Apie sovietinėje sistemoje dirbusių žurnalistų integraciją į demokratiškas visuomenės informavimo priemones kalbamės su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanu, spaudos istoriku doc. dr. Andriumi Vaišniu.

Totalitarinio režimo ir demokratinės valstybės žiniasklaida iš esmės skiriasi. Kaip pakito žurnalistų darbas Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę?

Žiniasklaida visada atspindi visuomenės idėjas ir socialines problemas, praneša naujoves, tad ji yra politinių sprendimų priekyje. Juos galima prognozuoti, stebint išankstinę žiniasklaidos informaciją. Todėl žiniasklaidos sistema ir prieš 25 metus ėmė keistis šiek tiek anksčiau negu Lietuvos politinės struktūros.

Sąjūdžio laikotarpiu atsirado neformalioji, pusiau legali žiniasklaida su naujomis idėjomis. Tai žurnalistika, kurios savininkas jau nebuvo politinė valdžia. Jau tada pasikeitė žurnalisto darbo sąlygos ir atsivėrė spaudos laisvės samprata praktiškai, ne teoriškai. Ja buvo galima ne tiktai naudotis, bet pažinti ir suvokti jos tikrąją prasmę. Ne tokią, kuri vienaip buvo įrašyta SSRS Konstitucijoje, o tikrovėje visai kitaip taikoma.

Šiandien žurnalistas yra priklausomas ne tiek nuo valstybės, kiek nuo žiniasklaidos priemonės vyriausiojo redaktoriaus, kuris taip pat gali būti samdinys.

Per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį mes Lietuvoje paragavome laisvės ir išsiaiškinome spaudos laisvės sąvoką. Pajautėme, kokiomis aplinkybėmis žurnalistas gali laisvai gauti informaciją, patyrėme jos vertę, bet, apsvaigę, „nenorėjome“ matyti naujų perspektyvų. Nors nuostabus, nepasikartosiantis Sąjūdžio laikas išblėso sulig pasiektais pirmais politiniais tikslais.

Dabar matome: žurnalistui tarsi ir suteikta daug teisių, tačiau, gyvendami trečiąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, įsitikiname, kad žurnalisto, priklausomo nuo savininko, profesinis statusas liko aiškiai neapibrėžtas. Atrodė, kad Visuomenės informavimo įstatymas, kuriuo profesinė aplinka ir ypač rengėjai naiviai džiaugėsi 1996 metais, žurnalistui suteikia daug teisių ir galių. O iš tikrųjų tas įstatymas daugiausia galių ir teisių suteikė žiniasklaidos savininkams, kurių darbuotojas yra žurnalistas, kadangi samdinys eina rinkti informacijos. Ar jis apdraustas nuo savininko įnorių, jeigu darbo metodus, kuriuos taiko, lemia išankstinė savininko pozicija? Jo etika iš tikrųjų yra savininko etika, o ne žurnalisto profesinė etika, priešingai nei skelbia teisės aktai.

Reikėtų peržiūrėti tam tikras teisines normas, kad įstatymų leidėjas žurnalistui teisiniu aspektu sukurtų žymiai geresnę situaciją nei kad jis turi. Žurnalistas iš savo profesijos prigimties nusipelno ne tik socialinio pripažinimo, bet turi turėti apibrėžtas socialines garantijas, kad tikrai jaustųsi nepriklausomas nuo savininko nuomonės, kad būtų ginamas. Bent jau valstybė „automatiškai“ nustatytų advokato skyrimo tvarką šios ypatingos profesijos atstovui, kai darbdavys pažeistų jo teises – tai būtų žingsnis socialiai atsakingos visuomenės link. Jaunąją kartą šiais, jos brandos laikais, raginčiau iš anksto burtis į Universiteto šios profesijos alumnų organizaciją.

Su kokiais profesiniais sunkumais susidūrė žurnalistai po 1990-ųjų?

