Kai braškes perkame it tualetinį popierių
Mūsų laikų paradoksas – išleidžiame daugiau,
bet turime mažiau,
perkame dažniau,
tačiau gėrimės ir džiaugiamės vis rečiau.
(Pagal George Carlin Mūsų laikų paradoksas)
Niekada nepamiršiu tų birželio dienų, kai šalia esančioje pamiškėje gėdingai raudonuoti pradėdavo žemuogės ir viliodavo ten visus kaimo smaližius. Tai buvo ne tik gėrybių sezono atidarymas – tai buvo ir ženklas, kad jau galima kartkartėmis pabraidžioti ir po darže esančias braškių lysves. Mūsiškėms didžiąja dalį dienos tekdavo pratūnoti pavėsyje, tvarto kaimynystėje, todėl sirpdavo jos vėliau nei pas kitus kaimynus ir derliumi mūsų šeima mėgaudavosi vėliausiai.
Ėt, o laukimas buvo tokia kančia! Kas rytą, dar saulei rasos nenudžiovinus, leki į daržą ir žiūri – o gal per naktį kas pasikeitė? Tada ateini per pietus, tada pavakary, galiausiai – visai prieš sutemstant. Močiutė tada piktindavosi, kad braškių lysvės man įdomios tik birželį, o štai ravėti ir ūsų karpyti kitais mėnesiais aš nemėgstu.
O birželį ir ravėjau jas neverčiama, kad ne tik, kaip močiutė sakydavo, šviesiau bus, daugiau uogų subręs ir saulės daugiau gaus, bet ir apžiūrėdavau, kur kokia uogytė bus, kokio dydžio ir spręsdavau, kaip greitai ji galėtų prisirpti.
Rodos, darže augančios braškės buvo skaniausios? Ne. Skaniausios braškės augo pas kaimynus. Kai vakare sutemdavo, pulkelis vaikų puldavo į braškynus tarsi vištos į šviežią mėšlyną. Ir aš, bijanti, bet išsišiepusi lyg ausų, visa įsitempusi, užvaldyta adrenalino. O valgydavome jas kas kaip: vienas darže, likusias į kišenes ar į iš palaidinės padarytą „sterblę“. Žemėtas ir tarp dantų girgždančias uogas baigdavome valgyti tik išvydę lange užsidegančią šviesą. Tada jau metas nešti kudašių, nes šeimininkai išgirdo. Lėkdavom iš daržo kuo greičiau, galvotrūkčiais, laužydami tvoras ir vis dar kramtydami žemėtas uogas. Bijoti buvo ko – visi aršiai gindavo savo derlių. Dažniausiai su lazdomis, rečiau – su akmenimis. Buvo kaime ir optimistų troba – šie birželio mėnesį išvažiavo prie jūros. Tą vasarą šeimininkai braškių uogienės nevirė, o kitąmet tose pačiose lysvėse mus pasitiko kopūstai.
Dabar aš jau suaugau ir supratau, kokie pasiutę vaikai buvom ir kaip blogai elgėmės. Tačiau braškes vis dar labai mėgstu. Kažkurią dieną, eilinėje Maximoje pirkdama tualetinį popierių, makaronus ir bulves, akies krašteliu užmačiau kažką raudonuojančio šaldytuvo kampe. O taip, tai buvo mano svajonių uogos! Griebiau indelį ir lekiu prie kasos, o seilės jau tįsta, o skrandis jau džiaugiasi, gausiantis tokio skanumyno, o jau kvapas – apsakyt negalima. Žiūriu į plastmasinį perregimą indelį ir atsistebėt negaliu – braškės vasarį! Ir tokios didelės, tokios prisirpusios.
Kasininkė nuskanuoja mano pirkinius ir paprašo manęs devyniolikos litų. Devyniolikos! Nuryju gumulą, stojusį skersai gerklės ir atseikėju iš savo skurdaus savaitinio studentiško biudžeto dvidešimt litų. Gaunu grąžos litą, imu čekį ir neskubu nueiti – patikrinu, ar čia pardavėja ko nesupainiojo, kad tokio dydžio sumą man reikia mokėti. Pasirodo, tai tos mano braškės kaltos – už šimtą gramų moki aštuonis litus! Kur tai matyta! Nešu maišelyje jas dabar ir galvoju, kad jau tokios brangios uogos tai nuostabiausio skonio būti turėtų.
Grįžusi namo iškart puolu prie savo vasara kvepiančių uogų. Atsikandu ir… išspjaunu. Kvapas – nuostabus, spalva – ryškiai raudona, vidus – žalias, skonis – nesuprantamos kilmės ląstelienos gabalo. Kad ir studente būdama, bet supykusi verčiu brangų pirkinį į šiukšlių dėžę. Čia laukia dar viena „maloni“ staigmena – apačioje sudėtos braškės apaugusios žalsvu pelėsio grybu. Skanaus! Verkiu iš pykčio.
Žinoma, kokia aš naivuolė. Tikėjausi taip lengvai gauti tokį gėrį. Prie tikrų natūralių kaimiškų braškių turėtų driektis eilės kaip sovietmečiu prie duonos. O čia, matai, ateini, paimi, nusiperki ir išspjauni.
Lietuviams sovietmečiu visi maisto produktai buvo skanesni, ne tik dėl natūralumo ir kokybės, bet ir dėl laukimo, trūkumo. Laukdavo žmonės eilėse visą dieną ir kartais netgi nežinodavo, ką gaus tą eilę atstovėjęs. Ir džiaugdavosi viskuo, nes to laukė, dėl to stengėsi ir galbūt jau seniai tokį dalyką burnoj buvo turėję.
Socializmas žlugo, kėlėme kepures kapitalizmui. „Dabar galėsime pirkti viską, ko tik panorėsime“, – džiaugėsi į kapitalizmą žengę vartotojai. Ir po dvidešimties metų galimybių pirkti viską, ko tik įsigeidžiame, mes jau nieko ir nebenorime. Norime kažko skanaus, bet kai viskas ranka pasiekiama, kai viskas taip lengva ir paprasta, niekas ypatingai netraukia. Užsimanai braškių, kramtomos gumos, bananų, ledų, mėsos, netgi žvėrienos – prašom, tik pinigų turėk. Todėl, norėdami skaniai pavakarieniauti ir perkame visus produktus iš eilės. Ir tikrai ne visada vakarienė būna skani. Apie braškes iš prekybos centro nesvajoji metus, daugiausia – pusdienį, kol nenueini iki parduotuvės..
Savo darže užauginti braškę kainuoja mažai pinigų, tačiau daug pastangų. Nusipirkti braškę parduotuvėje kainuoja mažai pastangų, tačiau palyginti daug pinigų. Tačiau savo užaugintą uogą valgysi užsimerkęs iš malonumo, o pirktinę galbūt suvalgysi, galbūt atsikandęs išspjausi, o galbūt užsimanysi ir suvalgysi ką kitą.
Tekstas parašytas lekt. dr. Jolantos Mažylės vadovaujamam kursui „Rašto raiškos modulis”.