai pirmąjį krikštą įgydavo atėję į redakciją, dažnai nežinodami, nuo ko pradėti.

Sukūrus sąlygas studentams eksperimentuoti, jie įgydavo reikalingos žurnalistui praktinės darbo patirties: nuo įvairių žurnalistinių ir literatūrinių žanrų išbandymo rašant tekstus, analizuojant ir taisant juos kartu su dėstytojais – iki darbo simuliuojamoje redakcijoje pajautimo.

Maždaug iki XX a. aštuntojo dešimtmečio vidurio žurnalistų rengimas Vilniaus universitete apsiribojo filologijos mokslo teorinių įgūdžių įsisavinimu. Ištroškusiems praktinės žurnalistinės darbo patirties per studijų metus iš dalies tekdavo nusivilti, nes nebuvo net ir televizijos, radijo, fotografijos specializacijų, kur būtų galėję išmokti atitinkamos srities subtilybių arba bent jau susipažinti su jomis iš arčiau.

Žurnalistikos studijos Vilniaus universitete pradėjo keistis 1975 metais, kai priimtas Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto nutarimas „Dėl priemonių geriau ruošti žurnalistų kadrus ir tobulinti jų kvalifikaciją“. Tais pačiais metais į žurnalistikos studijas įvestos radijo, televizijos ir fotožurnalistikos specializacijos. 1976 metais Žurnalistikos katedros posėdžio metu nuspręsta pradėti leisti mokomąjį laikraštį „Universiteto žurnalistas“.

„Universiteto žurnalisto“ įkūrimas

Dar 1974 metais Maskvos aukštojo mokslo ministerijos komisijos tarybos nariu buvęs Liubomiras Viktoras Žeimantas pradėjo gvildenti mokomojo laikraščio reikalingumą:

– Pagalvojom, kad galim kažką ir kūrybinio padaryt per mokymo metus. Dėstyme atsirado toks „suktas“ kursas – Žurnalisto meistriškumas (individualus dėstytojo darbas su studentu). Dabar iškilo klausimas – mes žurnalistikos meistriškumą turim. Tai kur mes savo darbus parodysim? Idėja buvo tokia – o kodėl nepadarius nemokamo laikraščio?

D. Skarbalienė prisimena, jog iš pradžių šis Žurnalistikos katedros vedėjo, docento Liubomiro Viktoro Žeimanto sumanymas nebuvo sutiktas audringai, visi dėstytojai į šį projektą žvelgė santūriai. Vienas iš tuometinių Žurnalistikos katedros dėstytojų, docentas Bronius Raguotis išvis net netikėjo, kad įmanoma įkurti tokį leidinį, nes sovietmečiu kiekvieno leidinio įsteigimas būdavo iškaulyjamas iš Komunistų partijos Centro komiteto.

Vis dėlto 1976 m. Žurnalistikos katedros posėdžio metu buvo patvirtintas mokomojo leidinio projektas, kuriuo nutarta, jog periodinys leidinys turi būti išleidžiamas iki 30 numerių per mokslo metus pagal Žurnalistikos katedros patvirtintą grafiką. Taip pat numatyta, jog periodinio leidinio numeriui turi būti sudaroma speciali redakcija, sudaryta iš studentų, kuriems vadovauja ir atsakingojo redaktoriaus pareigas atlieka Žurnalistikos katedros dėstytojas.

Mokomojo laikraščio nauda ugdant būsimuosius žiniasklaidos profesionalus

D. Skarbalienė, bene ilgiausiai dirbusi „Universiteto žurnalisto“ redaktore, teigia, kad rankraščio parengimas, atitinkantis spaustuvės reikalavimus, korektūros skaitymas buvo svarbi žurnalistikos studentų praktinė-techninė mokymo dalis:

– Reikėjo organizuoti studentus, kad jie važiuotų skaityti korektūrą. Iš pradžių jie žiūrėdavo skeptiškai, paskui jiems kaip tik labai patiko, kad galėdavom išvažiuoti, matyti tą procesą.

