Susitikime teatre

Scena iš „Keltuvo“, rež. V. Lukaševičius. Autorės nuotr.

„Atidarymas įvyks po 3 minučių“, – suskamba balsas iš šalia Vilniaus universiteto (VU) teatro salės stovinčių kolonėlių. Šurmuliuojanti studentų ir universitetinių teatrų vadovų minia nekantraudama laukia, kol durys atsivers. „Atidarymas įvyks už 2 minučių“, – kiek laiko dar liko praneša ta pati mergina, o jos žodžius palydi angliškas vertimas. Lietuviai, ispanai, italai, danai ir amerikiečiai mindžikuoja, o jų tarpusavio kalbos susipina į vieną daugiakultūrinį triukšmą. Atidarymas įvyks po 1 minutės“ , – oficialiai paskelbiama. Susirinkusieji jaučia – jau tuoj tuoj… Durys atsiveria ir  susitikimas prasideda. 

Scena iš „Keltuvo“, rež. V. Lukaševičius. Autorės nuotr.

Gegužės 7-12 dienomis Vilniuje vyko 13-asis tarptautinis universitetų teatro forumas „Susitikimai“. VU, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU), „Lėlės“ teatro salėse ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje 10 trupių iš Lietuvos, Ispanijos, Italijos, JAV ir Danijos parodė 11 spektaklių. Italų „Universo teatro“ grupė iš Benevento surengė kūrybinę laboratoriją „Commedia dell’Arte“ ir modernaus teatro gimimas“, VU teatro Kinetinė, „Minimum“ ir VGTU „Palėpės“ trupės surengė tris teatrines „Susitikimų“ akcijas.

Gausus idėjų asorti

Beveik tuzinas spektaklių ne mažai, kai pagalvoji. Beveik tuzinas scenografijų ir temų, dešimtys aktorių, šimtai kylančių minčių. Apie kovą, paklusnumą, mus, poeziją ir poetus, gyvenimą ir mirtį…

„Kiekvienas spektaklis nešė savo temą, savo svorį, kalbėjo apie skirtingus dalykus ir kiekvienas jų buvo aktualus“, įspūdžiais dalijosi Anželika  Charevičiūtė,  Lietuvos edukologijos  universiteto teatro-studijos „3D“ narė.

Deja, visų aplėkti nespėjau.  Pritrūko laiko, galbūt valios ir pastangų. Tačiau, iš to ką mačiau, o mačiau tikrai nemažai, pritarčiau Anželikos minčiai apie aktualumą. Pradėkime nuo Rimanto Venckaus režisuoto spektaklio „Durlendo Viešpats“. Ironijos jame netrūko. Groteskiška apskrities viršininko Visvaldo Durevičiaus didybė, savivalė ir  keliama baimė lengvai atpažįstama situacija būna ir mums pasitaiko, pripažįstame viršininką dievu, leidžiamės būti absurdiškai valdomi. Tačiau pritrūko aiškaus lūžio, motyvo, kodėl „liaudis“ sukilo, kodėl Viešpats išspirtas iš savo karalystės. Žmonės susivokė? Pavargo? Išdrįso? Kodėl? Į vieną visumą sujungti dviejų atskirų emocijų režisieriui iki galo taip ir nepavyko.

Aktorinį meistriškumą pademonstravo JAV teatro trupė „Core“ iš Norfolko. Jų kūrinys „Poe projektas“, drįsčiau jį pavadinti poetine kompozicija ar bent jau kažkuo panašiu į tai, perkėlė publiką į stingdantį  Edgaro Alano Po pasaulį. Aktorių-skaitovų lūpose, akyse, judesiuose įstrigę rašytojo eilėraščių ir novelių žodžiai kaustė dėmesį, sunkiai sekėsi atitraukti  ne tik ausis, bet ir akis. Šaunuoliai.

Scena iš „Poe projekto“. Rež. Edwin Castillo ir Emel Ertugrul. Arno Šarkūno nuotr.

