XIX amžiaus dvelksmas Markučių dvare
Atrodo, jog žiema galutinai pabėgo iš mūsų kiemo, o pavasaris vis dažniau kviečia įkvėpti gryno oro. Naršymą internete, filmų žiūrėjimą ir knygų skaitymą po truputį keičia buvimas gamtoje, ilgi pasivaikščiojimai. Tačiau net ir tai gali tapti rutina. Todėl norisi atrasti kažką įdomaus, kultūriškai praturtinančio. Tai padaryti visai nesunku ir nebrangu. Kalbu apie nuostabiais kraštovaizdžiais ir iškilia istorija garsius Markučius ir čia esantį, dvare įkurtą Literatūrinį Aleksandro Puškino muziejų.
Nuo rajono pakraštyje esančios kalvos atsiveria nuostabi panorama. Besigrožint kadaise Vilniaus universiteto studentų filaretų pamėgtu pušynu ar vis labiau plonėjančiu ledu pasidengusiu tvenkiniu, pradedu suprasti, kodėl ši vieta taip keri atvykėlius. Tokių įspūdingų vietų Vilniuje ne taip jau daug. Atvykus į Markučių dvarą pajuntama ramybė, kadangi muziejaus aplinka ir jo ansamblis sukuria harmoniją. Ko gero, todėl šioje vietoje taip mėgsta fotografuotis jaunavedžiai. Kiek atokiau nuo dvaro — šeimyninės poeto sūnaus Grigorijaus ir jo žmonos Varvaros kapinaitės, XX amžiaus pradžioje pastatyta šv. Varvaros koplyčia, iš Sereikiškių parko perkeltas paminklas A. Puškinui.
Dabartinis A. Puškino muziejaus pastatas — Markučių dvaro centrinis gyvenamasis namas — įdomus savo interjeru ir pereinamais kambariais. Čia eksponuojami laikrodžiai sustoję, tačiau tai netrukdo suprasti: istorija vis dar gyva. Nors dalis interjero detalių yra atkurtos pagal senuosius modelius, muziejuje vis tiek jaučiama XIX amžiaus dvasia. Italijos meistrų kurtos valgomojo kėdės, marmurinis biliardo stalas, veneciško stiliaus veidrodžiai ar Michailovskojės kaimo baudžiauninkų siuvinėti sienų apmušalai įspūdį palieka net ir gilių meno žinių neturinčiam lankytojui. Vienas iš antrajame muziejaus aukšte esančių kambarių skirtas ekspozicijai „A. Puškinas ir Lietuva“. Čia galima išvysti kadrų iš pagal poeto kūrinius pastatytų spektaklių, įspūdingų sceninių kostiumų ir dekoracijų maketų. Muziejuje taip pat eksponuojami unikalūs vieno žymiausių pasaulinio garso poetų kūriniai, apie jo gyvenimą ir kūrybą čia sukaupta per 1500 vnt. leidinių.
Kadangi muziejuje buvau vienintelė lankytoja, nutariau pasmalsauti, ar ši vieta sulaukia didelio jaunimo susidomėjimo. Kaip teigė Literatūrinio Aleksandro Puškino muziejaus vyr. fondų saugotoja Dainora Aukštakienė, didžiąją lankytojų dalį sudaro moksleiviai, studentai ir svečiai iš užsienio. Jaunimo susidomėjimą liudija tai, jog nuo 2001 metų muziejus ir Poeto A. Puškino gerbėjų draugija organizuoja moksleivių meninės lipdybos darbų konkursą „Mano Aleksandras Puškinas“. Didelio dalyvių skaičiaus sulaukęs projektas vėliau buvo papildytas piešimo, fotografijos ir poeto kūrinių vertimų į lietuvių kalbą konkursais. Moksleiviai kuria miniatiūrines A. Puškino pasakų skulptūrėles, piešia Markučių dvarą ir jo aplinką, į lietuvių kalbą verčia poeto kūrinius. Tarp jaunų žmonių muziejus populiarus ir todėl, kad konkursuose norinčių dalyvauti mokyklų skaičius per keletą metų išaugo nuo 10 iki 140, prie šios kultūrinės programos prisidėjo dalyviai iš Talino. Konkurso laureatų darbai eksponuojami antrajame dvaro aukšte. Kiek vyresnė jaunimo grupė taip pat neatsilieka nuo moksleivių: autentiškos, XIX a. stiliaus interjero detalės sulaukia Vilniaus dailės akademijos studentų susidomėjimo, kai kurie iš jų apie tai rašo kursinius darbus. Studentų darbų kopijos saugomos muziejuje.
Prieš išeidama iš Markučių dvaro, žvilgtelėjau į svečių knygos įrašus. Akys nejučia užkliuvo už lankytojo pageidavimo: „Norėčiau, kad tokių muziejų būtų daugiau”. Tikiu, kad šiai nuomonei pritartų daugelis Markučių dvaro lankytojų.