1982 – 1984 metais redaktorės pareigas ėjusi Eglė Tvarijonaitė – Striaukienė pažymi, kad iš studentų nebuvo reikalaujama griežtai demonstruoti savo įgūdžių – būtent reportažo, interviu žanro, nes gana laisvai buvo formuojama pati temos struktūra:

– Tai, kas tau artimiausia, koks žanras, koks turinys, kokia tematika, buvo gana laisvai leidžiama pasirinkti pačiam studentui. Tu tarsi turėdavai pademonstruoti tai, ką tu esi įsisavinęs, kas tau aktualu, ką tu moki.

Tuo tarpu Vilma Sabaliauskaitė – Kavaliauskienė teigia, kad mokomasis laikraštis suteikė nemažai erdvės studentų kūrybai:

– Čia galėjai daugiau rašyti, tarkim, kaip sau, įdomiau, keisčiau, kitaip. Tai, ko niekada, pavyzdžiui, tau neleistų publikuoti tuo laiku „Tarybinis studentas“ arba ta vadinama kita žiniasklaida. Čia rašydavai, ką jūs dabar esat įpratę matyti daugiau privačiuose puslapiuose, bloguose ar panašiai. Tai tuo „Universiteto žurnalistas“ nepaprastai skyrėsi apskritai nuo to laikotarpio periodinių leidinių.

Profesorius Žygintas Pečiulis, paklaustas apie savo pirmąsias publikacijas, kurias rašė „Universiteto žurnalistui“, pridūrė, jog tuo metu laikraščio išleidimas apskritai visam kursui buvo įvykis:

– Mes važiavome į žinomą kaimą – Marcinkonis. Kadangi mūsų kurso draugė buvo iš Marcinkonių, tai ji tapo mūsų ekskursijų vadove. Mes važiavom traukiniu, ėjom pėsti miškais. Aš rašiau tada apie bitininkus, kurie kopinėja medų medžiuose, drėvėse.

Profesorius taip pat akcentuoja, jog praktikos žurnalistikos studijų metu tikrai trūko:

– Palyginus su dabartiniais laikais, mes studijuodami iš tikrųjų turėjome labai mažai kūrybinių užduočių. Po pirmo kurso praktikos susirinkome grupelėje, jau gal tada antrakursių, pasiskirstėm, paėmėm vieni kitų darbus ir neformalioje aplinkoje, turbūt kažkieno bute, kaip studentai sako – „laisvam“ plote, ne videakus ten žiūrėjom, bet aptarinėjom vienas kitų praktikas“, – prisiminimais dalijosi prof. Ž. Pečiulis.

Mokomasis laikraštis prisidėjo prie studentų profesinio meistriškumo ugdymo, nes suteikė praktines sąlygas tekstų rašymui ir publikavimui. Taip pat jis suteikdavo ir papildomą motyvaciją studentams, nes jie žinojo, jog jų tekstus perskaitys įvairios redakcijos, kurios galės pasiūlyti atlikti praktiką, įsidarbinti. Juozas Vercinkevičius papildo, jog sovietmečiu praktikai buvo teikiama labai didelės reikšmės, nes egzistavo ir studentų skyrimų sistema, kai gavę nukreipimą į atitinkamą rajoną, jie privalėdavo ten atidirbti. Dėl to „Universiteto žurnalistas“ atliko svarbią funkciją – padėdavo įgyti reikalingą darbui praktiką leidžiant mokomąjį laikraštį.

Taip daugelis studijavusių žurnalistiką aštunto dešimtmečio pabaigoje, devintame dešimtmetyje susipažindavo su laikraščio leidybos subtilybėmis, kai III ir IV kursų metu tekdavo dirbti „studentiškose“ redakcijose prižiūrint dėstytojams.

Šis tas apie redaktoriaus vaidmenį ir spausdinimą sovietmečiu

Kas ten buvo cenzorius – mes jo nematom. Įmeti į tam tikrą dėžutę ir paskui pasiėmi iš tam tikros dėžutės, – prisimena E. Tvarijonaitė – Striaukienė. Apie 1986 – 1987 metus situacija kiek pakito. Rankraščius reikėdavo atnešti į kontorą ir jau po valandos buvo galima pasiimti.

Redaktoriaus vaidmuo redaguojant mokomąjį laikraštį sovietmečiu nebuvo toks, koks yra dabar. Viena vertus, egzistavo techninis redaktoriaus darbas, techniniai reikalavimai. Kita vertus, redaktoriaus funkcija buvo būdinga to laikotarpio laikraščio vadovui, nes jis turėjo suderinti technikos ir ideologijos reikalavimus.

