Gyvenimas kely
Gintaras Beresnevičius rašė, kad lietuviai yra karžygių tauta. Net taikos metu mes ieškome pavojų. O kas dabar gali būti pavojingiau už automobilių prekybą, remontą ir krovinių pervežimus? Pora tūkstančių kilometrų pavojingais, kaip kokiuose vesternuose, Lenkijos ir Vokietijos keliais, plėšikai, sukčiai ir negarantuotas pelnas, o nelaimei ištikus – pagalba nebent tik iš savo bendrakeleivių.
Vis dėlto yra kita, dar pavojingesnė profesija, kuria lietuviai garsėja visame pasaulyje. Per metus jie dardi šimtus tūkstančių kilometrų, vasarą kaista metalinėse dėžutėse, o žiemą meldžiasi, kad bake neužšaltų prastas baltarusiškas dyzelinas, į griovį neįtrauktų ištižęs Rusijos kelias, o banditai, nuo kurių tik antpečiais tesiskiria muitininkai, neatimtų krovinio, vilkiko, o paties nepribaigtų. Jie – sunkvežimio vairuotojai.
O čia mano pašnekovas Švažas. „Furistas“ Švažas. Gal ir vardo jis neturi, nesu girdėjęs, kad į jį kitaip kas kreiptųsi ar šauktų. Net žmona. Tai ir mes jį šiuokart taip vadinkime. Prie sunkvežimio vairo jis nuo aštuoniolikos.. Judėjiimas – jo duona. Švažas paskaičiavo, kad suka jau trečią milijoną kilometrų ir prisipažino – daugiau nieko nebemokėtų daryti.
„Atostogų“ dienos kaina – 400 litų
Šiandien jis tikriausiai, kaip ir dar keli tūkstančiai kitų Lietuvos vairuotojų, sėdi garaže, rūko ir blizgina kokią nors detalę. Nors jo sunkvežimis jau trys savaitės, kai paruoštas kelionei. „Rusai padidino baudas, nebegaliu važiuoti“, – skundėsi Švažas.
Turima galvoje trišaliai leidimai. Vykdant tarptautinius pervežimus krovinio vežėjas ir krovinio kilmės šalis turi sutapti, arba reikalingas trišalis leidimas leidimas. Be jo Lietuvos vežėjai gali gabenti tik Lietuvoje pagamintas prekes. Leidimų skaičius ribotas. „Jų niekas neturi, – sako Švažas, – bet bauda seniau buvo tik du tūkstančiai rublių. Dabar penkiasdešimt tūkstančių litų. Atims „furą.“
Švažas Lietuvoje pasikrauna durpių ar kitų mūsų eksporto prekių, važiuoja į Ispaniją, išsikrauna. Iš ten, pasikrovęs vietinių pomidorų, salotų ar vaisių, važiuoja į Rusiją. Visada į Maskvą. Švažas sako, kad Lietuvoje verslininkai naudojasi tuo ir už krovinio vežimą į pietus moka grašius, dažnai mažesnius nei kelionės kaštai. „Bet vis geriau negu važiuoti tuščiam“, – priduria.
Švažo sunkvežimo kabina blizga. Kad per dieną jis ir surūko po du pakelius stipriausių „Marlboro“ – kabinoje jokių pelenų. Prie vairo sėdasi tik įšokęs į šlepetes. Sterilu kaip operacinėje.
Tokia diena, kaip šiandien, kai sunkvežimis stovi garaže, Švažui kainuoja keturis šimtus litų. Draudimas, kelių mokesčiai – važiuoji ar stovi – jie privalomi. Draudimas šiemet pabrango dvigubai, iki tūkstančio litų per mėnesį, o , jei sunkvežimį pasiėmei lizingu, nuostoliai dar didesni.
„Dabar beveik visi trylika tūkstančių stovim. Kai kurie važinėja po Europą, bet ten taip pat sunku. Išvažiavęs gali pamiršti apie namus. Atstumai ten maži, reikia labai greitai suktis. Europoje savaitgaliais sunkvežimiai negali važiuoti, atsiranda papildomų problemų. Ten į tave nežiūri kaip į žmogų. Kiekvienas „grūščikas“ jaučiasi direktoriumi prieš mus, lietuvius ir lenkus“, – pasakojo vairuotojas.
Naujas Lužkovo hobis
Dar prieš padidėjant baudoms už trišalių leidimų neturėjimą būdavo, kad Švažas namie prastovi po mėnesį ar daugiau. Tai Rusijoje uždraudžia europietiškų daržovių importą, tai kažkokiu būdu krinta „fraktai“ – užmokestis už vežimą – ir rizika tampa per didelė. Jei užmokesčio užtenka už kurą, mokesčius ir kyšius, sunkvežimio susidėvėjimas didesnis už pelną.
