Tapytojas, įsimylėjęs Vilnių
Mugėje buvo pristatytas žinomo Lietuvos tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus piešinių albumas ,,Vilnius piešiniuose“. Albume vaizduojami sostinės vaizdai iš įvairiausių miesto vietų. Knygos pristatyme dalyvavo ne tik pats A. Stasiulevičius, bet ir kultūrologai Almantas Samalavičius, Linas Poška, Saulius Pilinkus. ,,Rašytojų kampe su LRT“ stende kultūrologai ir autorius gyvai diskutavo apie meną bei dalijosi nuomonėmis apie piešinių albumą.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto doc. dr. A. Samalavičius pokalbio pradžioje pripažino, jog šis A. Stasiulevičiaus darbas – neeilinis. Jo nuomone, tokių albumų išleista nedaug, o ir pati knygos idėja išskirtinė – autorius pateikia per 40 – ties metų laikotarpį sukauptus piešinius. Iš viso buvo nupiešta tūkstantis piešinių, tačiau į albumą pateko tik devyniasdešimt.
Pats autorius, paklaustas, ką jam reiškia Vilnius, itin jausmingai atsiliepė apie Lietuvos sostinę. A. Stasiulevičius sakė, jog tai yra miestas, kurį jis pamilo iškart, kai tik atvažiavo studijuoti į Vilnių. Dailininkas nuolat kartojo, jog Vilnius – menininkų centras ir netgi skambiai pavadino Lietuvos sostinę menininkų meka. ,, Vilnius – tai ne stogai ir sienos, Vilnius – Lietuvos siela. Tapant Vilnių, reikia žinoti kiekvieno pastato, bažnyčios istoriją. Menininkas piešiniuose perteikia savitą matymą, o tai reikalauja meistriškumo. Pavyzdžiui, Vilniuje ne kartą buvo organizuoti plenerai, kuriuose įvairiausių šalių menininkai tapė Vilnių. Taip, jie matė pastatus, paminklus, bet ne daugiau. Tik išgyvenimai, jausmai, miesto pajutimas daro piešinį ypatingą“, – teigė A. Stasiulevičius.
Pasiteiravus, kokios Vilniaus vietos menininkui gražiausios, A.Stasiulevičius atsakė, jog tai yra Trijų kryžių kalnas ir panorama nuo Misionierių bažnyčios kalno. Menininkas pripažino, kad jį taip pat labai žavi Vilniaus vaizdas iš paukščio skrydžio.
Prakalbus apie Vilniaus panoramą gadinančius pastatus, A. Stasiulevičius neigiamai atsiliepė apie dangoraižius, prie kurių atsiradimo, dailininko teigimu, prisidėjo sostinės meras A. Zuokas. Dangoraižius jis įvardijo kaip iškilusius dantis, kurie darko sostinės urbanistinį paveldą. Šiai nuomonei pritarė ir dailėtyrininkas S. Pilinkus, kuris nutarė, jog dangoraižių metalinės konstrukcijos – laikinos, o pastatai, kuriuos fiksuoja A. Stasiulevičius, turi išliekamąją vertę.
Pokalbio metu buvo įvardyti šaltiniai, kurie brandino A. Stasiulevičiaus piešinių vizijas. ,,Aš rinkau visą medžiagą apie Vilnių. Viską, ką rasdavau apie šį miestą, kaupdavau. Tai buvo įvairiausių rašytojų, menininkų darbai. Todėl dabar turiu sukaupęs nemenką biblioteką. Mano nuomone, norint nutapyti gerą pastato vaizdą, pirmiausia reikia žinoti to pastato priešistorę. Nes tik žinojimas ir supratimas yra kelias į meną.“ O kalbėdamas apie savo, kaip menininko, braižą, A. Stasiulevičius taikliai jį apibūdino: ,,Braižas – tai menininkas, o menininkas – tai braižas. Mano braižas išskirtinis tuo, jog aš labai daug prisidėjau prie Vilniaus populiarinimo. Nežinau, ar tai galima pavadinti savitu braižu, tačiau aš rengiau daugybę parodų užsienio šalyse, o taip užsieniečiai sužinodavo apie Vilnių. Galbūt toks ir būtų, mano, kaip tapytojo, išskirtinis bruožas. Paveikslai apie Vilnių yra daugiau negu paveikslai. Paveikslai reikalauja atsakomybės. Tapydamas juos, tu tampi atsakingas už Vilniaus garsinimą bei populiarinimą.“
Visi ,,Rašytojų kampe su LRT“ stende susirinkę menininkai negailėjo šiltų žodžių A. Stasiulevičiaus darbui. L. Poška kalbėjo, jog A. Stasiulevičius – puikus tapytojas, o jo albumas – Vilniaus urbanistikos anatomija. Jo nuomone, rinkinys apie Vilnių yra savotiškas tapytojo rankraštis, sukaupęs daugybės metų tapybos patirtį bei žinias. S. Pilinkus net pajuokavo, jog tiems, kurie nori turėti įspūdingą nešiojamąją parodą, reikia įsigyti šį albumą.
Albumo pristatymas buvo baigtas A. Samalavičiaus mintimi: ,, Šis Vilnius, vaizduojamas piešiniuose, nėra vien tik autoriaus Vilnius. Svarbiausias dalykas, jog kiekvienas žmogus, vartantis albumą, gali įsikūnyti į sostinės dvasią, pajausti jos gyvastį. Tai ir yra A. Stasiulevičiaus, kaip tapytojo, tikslas.“