Ne visiems turėjo kilti sunkumų. Sovietinio laikotarpio žiniasklaida taip pat turėjo kūrybos bruožų, išreikštų žanrais, stiliumi, tematiniais ypatumais, kuriuos lemdavo leidinių statusas, kiek kintanti sovietinė politika. Be abejo, žurnalistika turėjo politinį rėmą. Tačiau tame informacijos politikos rėme, kurį suformavo Komunistų partija, ilgainiui būdavo net reikalaujama kūrybiškumo. Viena vertus, buvo nustatyta draudžiama tematika – neskelbtina ir nenagrinėtina. Kita vertus, buvo tematika, kuri apskritai sovietmečiu leista, toleruota ir reikalinga. Komunistų partija jai atskleisti reikalaudavo išradingumo, įdomumo – rašant tiek apie kultūrą, net apie ūkio šakas. To reikėjo, kad sovietinis gyvenimas atrodytų patrauklus, kad skaitytojas perskaitytų informaciją, tarkime, apie kokį nors darbininką, netgi kolūkio pirmininką. Pateikti to žmogaus portretą žurnalistas turėdavo kūrybiškai. Žurnalistika, ypač ne „pirmapuslapinė“, tuo kūrybiškumo aspektu naudodavosi, kad padėtų bent kartais perteikti tikrovę. Kita vertus, kodėl žurnalisto profesija atrodė patraukli? Jis galėjo ir turėjo nerašytą teisę žinoti daugiau už kitus. Na, tiesiog galėjo tapti labiau išsilavinęs; turėjo galimybių keliauti.

Taigi, jeigu mes žiūrėtume į struktūrinį žiniasklaidos sistemos pokytį, kūrybiškumo, išradingumo prasme daliai žurnalistų problemų gal ir nebuvo. Tai ne kokios nors „integracijos“ į nepažįstamą visuomenę problemos. Jų kilo priklausomai nuo to, ką jie, kur jie (žurnalistai – aut. pastaba) dirbo anksčiau: kokiose žiniasklaidos priemonėse, kokiose srityse, ką jie sukūrė.

Jeigu jie yra kūrę, tarkime, kaip dabar kolegos studentai atkreipia dėmesį – dokumentinių filmų apie buvusius disidentus (nors reikėtų sakyti – „prieš“ disidentus), vadinas, iš tikrųjų tiesiogiai, atvirai tarnavo sovietinei sistemai. Jie demonstravo tokį „dvigubą pavaldumą“: viena vertus, Komunistų partijai, kita vertus, sovietiniam saugumui – KGB, nes saugumas buvo suinteresuotas disidentų diskreditacija…

Akivaizdu, kad tokia produkcija buvo suplanuota ir reikalinga, norint paniekinti žmogų, kurį persekiodavo KGB. Tad manau, jog tokiems žmonėms turėjo kilti tam tikrų moralinių problemų, bet nesu tikras, ar kilo. Juk visuomenė pati negali radikaliai pasikeisti. Daliai žmonių tas radikalus pokytis ir nereikalingas. Sulig Kovo 11-ąja jis ir negalėjo įvykti. Dalis auditorijos gyveno su buvusiais autoriais ir norėtų turbūt numirti su tais savo autoriai, prie kurių buvo pripratusi dar sovietmečiu. Be to, pasikeitė tik ta matoma korespondentų grandis, atjaunėjo, bet juk savininkystė susiformavo iš praeities žiniasklaidos veikėjų. Jiems buvo gana lengva priversti su jų požiūriais taikytis naujos kartos žmones, įskaitant mūsų absolventus.

Štai kodėl kai kur žurnalistų kaita gana nemaža, dalis traukėsi į viešųjų ryšių verslą užuot dirbę tose pripažintose, sąlyginai „naujose“ nacionalinėse žiniasklaidos priemonėse, pirmus du Nepriklausomybės dešimtmečius ypač įtakingose politikos komunikacijos požiūriu. Todėl reikėjo „laukti“ naujos kartos, ateinančios sulig virtualia, elektronine žiniasklaida. Kad ir jūsų. Jūs, ta jauniausia karta, išgyvensite santykio su tokia auditorija lūžį.

