Šiuolaikinio meno pulsas VDA muziejuje
Kodėl mums, jaunimui, turi rūpėti muziejai, istorija ir laikai, kuriuose naujoji karta niekada negyveno? Gyvenimas praeitimi, liguistai paskendus prabėgusių dienų nostalgijoje, regis, stabdo bet kokią evoliuciją. Jaunimas – tai maištininkai, reformatoriai, naujų idėjų kūrėjai.
Vis dėlto Vintage mada, jaunuoliai, plūstantys į sendaikčių turgų, ieškodami ko nors turinčio istoriją – rodo priešingą tendenciją. Naujos mados, masinė gamyba, net iš prigimties maištingas gatvės menas kaip graffiti – pamažu virsta komerciniu. Kyla klausimas, ar tikrai futurizmas ir naujovių kūrimas visiškai pamirštant praeitį yra tiltas į geresnį pasaulį?
Įvairius laikmečius sunku vertinti pagal gėrio ir blogio skalę. Žymus fizikas Albertas Einšteinas yra pastebėjęs: „Skirtumas tarp praeities, dabarties ir ateities yra tik niekaip neišsisklaidanti iliuzija.“ Praeitis – tai tas pats pasaulis, tik kitaip. Tiems, kas niekada negyveno tame laike, tai lyg kelionė laiko mašina (o juk visais laikais smalsus žmogus troško pakeliauti laiku). Ir ta laiko mašina egzistuoja visai čia pat – mūsų muziejuose.
Norintiems gyventi šiame laike, neatsilikti nuo šiuolaikinio meno tendencijų, verta būtų apsilankyti Vilniaus dailės akademijos muziejuje, su ekspozicijų sale pavadinimu „Titanikas“, tiesiog alsuojančiu šiuolaikiškumu ir naujumu. Čia meną mylintys vaikinai ir merginos piešia, tapo, tiesiog kuria akademijos-muziejaus patalpose ir už jų ribų. Baigusiųjų studijas bakalaurų, magistrų ir pačių dėstytojų darbai čia taip pat kaupiami ir eksponuojami. Muziejus nuolat yra papildomas naujais įvairių meno rūšių darbais. Naujos idėjos plūsta lyg gaivus pavasario vėjas pro pravirą kasdienybės langą. Ekspozicijų salėse galima išvysti įvairių kūrėjų dar visai naujų darbų.
Šiuo metu „Titanike“ vyksta provokuojanti moterų menininkių paroda, pavadinta „Postidėja“. Visi menininkių darbai labai skirtingi, sudėtinga juos lyginti, bet visi suteikia progą laisvai kalbėti apie lyčių įtaką menui, apie idėjų vertę ir nuvertėjimą. Vienas iš pavyzdžių – Jurgos Barilaitės eksponuojamos septynios juodos drobės, su taip ir nesukurtų filmų pavadinimais, ir kaip mini pati kūrėja: „Filmai, kurių nebus – nebėra tų vietų, kur norėjau filmuoti, nebėra tų žmonių, kurie turėjo būti filmų herojai, nėra leidimų, nėra galimybių, nėra noro, nėra nuotaikos, nėra tinkamo oro…“ Taip pat vokiečių menininkų Ingeborgos Šlesvik-Holstain (Ingeborg zu Schleswig-Holstein) ir Rudolfo Lipė (Rudolf zur Lippe) tapybos darbai puošia modernaus pastato erdves. Neįmanoma žodžiais ar nuotraukomis perteikti visos abstraktaus vizualinio meno galios – tik gyvai, savo pačių akimis, prisilietus galima pajusti kūrinį. Kiekvienas potėpis slepia autoriaus emociją, jausmą, nuotaiką – juk kiekviename meno kūrinyje daugiau ar mažiau lieka nutapytos autoriaus sielos dalelytės.
„Titaniko“ salėse organizuojamos parodos daugiausiai skirtos edukaciniams tikslams. Parodos organizuojamos įvairiai: kartais jos būna inicijuotos paties muziejaus, taip pat menininkai gali teikti paraiškas ir muziejaus tarybai jas apsvarsčius būna atrenkamos, kurios parodos vyks muziejuje. Žinoma, organizuojamos ir akademijos baigiamųjų bakalauro ir magistro darbų ekspozicijos. Muziejuje yra sukaupta nemaža kolekcija ir Vilniaus meno mokyklos (1797 – 1832) dailininkų kūrybos, ir naujausių 9-10 dešimtmečių kūrinių. Atradimų čia gali padaryti įvairaus meninio laikmečio gerbėjai.
VDA muziejus įdomus ir modernus meno muziejus. Ypač vilioja tai, kad čia gali matyti ir jau užbaigtus kūrinius, ir čia pat kur nors koridoriuje su popieriumi ir pieštuku įsitaisiusį studentą, kuris galbūt kaip tik dabar kuria istoriją būsimoms kartoms. Šiame muziejuje gyvena menas žmonėms ir žmonės gyvena mene. Muziejus ne tik nenaudojamų, savotiškai mirusių senų daiktų kapinaitės. Muziejus – tai nuolat kintanti ir atsinaujinanti, niekada nenustojanti tekėti upė. Jei gerai įsiklausysi, gali pajausti ir net išgirsti plakant šiuolaikinio meno pulsą.
