Vieta, kur akmenys nužiūrinėja lankytojus
Šiandien visus gamtos ir ramybės mylėtojus kviečiu į žygį. Aplankysime privačią tautodailės meno erdvę, kur sukaupta didinga sakralaus tautinio identiteto ir modernios skulptūros ekspozicija, įkurta dounininkų krašte, Gargždelės kaime, kurį nesunkiai pastebėsime važiuodami pagrindiniu keliu iš Salantų į Plungę. Pradedam.
Kaip atsirado
Šią sodybą-muziejų įkūrė vienuolis pranciškonas Kazimieras Gabrielius Vilius Orvidas. Gimęs ir augęs šeimoje, kurios vyrai buvo prisijaukinę akmenį, Vilius greitai iš tėvo akmentašio Kazimiero perėmė visus įgūdžius ir išmoko akmens apdirbimo subtilybių. Sodyboje apstu akmens ir medžio dirbinių, kuriems Vilius įkvėpė gyvybę. Lygiai 30 metų prireikė, kad kiekvienas atvykęs svečias turėtų kur paganyti akis.
Vos įžengus į muziejaus teritoriją žvilgsnis nukrypsta į Raudonosios armijos tanko vamzdį, kuris, pasak aplinkinių gyventojų, ir yra pats sentimentaliausias eksponatas, simbolizuojantis tai, kad ši sodyba – muziejus turėjo iškęsti negailestingą sovietinės sistemos spaudimą.
Melioracijai stipriai sugniaužus Žemaitijos kraštą, Juozas Orvidas, norėdamas išsaugoti savo tėvo Jono Orvido palikimą, aplinkinių gyventojų rakandus ir bent šiek tiek archajiško atributų (išrautų ąžuolų šaknis, nuplėštų šiaudinių namų stogų liekanas, brutaliai išniekintų koplytėlių dalis, sulankstytus kalvių padirbtus kryželius, sąvartynui pasmerktus koplytstulpius) ėmė tempti į savo namų kiemą. Pamatęs savo sūnaus talentą ėmė vežti akmenis, o Vilius iš jų pradėjo kurti įvairiausias skulptūras ir kompozicijas.
,,Prakeikti kenkėjai, su visais dailioškininkais daugiau apie nieką ir nekalbėjau, iškyrus, kokia nesąmonė dedasi ant šio svieto ir kodėl norima uždaryt Orvidų sodybą“, – kalbėjo buvęs Dailės akademijos studentas Žydrius Augulis, Telšiuose dirbantis tatuiruočių meistru.
Muziejus užima didžiulę teritoriją, tačiau jo išplanavimas yra nesudėtingas. Sodyba sudaryta iš kelių dalių: požeminės,vidurinės ir aukštutinės. Iš paukščio skrydžio matytume, kad visa sodyba yra taisyklingo trikampio formos.
Kadangi sodyboje buvo sukaupta daugybė eksponatų, kurie turėjo religinę reikšmę, tai itin papiktino komunistinį aparatą. Įvertinti muziejaus buvo pakviesta Vyriausybinė liaudies meno specialistų komisija, kuri deklaravo, kad Orvidų sodyba yra eilinis antisanitarinis absurdo muziejus. Buvo nuspręsta sunaikinti didžiąją dalį religinės tematikos- kryžius, koplytstuplius, medines ir akmenines skulptūras, kuriuose pavaizduotas Viešpats.
Viskas būtų pasibaigę dar blogiau, tačiau rusų menotyrininko Leonido Bazanovo pastangomis buvo gautas nurodymas iš valdžios organų Maskvoje sodybos nebenaikinti. Bet kuriuo atveju sovietiniai valdininkai Lietuvoje Orvidų sodybą ignoravo. Tačiau Viliaus Orvido sesuo Palmyra Beniušaitienė, šiuo metu prižiūrinti sodybą, akcentavo, kad padėtis nesikeičia: ,, Niekas nedavė tuomet, neduoda ir dabar, viską darom iš savų“. Apmaudu, kad valstybė neskiria lėšų Lietuvą garsinančiam objektui.
Kas rado prieglobstį muziejuje
Šiame muziejuje po atviru dangumi priglausti tremtiniai, kurie neturi pulso. Eksponatais virto laukų akmenys, šimtamečių ažuolų kamienai ir Žemaitijos dievdirbių kūriniai.
Trys Orvidų kartos: Jonas, Juozas, Vilius pastatė iki tol nematytą tvirtovę, kurioje svečiai gali grožėtis mediniais rūpintojėliais ir įvairiomis didelių ir mažų akmenų kompozicijomis.
Tęstinumas
Viliaus Orvido sesuo Palmyra papasakojo apie plenariumus, kurie vyksta kievienais metais. Vasarą į šią magišką vietą suplūsta žmonės, kurių venomis tyliai teka poreikis kūrybai. Suomija, Lenkija, Baltarusija, Rusija, Latvija ir Lietuva gyvena po vienu stogu, kur plenariumų metu be jokio atlygio dirba ir atnaujina skulptūras šių šalių menininkai. Ši vieta tapo ne tik pasipriešinimo bolševikiniam aparatui simboliu, bet ir panacėja tiems, kurie net 21-ajame amžiuje jaučiasi tiek prisidirbę, kad yra patys iš savęs ištremti.
Tautodailininkas Antanas Jankauskas kalbėjo: ,,Su Viliumi kartu gertas vynas buvo rojaus skonio“.
Kiekvienas susiruošęs į šią sodybą turi turėti 3 – 6 litus ir itin patogią avalynę. Nelygi danga, deformuotas reljefas, didžiulės akmenų terasos, piramidės, kelmai ir gigantiškos medžių šaknys, rietuviai, grioviai priverčia prisiminti iškilaus žemaičio iš Skuodo Leonardo Andriekaus žodžius, kad „žmogus turi žengti vabalėlio pėda – atsargiai“. O likęs raumenų skausmas kojose neleidžia užmiršti fakto, kad aplankiau viso Žemaitijos krašto vertybę – Orvidų sodybą-muziejų.