Sunkvežimio detalės kainuoja ne po vieną šimtą litų, o dešimtimis tūkstančių. Vien padanga – tūkstantį litų. Kai ši nusitrina, jos protektoriai rankomis gilinami, padangos tampa nebe tokios atsparios, pavojingos. Jai sprogus keistis tenka vienam. Paprastam mirtingajam sunku įsivaizduoti, kaip vienam pačiam galima pakrautai priekabai pakeisti kelis šimtus kilogramų sveriantį tekinį. Sunkvežimių vairuotojams – tai kasdienybė. Kaip ir gedimai žiemą, kai Rusijoje būna keturiasdešimt laipsnių šalčio. „Tada jau ne dėl pinigų, o išgyvenimo remontuojiesi“, – kalbėjo Švažas.
Nors dauguma krovinių vežėjų yra smulkios firmos, teturinčios keletą sunkvežimių, tačiau yra ir didelių įmonių. „Buvęs Maskvos meras firmą atidarė Šiauliuose. Turi 900 „furų“, dar 1200 žada pirkti. Neįsivaizduoju, kaip jam tai atsiperka“, – svarstė pašnekovas. Švažas papasakojo apie J. Lužkovo firmos sunkvežimių vairuotojų pomėgius: „Geria jie visi, taisyklių nesilaiko, popieriai netvarkingi. Lenkijoje inspektoriai meta visus darbus ir vos ne po ratais puola, kai pamato, kad „Girteka“ važiuoja. Žino, kad prisirinks baudų.“
Gyvenimas kabinoje
Švažas ilgai neturėjo šeimos. Kažkada gėrė. Prieš gerą dešimtmetį vienos kelionės metu Rusijoje sugedo sunkvežimis, banditai atėmė pinigus, o krovinys sugedo. Švažas pasakojo, kad jam „nuvažiavo stogas“ ir kažkokiu būdu su vietiniais kaimiečiais mėnesį gyveno ir gėrė. O namuose šeima jį beveik palaidojo.
Po mėnesio jį atrado jo šefas – ir, žinoma, išmetė iš darbo. Grįžęs nesusirado jokio darbo. Sunkvežimių vairuotojų pasaulis labai siauras. Tokio veikėjo niekam nereikėjo. Greitai ir šeima jį atstūmė.
Seniau jam prisieidavo vogti dyzeliną, nes rezervinius pinigus kurui pragerdavo dar kokioj Lenkijos aikštelėje, tad atsiradus nenumatytam pakrovimui ar kelio lankstui, jam nebebūdavo kur trauktis.
„Tai būdavo Norvegijoje, – nusuki dyzelino žarną nuo pistoleto ir šis išbėga į kanistrą. Kažkada yra tekę nupilti iš kito vairuotojo, kol šis kabinoje žiūrėjo televizorių. Man kas būtų taip padaręs – vietoje užmušęs būčiau“, – nesigėdydamas pasakojo Švažas.
Vis dėlto gyvenimą Švažas susitvarkė. Penkeri metai jis net alaus nėra gėręs. Tiek pat vairuoja ir savo paties sunkvežimį. Susitaikė su šeima, tačiau pasibaigė sveikata.
„Esu nuvažiavęs į Vladivostoką, nuo Kinijos sienos buvau 14 kilometrų, Europos kelius moku atmintinai, Kazachstane tūkstantį kilometrų tekdavo važiuoti stepe, palei elektros laidus, nes kelių ten nėra, pirštai buvo tiek nušalę, kad nukrito nagai. Dukart. Dabar be pirštinių pirty negaliu sėdėti. Nevalgius išbūti dvi savaites – nenustebins manęs. Važiuodavau po 18 valandų per parą su 40 temperatūros. Nebeturiu sveikatos. Ir nieko gyvenime nemačiau. Tik Maskvos metro ir kartą buvau įlipęs į Eifelio bokštą. Nes su liftu pasikelti buvo brangu“, – gyvenimą peržiūrėjo Švažas.
Pasikalbėjęs su Švažu, ilgai galvojau, kodėl jis tebedirba tokį sunkų, pavojingą ir nedėkingą darbą. Juk jisai tikriausias mazochistas, kaip ir visi kiti lietuviai, o tą kančią susikuriame patys, kai nebėra išorės šaltinių. O gal tiesiog nieko nebijojome, nebijome ir sunkiausiais laikais nenuleidžiame rankų?