Rašytojas: apie pašaukimą, kūrybos transą ir neurotišką pradą

 

Poetas, dramaturgas ir fotografas Julius Keleras. John Silver nuotr.

„Ir vėl mane pažadina eilutė,  ji nori būti…“ Šiais žodžiais prasideda vienas Juliaus Kelero eilėraštis, kuris puikiai nusako poeto dalią bei neprognozuojamą įkvėpimo akimirką. Poetas Sigitas Geda yra kažkada sakęs, kad miegant ateina genialių eilučių, tačiau pabudus viskas išnyksta. Todėl poetas, dramaturgas ir fotografas J. Keleras sutiko pasidalinti mintimis apie individualų rašytojo pasaulį, kad taptų aiškiau, kaip kūrėjams kyla genialios mintys, kurios vėliau nugula ant popieriaus lapo ir lieka amžinybe.

Rašytojas – tai profesija?

Viena vertus, amato dalykai neabejotinai egzistuoja, kita vertus, jeigu kalbėsime apie rašantį poeziją žmogų, tai negali būti profesija, nes iš to pinigų neuždirbsi. Tačiau poetai, kurie verčia ar dirba redakcijose, leidyklose, be abejo, yra profesionalūs literatai. Visgi rašytojo profesijos nėra. Galbūt galima tokį asmenį pavadinti pašauktuoju kūrybai. Tai būtų arčiausiai tiesos.

Ar manote, kad būtina studijuoti lietuvių filologiją, kad taptum rašytoju?

Kai kurie poetai laikosi tokios teorijos, kad baigti lietuvių kalbą ir literatūrą ir tada tapti literatu yra šiek tiek niekintina. Man tai nei labai padėjo, nei labai pakenkė. Kai buvau labai jaunas, atrodė, kad studijos praplės žinias, suteiks galimybę sutikti daugiau žmonių, duos galimybę padirbėti bibliotekose. Rašytojo studijos iš esmės yra intymios, jis turi ilgą laiką praleisti su knyga rankoje vienu du. Panašiai ir kitose srityse. Pavyzdžiui, aš esu fotografas, Fotomenininkų sąjungos narys ir kaip daugybė garsių Lietuvos fotografų nesu studijavę fotografijos, netgi jos techninių dalykų. Dauguma fotografų yra baigę žurnalistiką, istoriją arba filologiją. Pavyzdžiui, Antanas Sutkus ir Romualdas Rakauskas.

Kaip prasidėjo Jūsų kaip kūrėjo kelias?

Iš pradžių aš baigiau solinį dainavimą Juozo Tallat-Kelpšos muzikos aukštesniojoje mokykloje (dabartinėje Vilniaus konservatorijoje), po to studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, tada išvažiavau studijuoti į Čikagą. Vėliau dirbau radijuje, kino studijoje, leidyklose. Taip susiklostė, kad tas mano obuolys iš įvairių skiltelių.

Poetu gimstama ar tampama? Įžvelgiate didesnį talento ar darbo reikšmingumą kūryboje?

Kažkada Viljamas Folkneris sakė: „O, kad būčiau dar ir talentingas“. Jis teigė, kad svarbiausia rašančiajam yra darbas. Talentas, mano galva, vis dėlto yra pirminis dalykas. Jį reikia vystyti, kad išlystų iš savo kevalo, iš savo miego, nes iš prigimties yra linkęs miegoti. Galima jį palyginti su tingios natūros žmonėmis, kurie nenori nieko daryti, kol kas nors nepriverčia. Talentas kūrėją šaukia, tačiau ne visada kūrėjas nori ir geba jį išgirsti. Paauglystėje rašo beveik visi, kai kurie geriau, tačiau šiuo periodu abejoju, ar yra kam pavykę ką nors įdomesnio sukurti. Kūryba dažniausiai prasideda nuo įsimylėjimo, kai atrodo, kad pasaulis apsivertė ir bandai tą naująją patirtį paversti stebuklu. Tai, žinoma, nėra lengva.

Kokias kūrėjais pats žavitės? Kodėl?

Kai esi labai jaunas, skaitai be galo daug. Tokio paties intensyvumo ir atradimo džiaugsmai. Pamenu, kai buvau visiškai pakvaišęs dėl Antano A. Jonyno pirmosios knygos „Metai kaip strazdas“ (1977), prieš tai buvo Justino Marcinkevičiaus periodas, taip pat žavėjausi Tomu Venclova, Vytautu Blože, Marcelijumi Martinaičiu. Mane domino modernioji poezija, kuri buvo šakota, įvairialypė, polifoniška, labai sudėtinga, nebūtinai suprantama ar logiška, iracionali. Dabar  plaukiu savo vaga, savo upe, nors skaitau tuos pačius mėgiamus autorius. Gerbiu Almio Grybausko kartą už tai, kad jie nedarė jokių reveransų politinei sovietmečio sistemai ir kūrė naują poetinę kalbą. Tai, ką jie aštuntajame ano amžiaus dešimtmetyje kūrė, buvo pamokantis pavyzdys visiems, kurie anuomet pradėjo rašyti.

Kas svarbiausia kūryboje?

Esminiu laikau santykį su kalba. Čia reikia jautrumo, tikslumo, nuojautos, patirties. Per pirmuosius 10 rašymo metų bandai konstruoti, atrasti keistas, anksčiau nebūtas žodžių grupes, ieškai savo balso, tačiau pirmiausia, jei turėčiau kam nors patarti, būtina labai daug skaityti. Skaitymas rašantįjį tikslina, derina kaip muzikos instrumentą. Ir pagal tai orientuojiesi, ką ir kaip rašai. Neįmanoma išvengti skaitymo įtakos, tad natūralu, kad kyla pavojus tapti epigoniška imituojamo autoriaus kopija. Parašytas tekstas turi būti man įdomus, skaidrus, gyvas. Kurį laiką socialiniame tinklalapyje „Facebook“ dėdavau savo naujausius eilėraščius, kadangi man įdomu buvo patirti, ką skirtingi, skirtingų patirčių ir išsilavinimų žmonės gali pasakyti apie kūrybą.

Kas skatina rašyti? Ar tiesa, jog skausmas yra pagrindinė kūrybos sąlyga?

Kažkada tame pačiame „Facebooke“ buvo kilusi diskusija apie kančią ir skausmą kūryboje, buvo mėginama nuneigti šių emocijų reikšmę. Visgi manau, kad tie skaudieji momentai yra vienas pagrindinių dalykų gyvenime. Aš nesu pesimistas, man svarbūs nostalgiški, tarkim, vaikystės patirčių momentai.  Kūrybai naudinga yra transo būsena, kai esi tiesiog apsvaigęs, „užsivedęs“, gali įžvelgti giliau nei leidžia rami kasdieninė sąmonė. Žinoma, kūrėjui yra būtini tylos periodai.

 

Patalpinta: Rašiniai