Tikriausiai neatsirado nežinančio eilėraščio, kurio ištrauka yra šis Maironio posmas. Galbūt kai kurie skaitydami prisiminė žinomą melodiją, ir mintyse atgimė daina. Liaudies muzika susijusi su lietuvio identitetu: dainos skambėjo tiek asmeninėmis progomis, tiek visai tautai svarbiuose susibūrimuose. Ar dar išliko svarbi etninė muzika šiuolaikiniam žmogui ir kokia folkloro vieta jaunimo gyvenime? Kad išsiaiškinčiau, nutariau padaryti eksperimentą: nukeliavusi į Saulėtekį, pakalbinau sutiktą studentą. Pristatau patirtimi pasidalinti sutikusią teisės studentę Karoliną Kiškytę.

„Nors autentiškos, liaudies dainos neužima didžiausios vietos kasdieniniame grojaraštyje, mano gyvenime, vertybių kūrimesi jos vaidina svarbų vaidmenį,“ – pasakoja mergina. Klausosi liaudiškų dainų mergina nemažai: „Kartais daugiau, kartais mažiau, bet vidutiniškai 40 proc. mano klausomų dainų yra būtent tokios.“ Daugelis žmonių tradicines lietuvių dainas prisimena tik ypatingų progų metu. „Tikrai, artėjant didžiosioms metų šventėms, nejučia daugiau klausau apeiginių dainų. O štai valstybinių švenčių metu – patriotinių. Dainos sukuria kitokią, mistišką aurą.“

Paklausus, kas labiausiai turėjo įtakos tokio pomėgio atsiradimui, Karolina šeimos neįvardina: „Ne, ko gero, artimieji nebuvo tie žmonės, kurie paskatino domėtis muzikiniu paveldu. Kita vertus, pradinėje mokykloje lankiau etnokultūrinę klasę: buvome mokomi dainelių, šokių, tradicinių liaudies žaidimų. Kai esi nuo mažens skatinamas nepamiršti papročių, negali jų nežinoti. Galbūt tai nulėmė ir jaunatviškas maištingumas: nenorėjau plaukti pasroviui – klausyti to kaip visi, o ir įstojus į universitetą susipažinau su Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos veikla,“ – sakė ji.

Į paskutinį užduotą klausimą, kaip vertina tai, jog dažnai populiaresnės tampa atnaujintos liaudies dainos, o ne originalios versijos, Karolina žvelgia optimistiškai: „Negalime stovėti vietoje. Natūralu, jog žanrai maišosi, juk svarbiausia, kad tradicinė lietuvių daina nelieka užmaršty, o nuskamba naujai.“

Be abejonės, gyvename XXI a., todėl reikia pasiimti tai, kas geriausia. Šiuolaikinis profesionalus muzikavimas gali prikelti primirštą archajiškos muzikos paveldą. Antra, kas ketverius metus rengiamos tradicinės Dainų šventės pritraukia šimtus tiek vyresnio, tiek jaunesnio amžiaus dalyvių. Dainuojančiai revoliucijai pasibaigus, liaudies daina tebegyva ir tebeturinti galią suvienyti.