Kaip? Žurnalistika juk taikosi prie auditorijos, dirba pagal publikos interesus… Bet jūs – žurnalistikos studentai – matote pasaulį platesnį nei ta auditorija, dar nostalgiškai įsikabinusi į sovietinę Lietuvą. Net plačiau, nei kai kurie žiniasklaidos savininkai ir vyriausieji redaktoriai! Štai dilema. Koks yra, koks bus jūsų skaitytojas, kokiomis vertybėmis vadovausis – turėsite ne tik galimybę tai „patikrinti“ kaip politikos komunikacijos dalyviai, bet turėsite ir galių daryti įtakos jam. Norėtųsi, kad jis būtų kritiškas, o ne ciniškas Lietuvos istorijos ir demokratinių vertybių atžvilgiu.

Taigi tas pat pasakytina ir apie tos auditorijos vaikus, kurie gali nemokėti rusų kalbos, bet priimti tais pačiais metodais transliuojamą ir pateikiamą Rusijos žiniasklaidos pramogą – Lietuvos verslo reklamomis dosniai remiamą informacinę pramogą, nes parsineša tam tikrą patyrimą iš šeimų, kurios gyveno sovietinės žiniasklaidos laikais. Štai kodėl tie pokyčiai tikriausiai nebuvo įmanomi tokie radikalūs.

Kai kuriems žurnalistams teko balinti savo biografijas. Kodėl taip atsitiko? Ar pavyko jas galutinai išbalinti?

Išsiskalbti turėjo ne vienas: ne tik žurnalistas, bet ir mokytojas, ekonomistas, aukštosios mokyklos dėstytojas. Toks bendras ,,natūralus“ šios visuomenės požymis, būdingas beveik visai Vidurio ir Rytų Europai, išgyvenusiai geležinės uždangos griūtį. Taip pat politikoje greit atsirado žmonių, kurie tiesiog galbūt privalėjo patylėti. Kam jie atstovavo? Ne tik ekonominėms, bet ypač moralinėms permainoms nepasiruošusiai visuomenei.

Kai dalis sudėtingų Europos istorijos puslapių, ypač kruvinų Lietuvos istorijos lapų, yra primirštama, tuomet atsiranda visiems šitiems žmonėms, nuo mokytojo iki žurnalisto, priimtina „teorija”: gyvenkime ateitimi – kam mums po praeitį kapstytis. Jaunimui tai irgi visai patraukli teorija. Nors ji ir pseudošiuolaikinė. Šitaip tautos nesielgia, nes jos išnyktų.

Yra išlikusių dokumentų, atspindinčių SSRS Vyriausybės sprendimus, pavyzdžiui, atitinkamų redakcijų biurus užsienyje laikyti kaip KGB struktūros dalį. Skaitant tokius sprendimus, tampa akivaizdu, jog „niekuo dėti“ žurnalistai į tas „supuvusio”, kaip anuomet būdavo formuluojama, pasaulio šalis ir tokius korespondentų biurus nebūtų buvę komandiruojami. Savaime taip atsiskleidžia žmoguje tūnantis karjeros siekis, tik svarbu žinoti, ar jis buvo moraliai pamatuotas susidedant su velniu. Manau, pamatuotas gali būti tik apsaugant savo „kailį”. O jei siekiama buvo išskirtinai sotesnio gyvenimo palyginti su visuomene, uždaryta dideliame SSRS „zooparke”? Juk jis iš ten, iš užsienio turėdavo pranešti į savo ,,zooparką”, kad kitur pasauly yra… žymiai blogiau! Matyti viena – rašyti ką kita. Esą tik anapus geležinės uždangos paminamos žmogaus teisės, žmonės vargsta vos galą su galu sudurdami. Taigi greta kokių nors specialių užduočių, tokie žmonės, žurnalistinį vargą užsieniuose „vargę“, padėjo laikyti sovietinio režimo pamatus, kad jie kuo ilgiau netrupėtų.