„Ar aš pati iš tikrųjų esu savimi?“  – tokį klausimą  iškėliau užvėrusi VGTU teatro-studijos „Palėpė“ duris. Olego Kesmino režisuota draminė poema „Peras Giuntas“ žiūrovams pateikė visą gyvenimą klajojusio žmogaus portretą. Vėjavaikio, norėjusio tapti karaliumi, pranašu, valdovu. Besivaikydamas sėkmę, šlovę ir turtus, tik gyvenimo pabaigoje Peras Giuntas suvokė, koks tuščias ir nevisavertis buvo jo gyvenimas. O ar mes, šventai tikėdami, kad patys esame savimi ir mūsų vertybės tikros, atėjus laikui, sugebėsime įrodyti, jog viskas iš tiesų taip ir buvo?

Galvą lenkiu prieš Arną Petkevičių. Už įstabų Antano Škėmos vaidmens atlikimą antrame „Palėpės“ spektaklyje-teatriniame eskize „Keltuvas“. Režisierius ir scenarijaus autorius Vytautas Lukaševičius puikiai padirbėjo papasakodamas, kaip A. Škėmos sąmonėje užsimezgė Antanas Garšva, atskleisdamas Henriko Radausko ir Alfonso Nykos-Niliūno paveikslus. Ko gero, dėl asmeninių simpatijų „Baltos drobulės“ autoriui, labiausiai iš trijų  įstrigo šis  A. Petkevičiaus, sakyčiau, profesionaliai įkūnytas nesuprasto rašytojo personažas.

Stiprų emocinį krūvį iššovė  Romos teatro akademija „Sofija Amendolea“. Nors supratau tik pusę (aktoriai kalbėjo italų ir anglų kalbomis), spektaklis pateisino savo pavadinimą „Egzekucija“. Dėl šiurpinančios muzikos, balto grimo, kraują stingdančios scenografijos, pasidaro gaila tų 18 tūkstančių nusidėjusių žmonių, košmariškai laukiančių mirties bausmės įvykdymo.

„Egzekucijai“ pasibaigus. Rež. Fabio Omodei. Autorės nuotr.

Iš forumo pateikto asortimento kiekvienas galėjo išsirinkti, ką tinkamas. Ironijos, siaubo, filosofijos, literatūros mėgėjai tikrai turėjo iš ko pasisemti minčių gilesniems apmąstymams. „Pamatėme, kaip universitetinis teatras atrodo ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje“, džiaugėsi forumo organizacinio komiteto narys Vytautas Danilevičius. Italijos, Ispanijos, Danijos, JAV universitetuose apsilankyti ne taip ir lengva. O ir stebėti savų universitetų teatrų spektaklius, rodomus vienas po kito ne dažnai pasitaikanti galimybė.

Ne tik spektakliai

Gyvename laike, kai viskas bėga, mainosi, neatpažįstamai neriasi iš odos. Jei praeities žmonės susikonstruotų laiko mašinas ir atvyktų pas mus, ką iš savo gyvenimo jie atpažintų? Žmonės kiti, kultūra kita, susitikimai ir tie tapę kitokiais.

Savaitę Vilnius buvo išskirtinių susitikimų vieta. Pasak „Palėpės“ vadovo ir forumo organizacinio komiteto nario Olego Kesmino, „Susitikimai“ studentų pasirinkta tema. „Jie mano, kad mobiliųjų telefonų ir interneto pasaulyje nyksta gyvas bendravimas ir reikėtų visiems priminti jo tradiciją“, tvirtino jis.

Trupės „Minimum“ nariai laukia „Susitikimo“. Dovilės Lebrikaitės nuotr.

