Senojoje kuršio žvejo sodyboje – baltų mitologijos ženklai
Etnografinė žvejo sodyba, stovinti ant Kuršių marių kranto, stebina savo paprastumu ir subtilia estetika. Čia nerasite jokių nereikalingų daiktų – visi jie turi savo vietą, vyrauja harmonija. Viduje esantys autentiški baldai mena čia gyvenusius žvejus, o įvairūs puošybos elementai atspindi ne tik 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje gyvenusių žvejų kasdienybę ir buitį, bet ir jų pasaulėžiūrą.
Ši sodyba – tai gyvenamasis, nepilnų dviejų galų namas, pastatytas 1900 metais. Vėliau jis buvo praplėstas, prie jo pristatytas toks pats namas, nenusižengiant senosioms tradicijoms, kai, vaikams sukūrus savo šeimą, namas buvo plečiamas naujomis patalpomis. Muziejuje galima pamatyti ir senąjį kuršių laivą – kurėną, kuriuo kuršiai plaukiojo daugiau nei 400 metų. Nuo 1974 metų ledo lyčių gerokai apniokotoje sodyboje įrengta ekspozicija, priklausanti Neringos istorijos muziejui.
Sodybos teritorijoje yra gyvenamasis namas, tvartas ir šulinys. Name svarbiausia buvo virtuvė, kurioje stovėjo balta koklių viryklė su duonkepe krosnimi. Už jos yra patalpa, kuršiškai vadinama „magia stuba“ (mažoji stuba). Pagrindinis eksponatas joje – verpimo ratelis tinklams nerti, kuriuo kai kurie žvejai naudojasi ir dabar. Didžiausia patalpa name „diža stuba“ (didžioji stuba), kurioje tvarkingai sustatytos autentiškos restauruotos lovos bei maža supamoji vaiko lovelė. Taip pat čia puikuojasi augaliniais motyvais išmarginta jaunosios kraičio skrynia. Pagal baltų mitologiją tokie motyvai ant kraičio skrynios įkūnija gėrį, derlingumą, nuotakos laimę. Tarp didžiosios stubos ir koridoriaus yra mažiausia gyvenama patalpėlė – pristubė su kuklia vienviete lova ir didele spinta.
Vokiečiai – pirmieji sodybos gyventojai
Nuo pat namo pastatymo iki muziejaus ekspozicijos įkūrimo čia gyveno kelios vokiečių šeimos, vėliau rusų šeima. 1900 metais šį dviejų galų namą pastatė Purwin ir Karallus šeimos. Toje dalyje, kur dabar įrengta ekspozicija, gyveno vyresnysis žvejas Martinas Purvinas (Martin Purwin) su savo žmona ir trimis vaikais. Mirus žmonai, žvejas vedė preilietę Aną Peleikis (Anna Peleikis), kuri kartu gyventi į sodybą parsivežė savo sūnų Johaną Peleikį (Johann Peleikis). Čia jie susilaukė dar dviejų vaikų. Johanas Peleikis perėmė savo patėvio verslą ir 1932 metais vedė taip pat preilietę Henrietę Kubilus (Henriette Kubillus). 1944 metais jie emigravo į šiaurinę Vokietiją ir ten pasiliko iki pat mirties.
Kiekvieną pavasarį kyla ledonešio grėsmė
Iki pat lemtingų 1974–ųjų, kai namą gerokai apniokojo ledo lytys, sodyba priklausė vienai rusų šeimai. Muziejininkė Genovaitė Grigaitienė pasakojo, kad vieną dieną, apie dvyliktą valandą, šeimai pietaujant didžiojoje stuboje – jie pajuto kaip viskas pradėjo traškėti. Netrukus didžiulės ledo lytys pradėjo veržtis į namo vidų, sugriovė sieną ir suniokojo namą. Tų metų žiema buvusi labai šalta, marių krantinės dar nebuvo sutvirtintos, todėl ledo kalnai netrukdomi galėjo veržtis vidun.
Muziejininkė sakė, jog toks pavojus iškyla kiekvieną pavasarį: „Praeitais metais mes irgi kraustėmės, nes ledai jau artėjo tvoros link. Buvome išsigandę, kad gali dar labiau priartėti“. Laimė, pasikeitus vėjo krypčiai, lytis pradėjo nešti į kitą pusę ir, saulei pašvietus, pavojus visiškai išnyko. Muziejininkė atkreipė dėmesį, kad, esant tokia grėsmei, namas specialiai pastatytas galu į marias tam kad įėjimas būtų priešingoje pusėje nei marios.