Svarbi redaktoriaus misija buvo „atlaikyti“ sovietinę cenzūrą. Visi redaktoriai, kad ir paties mažiausio leidinio, turėjo gauti parašą iš SSRS cenzūros institucijos – Glavlito, jog galima spausdinti.

Anot Liubomiro Viktoro Žeimanto, cenzūrą būdavo galima „apeiti“, bet draudžiamų temų sąrašas galėjo būti labai platus:

– Draudimų buvo tokia knyga. O toje knygoje buvo daug punktų, kurie baigdavosi: ir kitkas. O ką reiškia įstatyme kitkas? Reiškia – viskas.

Mokomojo laikraščio redaktoriai papasakojo apie temas, kuriomis nebuvo galima rašyti. Tai ir kariuomenė, Sibiro srities miestai, Ignalinos atominė elektrinė, religija, sklandymas. Jeigu studentai sugalvodavo parašyti apie Orvidų sodybą, kurioje stūksojo kryžiai – jų turėdavo nelikti. Leidinio redaktorius galėjo imtis tokios gudrybės: paretušuodavo nuotraukas ir jose nebelikdavo sovietinei ideologijai nepageidaujamų objektų.

J. Vercinkevičius išskiria to laikotarpio spausdinimo subtilybes, kai maketuoti leidinius tekdavo ne kompiuteriais, o linotipais. Kiekvienas puslapis turėdavo maketą, išdėstymą, apskaičiavimus, nes būtent linotipais reikėdavo rinkti metalines raides. Nuotraukos laikraštyje buvo padaromos per cinko klišes – metalinį nuotraukų atspaudą. Taigi procesas buvo sudėtingas ir užtrukdavo apie savaitę.

Ideologinis kontekstas ir Sąjūdžio aušra

Mokomasis laikraštis retkarčiais turėdavo atiduoti duoklę ir komunistinei sistemai. Kai mirė SSRS generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas, E. Tvarijonaitė – Striaukienė privalėjo išleisti numerį su jo nekrologu:

– Nepaisant to, kad mūsų leidinys buvo neperiodinis, mane pasikvietė Žurnalistikos katedros vedėjas docentas L. V. Žeimantas ir man pasakė, kad aš turiu išleisti privalomą numerį su šio veikėjo nekrologu. Man kaip žmogui ir kaip redaktorei buvo didžiulis šokas. Aš nesupratau, kodėl, nes tai buvo mokomasis leidinys. Kodėl mes turim dabar to ideologinio veikėjo nekrologą spausdint, kai visi oficiozai išspausdins? Jeigu būtumėm neišleidę, nemanau, kad kažkam būtumėm pakenkę, katedros įvaidžiui ar kam. Tai rodo, koks tuo metu buvo ideologinis kontekstas. Buvo gana didelis spaudimas viešam žodžiui, kad tu negalėjai būt visiškai atsipalaidavęs“, – pasakoja E. Tvarijonaitė – Striaukienė.

1985 metais vienas „Universiteto žurnalisto“ numeris buvo netgi konfiskuotas, kai Vilma Sabaliauskaitė – Kavaliauskienė parašė publikaciją apie teatrą, kurioje buvo pateikiamas pokalbis su teatro kritiku Egmontu Jansonu. Laikraštis buvo išleistas ir pradėtas platinti, bet gan greitai numeris konfiskuotas ir surinktas iš „U.Ž.“ platinimo taškų. Šio leidimo sovietmečiu nebuvo galima gauti.

