Viešumas – geriausias Lietuvos genocido aukų muziejaus ginklas kovoje už tiesą
Kasdien tūkstančiai žmonių žengia sostinės Gedimino prospektu, kuriame dėl neįprastų raižinių ant sienų akį traukia buvę KGB rūmai – dabartinis Lietuvos genocido aukų muziejus. Tai yra tos sienos, išraižytos už valstybės nepriklausomybę kovojusių patriotų vardais. Daugelį metų slaptinta informacija apie žiaurius susidorojimus atgavus nepriklausomybę tapo vieša. Nepaisant to, kyla klausimas, ar visuomenei prieinamos informacijos apie sovietmečiu taikytas represijas pakanka? O galbūt informacijos yra gana, bet žmonių susidomėjimas yra per mažas? Kaip Lietuvos istoriją europiniame kontekste reprezentuoja Lietuvos genocido aukų muziejus?
Už šio muziejaus sienų anksčiau buvo žiauriai susidorojama su pasipriešinimo prieš tuometinę valdžią dalyviais. Skaičiuojama, kad dabartinio Genocido aukų muziejaus sienos mena 1037 žmonių mirtis. Anksčiau šios mūro sienos eilinį žmogų skyrė nuo baisių kankinimų terpės, bet atgavus nepriklausomybę ir 1992 metais KGB rūmus pavertus muziejumi, tragišką Lietuvos istoriją primenančios erdvės tapo prieinamos kiekvienam.
Pasak G. Tučkuvienės, Lietuvos genocido aukų muziejaus centro vyriausiosios edukologės, genocido laikotarpiu domisi ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai – paskutiniu metu muziejus susilaukė daugiausiai lankytojų iš Italijos ir Skandinavijos šalių. Pašnekovė taip pat dalinosi nuomone, kad informacijos viešojoje erdvėje apie genocidą trūksta: „50 metų apie genocidą informacijos nebuvo, o dabar mes jau daugiau nei 20 metų esame nepriklausomi. Europai tai yra pernelyg seniai praėjęs laikotarpis, jie geriau atsimena sausio įvykius, todėl dažnai tenka iš naujo formuoti jų nuomonę“.
Kalbėdama apie vieną iš pagrindinių šio muziejaus misijų, G. Tučkuvienė iškėlė nuolatinės tiesos paieškos problemą, pastebėdama, kad visada buvo ir bus požiūrių, kurie nesutiks su muziejaus viešinama faktologija. Tai yra ne tik istorinių, bet iš šeimoje suformuotų vertybinių nuostatų sistema. Kartą muziejuje apsilankiusios prie Laptevų jūros kalėjusios moterys su ašaromis akyse prisiminė tremties laiką, bet taip pat yra išlikę ir sovietinę ideologiją palaikančių žmonių, kurie iki šiol besdami pirštu į Lietuvos partizano nuotrauką jį pavadina „banditu“.
Pašnekovė paklausta apie pernai paviešintų KGB bylų sąsają su muziejaus misija viešinti istorinę faktologiją, tokį valstybės žingsnį įvertino teigiamai: „Be tiesos mes niekada nesukursime jokios teisingos ateities.<…>Man atrodo, kad bylų paviešinimas turėjo būti įvykdytas žymiai anksčiau. <…> Kuo mes greičiau apsivalysime, tuo mums lengviau bus gyventi.<…> Viešumas yra pagrindinis ginklas siekiant tiesos. Tai buvo pagrindinis ginklas tada ir toks yra dabar . Ir manau, kad tik tiesa mus gali išlaisvinti.“
Pasidomėjus apie Lietuvos genocido aukų muziejaus tarptautinį bendradarbiavimą su panašaus pobūdžio muziejais kitose Europos valstybėse, G. Tučkuvienė pabrėžė, kad Lietuvos genocido aukų muziejus yra unikalus vien dėl pastato, kuriame jis veikia. Kiti muziejai yra įsikūrę vietose, kur buvo vykdomos tik bausmės arba ten, kur buvo priimami administraciniai sprendimai. Lietuvos genocido aukų muziejus yra vienintelis muziejus veikiantis pastate, kuris apjungė tiek bausmių taikymo, tiek jų paskyrimo paskirtis.
Praėjus daugiau nei 20 metų po nepriklausomybės atgavimo, ėjimas pagrindine Vilniaus gatve yra kitoks: iš po aplink buvusių KGB rūmų pušaičių šakų jokios kameros nebestebi praeivių. Anksčiau sovietinės valdžios viešintas melas statė sienas tarp žmonių ir griovė jų likimus. Šiandien Lietuvos genocido aukų muziejus tokius barjerus naikina ir kviečia susipažinti su teisinga savo valstybės istorija. „Bet koks melas uždeda didelę naštą tiek žmonijai, tiek vienam žmogui, tiek visuomenei, tiek valstybei ir tik tie, kurie atsikrato tos naštos, tampa laisvesniais“, – pokalbį baigė Lietuvos genocido aukų muziejaus centro vyriausioji edukologė G. Tučkuvienė.