Trys teatrinės akcijos, susirinkusius supažindino su tuo kas buvo, ir tuo, kas galėtų būti. „Palėpės“ akcija „Kitas bučiavimasis“ priminė švietėjišką filomatų ir filaretų sąjūdį. XIX amžiuje prie Belmonto kalvų rinkdavosi jauni, carinei valdžiai nepritariantys idealistai, o slapti jų susirinkimai vadinti „Bučiavimais“. VU dramos trupė „Minimum“ iš numirusiųjų akimirkai prikėlė Gedimino kalno papėdėje sovietmečiu pastatytą vasaros kavinę „Rotonda“. Populiari menininkų susitikimų vieta ne tik priminė šiltą bendravimo tradiciją. Trupė šmaikščiai perteikė seną Lietuvos legendą apie Vilniaus miesto įkūrimą. Galbūt vietoje, kurioje sovietmečiu valgyti ledai, didysis kunigaikštis Gediminas susapnavo, o gal vis dėl sutiko vilką. „O gal vilkas sutiko Gediminą? Ar vis dėl to tas susitikimas įvyko abiem pusėm susitarus?“ klausia aktoriai. VU Kinetinė trupė akciją „Amnezijos“ surengė ten, kur, pasak O. Kesmino, susitikimo vieta taip ir neatsirado. Tai atvira erdvė tarp Saulėtekyje išsidėsčiusių fakultetų. Anot akcijos rengėjų, mes linkę gėdytis sovietinės praeities, gal net norėtume ją užmiršti. Saulėtekis keičiasi, šalia senų fakultetų ir bendrabučių dygsta modernūs pastatai, tad galbūt pavyks sukurti naują susitikimo vietą. Galbūt.

O jei ir nepavyks, pats forumas, pats teatras visada išliks susitikimo vieta.

„Susitikimas“ Saulėtekyje. Dovilės Lebrikaitės nuotr.

Teatras ne rungtynės

Ir štai, uždarymas. Didysis finalas. Tik gal ne toks aistringas kaip ką tik pasibaigusi „Sidabrinių gervių“ ceremonija. Pralaimėtojų, nuskriaustųjų ar konkurentų čia nebuvo. „Nereikia tų čempionatų. Jie ir taip gyvenime kiekvieną dieną vyksta“, – aiškino visą savaitę spektaklius stebėjusios žiuri  narė žurnalistė Edita Jučiūtė. Komisija pagerbė kiekvieną trupę. Už pastangas, už išskirtinį darbą, savitumą,  ar tiesiog  gražias akis.

Vieni įvertinti už bandymus kurti socialiai aktualų teatrą, kiti už choreografiją ir režisūrinės minties vientisumą. Pastebėtas ir ironiškas požiūris į menines realijas, komandinis darbas, dramatiškai atskleistos emocijos, „Comedia dell’Arte“ kaukių prikėlimas, ištikimybė epiniam žanrui. Labiausiai išsiskyrę artistai bei debiutavęs režisierius apdovanoti vardinėmis nominacijomis.

Dėl sprendimų žinoma galima ginčytis, bet anokie čia sprendimai – veikiau paskatinimas dirbti toliau. Į forumą teatrai susirinko (kad ir kaip bebūtų gaila) ne varžytis, bet pabendrauti, atitrūkti nuo varginančios paskaitų ir seminarų rutinos,  pasidalinti patirtimi, susipažinti su kitų valstybių teatrų tradicijomis ir ypatumais. Kaip pasakytų  E. Jučiūtė, tiesiog pasidžiaugti.

„Norėčiau būti jaunesnė, norėčiau būti aktorė, visai nesvarbu iš kokios trupės. Nepaisant to, kad scenoje vyko didžiulė drama, viskas iš tiesų sukosi apie gyvenimo džiaugsmą ir gebėjimą matyti mūsų pasaulį“, – šypsodamasi savo įspūdžius apibūdino komisijos narė.

Nuo scenos nulipo režisieriai, komisijos nariai, mikrofonus padėjo vedėjai. Salėje užsižiebė šviesos, nuo kėdžių pakilo dalyviai. Vieni priėjo atsisveikinti, kiti įamžinti paskutinius kadrus. Daugiakultūrinis triukšmas nutilo. Erdvė ištuštėjo. Durys užsivėrė ir susitikimas pasibaigė. Bent jau iki kitų metų.

Patalpinta: Aplinkui, Naujienos