Iš dabartinių pozicijų vertinant, publikacija neatrodo skatinanti sovietinės santvarkos griūtį ar panašiai. Galbūt sovietinė cenzūra įžvelgė tam tikrą santvarkos kritiką, kai Egmontas Jansonas tuometinį teatrą pavadino beidėjiniu ir kadangi sovietinėje santvarkoje „visi yra laimingi“, nepatiriantys sunkumų ir konfliktų, tai menas negali egzistuoti. „Menas – konfliktas, opozicija“. Tokia, kad ir subtili žinutė, publikacijoje galėjo paskatinti skaitytojų nesusitaikymą su sovietine realybe, prisitaikymu, menininkus – su socialistiniu realizmu. Nors pati V. Sabaliauskaitė – Kavaliauskienė dabar ironiškai prisimena ir tokius atvejus, kai į mokomąjį laikraštį sovietinė cenzūra neleido dėti jaunuolių skaičiaus:

– Man buvo paaiškinta taip, kad jie negali pateikti mokinių skaičiaus kažkokioje mokykloje todėl, kad tada būtų lengva suskaičiuoti, kiek apskritai jaunosios kartos yra ir kitur. Jie turbūt įsivaizdavo, kad visi priešai ir daugiau nieko neveikia, tik skaito tuos laikraščius.

Dėstytojai laikraščio parengimui vadovavo iki 1988 metų, kai leidinio redaktoriumi tapo žurnalistikos studentas Andrius Vaišnys. 1988 – 1989 m. – tai Sąjūdžio laikotarpis Lietuvoje. Lietuvos siekis atgauti Nepriklausomybę paveikė ir spaudą. Redaktoriai, kad ir mokomojo leidinio, vis dar galėjo susilaukti replikų už pernelyg drąsius tekstus ar visiškai pakeistą kryptį, orientuotą į Lietuvos istoriją, kuri apskritai buvo svarbi to laikotarpio Lietuvos žiniasklaidai.

A. Vaišnys, redagavęs leidinį išskirtiniu Lietuvai laikotarpiu, prisimena, jog po Sąjūdžio vasaros noro atlaisvinti „varžtus“ buvo daug. Dėl to redaktorius savo iniciatyva įvedė tam tikras rubrikas ir skatino rašyti apie socialinius skaudulius. Tuo laikotarpiu mokomojo laikraščio redaktorius jau nežiūrėjo į cenzūrą, todėl galėjo susilaukti tik psichologinio spaudimo:

– Tada po kai kurių publikacijų nebuvau baramas, bet pastabų sulaukiau, nes dalis žmonių, kurių buvo ir Universitete, į spaudą žiūrėdavo kaip į įrankį ir, atseit, galbūt kai kurių temų aštriai aprašinėti nereikėtų. Tai buvo tas laikas, kai nedrįsdavo jau barti. Būdavo reikšmingas nutylėjimas, užduotas klausimas, bandydavo tiesiog tarsi „atvesti į protą“.

Laikraščio leidybos nutraukimas

„Perestroika“ Sovietų Sąjungoje paveikė visas gyvenimo sritis. Neaplenkė ji ir Lietuvos spaudos. 1988 metais Sąjūdžio iniciatyvinės grupės leidiniai buvo labai populiarūs tarp žmonių. Lietuva vis mažiau priklausė nuo Maskvos ir tai lengvino naujų laikraščių ir žurnalų steigimą. Be abejonės, besikuriančiai savarankiškai Lietuvos žiniasklaidos sistemai reikėjo daug žurnalistų ir tai mažino mokomojo laikraščio svarbą studijų procese. Studentai noriai įsitraukė į atsikuriančios Lietuvos žiniasklaidos sistemą ir mokomasis laikraštis tiesiog jau nebeatrodė toks svarbus praktikos ir įgūdžių suteikimo prasme.

„Universiteto žurnalistas“ studentams galėjo atrodyti kaip mažas laivelis didžiulių žiniasklaidos laivų apsuptyje. Be to, 1990 metais kovo 11 d. Lietuva paskelbė atkurianti Nepriklausomybę. Sovietų Sąjunga reaguodama į tokius veiksmus sustabdė žaliavų tiekimą Lietuvai. Ekonominė blokada suvaržė spaudos leidybą ir apskritai ekonominį gyvenimą. 1990 m. vis dėlto pavyko išleisti vienintelį blokadinį „Universiteto žurnalisto“ numerį, parengtą rotoprintu.

1991 metais išėjo paskutiniai du numeriai. Mokomojo laikraščio leidyba ir egzistavimas nutrūko 16 metų. Kodėl taip įvyko? Tokią situaciją diktavo ir laikmetis, naujų technologijų ir komercinės žiniasklaidos vystymasis, kintanti žurnalistikos studijų programa.

„Universiteto žurnalisto“ redaktoriai