Skaudžios sovietinės praeities atspindys

2011 m. spalio 21 d. muziejuje atidaryta nauja ekspozija, skirta nacių okupacijai ir holokaustui Lietuvoje. Muziejaus fondo nuotr.

Kovo 11-oji – puiki diena aplankyti vietas, menančias Lietuvos istoriją. Tad šią dieną pasirinkau aplankyti Genocido aukų muziejų, įsikūrusį šalia Lukiškių aikštės. Prisipažinsiu, vykdamas į muziejų, nesitikėjau jame sutikti tiek daug jaunų žmonių. Prie eksponatų būriavosi ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir studentai, vaikai. Tad mano išankstinė nuostata, kad muziejuje nesutiksiu daug jaunų žmonių, nepasitvirtino. Tą paneigė ir Genocido aukų muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Ramunė Driaučiūnaitė.

Jaunimo susidomėjimas

Pašnekovė pripažino, kad daugiausia jaunimo sulaukia per įvairias šventes – tada įėjimas būna nemokamas. Pagrindinis renginys, pritraukiantis didelį jaunų žmonių susidomėjimą – nuo 2009 m. rengiamas tarptautinis projektas „Muziejų naktis“: „Mes specialiai ruošiamės šiai nakčiai. Turime galimybę rodyti filmus vidiniame muziejaus kiemelyje po atviru dangumi – tai labai imponuoja ir pritraukia daug jaunimo“. Šiemet ši naktis bus organizuojama gegužės 19 d.

Ne pirmus metus muziejuje eksponuojami moksleivių piešiniai, skirti Lietuvai istoriškai svarbių švenčių minėjimui. Šiais metais buvo orientuotasi į Kovo 11-osios minėjimą – konferencijų salėje galima išvysti respublikinio moksleivių konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ dalyvių darbų parodą.

„Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) sulaukia tūkstančių piešinių iš visos Lietuvos. Siunčiami ne tik piešiniai, bet ir moksleivių kūrybos eilėraščiai, dainos, rašiniai, kuriuose užfiksuoti tremtinių ar politinių kalinių atsiminimai. Piešiniai pristatomi parodose, rašiniai publikuojami šiemet jau penktoje knygoje, kuri pavadinta „Šaukėme laisvę“, – pasakojo R. Driaučiūnaitė.

Moksleivių nepamiršta ir vasarą

Muziejus, mokslo metais sulaukiantis ekskursijų iš įvairių mokyklų, ne tik pats laukia atvykstančių moksleivių, bet ir siunčia savo darbuotojus į jų mokyklas: „Jeigu mokykla neturi galimybės atvažiuoti, susitarus, mes atvažiuojame. Muziejaus edukologė papasakoja apie muziejų, organizuoja viktorinas, dalina įvairius leidinius“, – teigė pašnekovė.

Vasarą muziejus ir toliau tęsia veiklą, skirtą jaunimui. Edukologė yra kviečiama į įvairias vasaros stovyklas. „Tokios stovyklos sutraukia daug jaunimo, jos būna su partizanine dvasia, žygiais. Ten vyksta mūsų edukologė, pasakoja apie muziejų, rengia edukacinius užsiėmimus“, – pasakojo R. Driaučiūnaitė.

Ji taip pat teigė, kad muziejus yra parengęs ne vieną kilnojamąją parodą: „Jų tematika įvairi – sovietinė okupacija, partizaninio karo laikotarpis, tremtis ar kalinimas sovietų lageriuose. 2011 metais, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje vyko Europos krepšinio čempionatas, padarėme parodą „Krepšinis sovietų lageriuose ir tremtyje. Ši paroda sulaukė didelio populiarumo“.

Ekspozicija, skirta pilietiniam antisovietiniam pasipriešinimui 1954-1991m. Muziejaus fondo nuotr.

Virtualieji muziejai – puiki reklama

Istorijos skyriaus vedėja R. Driaučiūnaitė sutiko, kad internete esantys virtualieji muziejai, kuriuose galima rasti pagrindinę informaciją, peržiūrėti vaizdinę medžiagą, yra savotiška reklama. Jos teigimu, žmonėms, „pradėjusiems pažintį su muziejumi“, virtualioje erdvėje esančios informacijos pakanka. Tačiau siekiantys gilesnio pažinimo, besidomintys istorija žmonės atvyksta į muziejų, užsisako ekskursijas, susitinka su muziejaus specialistais. Nuo šiol muziejus apie savo veiklą skelbia ne tik internetiniame puslapyje, bet ir socialiniame tinkle „Facebook“.

„Per tas priemones mes skleidžiame visą informaciją, susijusią su muziejumi, muziejaus renginiais, knygų pristatymais, koncertais. Stengiamės, kad kuo platesnis ratas žmonių apie tai sužinotų“, – sakė R. Driaučiūnaitė.

Pretenzijos muziejui

Pašnekovė minėjo, kad dažnai susitinka su žmonėmis, kalėjusiais KGB kalėjime, iškentusiais kitus sovietinės okupacijos žiaurumus. Jos teigimu, ruošiant parodą ar rengiant edukacinius užsiėmimus, visada yra galvojama apie tuos žmones. Stengiamasi, kad viskas būtų pavaizduota kuo autentiškiau: „Mes susitinkame su tais žmonėmis, kurie tai išgyveno. Fiksuojame jų atsiminimus, atsivežame eksponatus, tvarkome tą medžiagą ir galvojame, kaip ją pateikti“. Ji taip pat pabrėžė, kad muziejininkai ne tik surenka medžiagą, eksponatus, bet yra kviečiami dalyvauti buvusių tremtinių susibūrimuose. Šių žmonių pagyros muziejaus darbuotojams už parengtas parodas yra geriausias atlygis už įdėtą darbą. Tačiau susilaukiama ir pretenzijų. Viena iš jų – dėl KGB kalėjimo autentiškumo: „Mūsų KGB kalėjimo interjeras nėra autentiškas. Čia jau yra grindys, lovos, stalai, kedės, spintelės. 1944–1947 m. čia kalinti žmonės buvo sugrūsti po 15-20 į drėgnas kameras, kuriose nebuvo jokių baldų. Suimtieji gulėjo ant cementinių grindų, kentėjo nuo nuolatinės drėgmės ir nemalonaus kvapo“.

Genocido aukų muziejus įsikūręs buvusiuose KGB rūmuose. Muziejaus fondo nuotr.

Lankytojai, be buvusio KGB vidaus kalėjimo, muziejuje gali pamatyti šiuolaikiškai įrengtas ekspozicijas, skirtas sovietinės okupacijos pradžiai, partizaninio karo laikotarpiui, ginkluoto pasipriešinimo slopinimui, Lietuvos gyventojų kalinimui sovietų lageriuose ir priverstinį gyvenimą tremtyje, pilietiniam antisovietiniam pasipriešinimui ir KGB veiklai. Ekspozicijos yra nuolat papildomos naujais eksponatais ir kita medžiaga.

Patalpinta: Rašiniai