Kurėnų vėtrungės – unikali tautos vertybė
Muziejaus kieme stovi restauruota senoji kuršių žvejų valtis – kurėnas. Tai plokščiadugnė burinė valtis, kurios ilgis siekia dešimt, o plotis tris metrus. Žvejai kurėnuose praleisdavo didelę savo gyvenimo dalį, juose ne tik žvejodavo, bet ir gabendavo gyvulius, pasiekdavo tolimesnius miestus. Dabar vėl galima pamatyti mariose plaukiojantį kurėną. 1993 metais, išsistudijavę senuosius brėžinius ir konsultuodamiesi su laivų statytojais, tautodailininkas Eduardas Jonušas kartu su laivų konstruktoriumi Henriku Mališausku į Kuršių marias paleido naujos statybos kurėną.
Devynioliktojo amžiaus viduryje kurėnai buvo pradėti žymėti vėtrungėmis. Kiekviena vėtrungė yra unikalus kurinys, dažnai išdrožinėtas žvejui užmetus tinklą ir laukiant laimikio. Vėtrungės pagrindinė funkcija – skiriamasis valties ženklas, be to, ji rodydavo vėjo kryptį. Jų pagalba buvo siekiama kontroliuoti žvejybą Kuršių mariose. Muziejininkė pasakojo, kad visoms vėtrungėms buvo privalomas žvejo gyvenvietės ženklas, kuris būdavo meniškai į ją įterpiamas. Kiekviena vėtrungė yra išskirtinė, joje galima rasti ženklų apie šeimos sudėtį (apskritimas viršuje – moteris, kryžius – vyras). Yra nusistovėję tam tikri simboliai, kurie rodydavo žvejo prioritetus: bažnyčia – tikėjimo, briedis – striprybės, širdis – vilties simbolis.
Taip pat įžvelgiamos sąsajos su pasaulio medžio įvaizdžiu. Išplaukęs į marias ar jūrą, žvejys tapdavo stichijų įkaitu ir lemiamomis akimirkomis jis būdavo priverstas ieškoti ryšio su dvasiomis. Baltiškosios kultūros pasaulėjauta, ženklai ir simboliai buvo artimi kuršiams. Vėtrungė, kabinama ant stiebo, buvo lyg jungtis tarp žemės ir dangaus. Tikėta, kad ji globoja ir saugo žveją nuo visada jį galinčių užklupti audrų ar nelaimių. Vėtrungės yra mūsų krašto tautodailės vertybė, kadangi Europos žvejų tradicijose nėra aptikta nieko panašaus.
Lėkiai – ne tik namų puošybai
Unikalūs yra ir namą puošiantys lėkiai, kurie galėjo būti pratęsti ir sukryžiuoti (vadinamieji žirgeliai), paprasti vertikalūs arba mišrūs. Tai įvairiais ornamentais meniškai išdrožinėtos lentos, tvirtinamos namo stogo galuose. „Lėkiai buvo kabinami, kad apsaugotų namą nuo piktųjų dvasių“,- sakė muziejininkė G. Grigaitienė. Buvo tikima, kad tokį namą piktosios dvasios aplenks. Ant lėkių buvo išraižomi namo pastatymo metai, populiarūs motyvai – žirgų galvos, augalai ar paukščiai.
Kiekvienas senasis lėkis yra individualus. Savo forma jis primena kuršių antkapinius paminklus – krikštus, kurie buvo artimi pasaulio medžiui. Tiek krikštai, tiek lėkiai simbolizuoja pasaulio ašį, reiškiančią pasaulio harmoniją, tvarką. Dėl tapatinimo su pasaulio medžiu, lėkius ir vėtrunges stengdavosi iškelti kuo aukščiau. Buvo manyta, kad stogo viršus, stiebas arba kalnas yra riba, skirianti žemiškąjį pasaulį nuo dangiškojo. Saikinga namo puošyba, paremta senuoju baltų tikėjimu, rodė to meto žmogaus prisirišimą prie baltiškojo prado.
Išėjus iš senosios žvejo sodybos, žvilgsnis nukrypsta į čia pat ramiai teliuškuojančias marias. Apninka keistas ramybės jausmas. Supranti, kad to meto žmonėms jų gyvenamoje aplinkoje buvo svarbu įamžinti ne tik tautinį, bet ir savo šeimos identitetą, todėl pajunti pagarbą bei dėkingumą. Einant Nidos gatvelėmis, akys kliūva už kiekvieno namą puošiančio lėkio, kiekvienos, vėjyje besisukiojančios vėtrungės. Kyla noras iššifruoti protėvių siunčiamus ženklus ir simbolius, domėtis praeitimi. Supranti, kad tautos praeičiai būdinga baltiškoji pasaulėjauta kažkuria dalimi glūdi ir kieviename iš mūsų.