Kur visas turtas telpa ant dviračio
Dianos Kupstienės, dar kelių savanorių bei misionieriaus kunigo Hermano Šulco iniciatyva Prienų rajone jau tris mėnesius gyvena penki ruandiečiai. Pakliuvę čia šalčiausiu metų laiku, afrikiečiai nesiskundžia. „Man lietuviška žiema – ne problema. Gyventi šaltuoju metų laikotarpiu sunku nebuvo, džiaugiuosi galėdama čia pasilikti“, – paklausta, kaip sekėsi prisitaikyti prie neįprasto klimato, pasakojo devyniolikmetė Jeanne Kabagire. Ruandiečių Lietuvoje tikslas – susipažinti su mūsų šalimi, pritapti bei išmokti kalbą. Planuojama, jog kitų metų rugsėjį atvykusieji galės pradėti mokytis patys, tačiau dabar pamokose lankosi tik kaip laisvi klausytojai.
Lietuvių pagalba Ruandos gyventojams
Paklausta, kodėl savo veikla remia Ruandos gyventojus, D. Kupstienė prabilo apie jau 35 metus Ruandoje dirbantį misionierių H. Šulcą. Kunigas ruandiečius gelbėjo po vienų kraupiausių žudynių pasaulio istorijoje 1994-aisiais Ruandoje, rūpinasi jais iki šiol. D. Kupstienė pasakoja: „2006-aisiais H. Šulcas buvo nominuotas „Lietuvos garbės“ ceremonijoje, tuomet pasipylė nemažai straipsnių ir kitokios informacijos apie jį.
Mane visuomet domino trečiosios pasaulio šalys. Todėl reportaže pamačiusi apie tai šnekantį Ruandoje gyvenantį žmogų, kuris dar ir kalba lietuviškai, negalėjau likti abejinga. Tiesa, iki tada aš nebuvau girdėjusi nei apie šią šalį, nei apie kunigą H. Šulcą. Pradėjusi domėtis sužinojau, jog įmanoma globa per atstumą ir nusprendžiau prisidėti finansiškai. Vėliau su bendraminčiais nuvykome pas H. Šulcą. Taip užsimezgė mūsų pažintis, draugystė, prasidėjo bendradarbiavimas.“
Pasiteiravus, kokį pėdsaką D. Kupstienės gyvenime paliko tris kartus už Lietuvą mažesnė, bet trigubai daugiau gyventojų turinti Ruanda, ji pasakojo: „Ši šalis mano gyvenimui padarė didelės įtakos: keitėsi vertybės, apmąsčiau ir pakeičiau požiūrį į daugelį dalykų. Mūsų šalyje gyvena vartotojai, tikri materialistai, o visas ruandiečio turtas telpa ant dviračio, tačiau jie moka džiaugtis“, – šypsosi.
Jau kurį laiką ruandiečių grupės drauge su kunigu H. Šulcu vyksta į susitikimus įvairiose bendruomenėse bei mokyklose. Pernai, viešnagės Lietuvoje metu, kilo mintis ruandiečius į šalį pasikviesti ilgesniam laikui, tad netrukus idėja buvo įgyvendinta. H. Šulco veikla remiama geros valios žmonių iš įvairių pasaulio šalių: Lietuvos, Italijos, Vokietijos. Nėra jokios organizacijos, tik visiškai laisvas savanoriavimas. Be to, prieš kiek daugiau nei dešimtmetį, savo senelių žemėje, Kretingos rajone, H. Šulcas įkūrė Jaunimo sodybą, kurioje iš pradžių priglaudė Kalotės sąvartyno vaikus, o vėliau ši vieta tapo užuovėja normalų gyvenimą norintiems susikurti jaunuoliams.
Lietuvoje kaip namuose
Su devyniolikmete J. Kabagire ir dvidešimt šešerių metų Claire Muzigaba susitikome Prienų „Žiburio“ gimnazijos skaitykloje. Ten ruandietes atlydėjusios moksleivės Kornelija Kupstaitė ir Viktorija Stankevičiūtė užsiminė, jog gali būti sunku susišnekėti, nes laisvai kalbėti J. Kabagire ir C. Muzigaba gali tik gimtąja – kinjaruandos kalba, o angliškai ir lietuviškai šnekėti kiek drovisi. Visgi pradėjus bendrauti paaiškėjo, kad ruandietės jau moka šį tą lietuviškai, daug šypsosi ir čia jaučiasi kaip namuose. Tiesa, prakalbus apie gimtąją šalį, J. Kabagire lyg nenorom pripažino, jog šiek tiek ilgisi Ruandos, o labiausiai – ten paliktų brolių. Nepaisant to, džiaugiasi galimybe lankyti pamokas, mokytis lietuvių kalbos, kuri, jos manymu, nėra jau tokia sunki. Mergina ypatingai mėgsta matematikos discipliną ir su nekantrumu laukia rudens, kada galės rimtai kibti į mokslus. Pasak merginų, reikia mokytis, o ne stebėti, kaip tai daro kiti.
C. Muzigaba kiek nustebino taisyklingai prašnekusi lietuviškai: „Mėgstu lietuvišką maistą, krepšinį ir draugiškus žmones.” Ruandietės lankosi beveik visose komandos Prienų „Prienai“ varžybose, laisvalaikiu eina į sporto treniruotes, žaidžia krepšinį. Jos ir dar trys ruandiečiai po truputį įsitvirtina Lietuvoje.
K. Kupstaitės teigimu, gyventi su afrikiečiais – įdomu ir linksma, o V. Stankevičiūtė pasidžiaugė ir juokdamasi pasakojo, jog ruandietė, gyvenanti jos namuose, yra itin tvarkinga: vos palikta viena namuose, viską sutvarko, nes, kaip pati sako, labai mėgsta švarą.
Pasak šiuo metu ruandiečius globojančių lietuvaičių, aplinkinių reakcija teigiama: „Mokytojai gal net perdėtai draugiški. Jie kalbina, visko klausinėja, mokiniai nori susipažinti. Galbūt gatvėje vaikai ar vyresnio amžiaus žmonės kiek keistai nužvelgia atvykėlius, tačiau užgauliojimų tikrai nepasitaikė.“