Mes primirštame, jog vadinamosios „perestrojkos“ laikotarpiu, skirtingai nei pabudusioje Maskvos žiniasklaidoje, Lietuvos SSR neatsirado tokios drąsios tiriamosios žurnalistikos, kuri būtų iškėlusi korupcijos ir politikos nusikaltimus. Čia drąsa buvo laikoma, pavyzdžiui, publikacija apie Kūčių tradiciją ar panaši „aktuali“ problematika. Visuomenė čia ir nesimokė skaityti tikrų, rytdienos problemų, susijusių su pokyčiais. Kaži kodėl?

Išsiskalbti pavyktų tiek, kiek jūs, jauniausia universitetinė karta, mylėtumėte tikrą Lietuvą su jos tikra istorija – nenuskalbta, neuždažyta, nenutylėta. Tada tiems herojams vietos kalbėti apie tai, jog praeitis neva visada visur turi problemų ir esą tų problemų nereikia kelti, kad nesusidarytume naujų problemų, be abejo, nebūtų.

Dalis žiniasklaidos sistemos darbuotojų sovietmečiu kritikavo disidentus. Kaip manote, ar šie žurnalistai turi moralinę teisę dirbti demokratiškose Lietuvos visuomenės informavimo priemonėse?

Žurnalistai atliko tą funkcionalią misiją, kurios reikalaudavo arba pageidaudavo sovietinė politika, susidedanti iš Komunistų partijos sprendimų ir KGB veiksmų.

Apie moralę turi spręsti vyriausiasis redaktorius. Apie vyriausiojo redaktoriaus moralę tokiais atvejais sprendžia savininkas. Koks yra vadovo etinis kriterijus, toks yra, žinoma, ir žurnalisto vertinimas. Įstatymas juk neįpareigoja dirbti su tokiu vyriausiuoju redaktoriumi, kuris ignoruoja sąžiningumą ir vertybių skalę. Bene akivaizdžiausiai žiniasklaidoje ir manipuliuojama etikos kriterijais.

Ar sovietmečiu žurnalistams buvo įmanoma išlaviruoti – tiesmukiškai netarnauti sovietinio saugumo struktūroms ir Komunistų partijai?

Bendrąja prasme visi žurnalistai, kaip ir visi gydytojai, mokytojai, dėstytojai, kolūkių gyventojai, „tarnaudavo“. Tokia yra žmogaus prisitaikymo gyventi sistemoje, kaip ir gyvūno prisitaikymo gyventi zoologijos sode, prigimtis. Didelio pasirinkimo nėra. Juk ir XIX amžiaus žmogus prisitaikydavo, kad išliktų. Vincas Kudirka turėjo rasti būdų ne tik išeiti iš kalėjimo, bet ir grįžti į imperatoriškąjį universitetą – nors tai jam velniškai brangiai galėjo kainuoti… Sovietmečiu prisitaikymo „filosofija“ dar žiauriau lauždavo žmones. Nelabai malonu studentui leisti 2-3 valandas užrakintame universiteto kabinete su sovietinio saugumo darbuotoju. Vienas atsispiria spaudimui, kitas – ne, priklauso ir nuo to, kuriais – stalinizmo ar jau ,,perestrojkos“ – metais toks „pasimatymas“ vykdavo.

Tad jei mes tarnystę suvoksime kaip uolų bendradarbiavimą su atitinkamomis struktūromis, kurios persekiodavo žmones, tuomet pasakysime: visi taip nesielgė. Taigi ir visi žurnalistai – ne. Ypač tai reikėtų pabrėžti kalbant apie Lietuvą ir SSRS nuo XX amžiaus 7 dešimtmečio. Tik išskirtiniais atvejais žmogus galėjo būti priverčiamas padaryti nusižengimus prieš savo sąžinę, nes masiniai kankinimai, kurie vyko stalinizmo laikotarpiu, jau nebuvo taikomi. Tą galėtų patvirtinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Žinoma, paskutiniaisiais SSRS gyvavimo dešimtmečiais atsispirti saugumo struktūrų pasiūlymams, Komunistų partijos vilionėms galbūt ir būdavo nelengva, tačiau teoriškai buvo įmanoma tiesmukiškai netarnauti. Nebent žmogus, įskaitant žurnalistą, redaktorių, siekė karjeros ir moraliniai principai jam nebuvo svarbūs.