Prakalbintas muziejus

Jauki gimnazijos alėja. Autorės nuotr.

Kartais norisi sugrįžti į praeitį. O kartais pati praeitis pagauna už rankos ir vedasi senu prisiminimų keliu. Šįkart taip nutiko ir man, vos žengus pro Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos vartus. Gimnazijos, kurioje dabar esu tik viešnia.

Romantiška alėja, nušviesta saulės spindulių, vedė tolyn. Prie pagrindinių durų sutikau šypsantį Salomėjos Nėries veidą. Ji tarsi kvietė užeiti vidun… Ir aš užėjau. Nė nespėjau pagalvoti kur einu, o jau atsidūriau gimnazijos muziejuje, kuriame savo istoriją man pasakojo poetė, ilgesingai žvelgdama iš nespalvotų fotografijų. Suklusau, o saulės spinduliai veržėsi vidun lyg norėdami aplinkui viską sudeginti.

„Gražūs, šviesūs gimnazijos rūmai, jaukus kiemas, teniso aikštelė, klasės erdvios ir šviesios – ir mergaitės, mano mergaitės… Tie patys gatvės tratuarai, šlamančių senų klevų alėja. Naujai išgrįsta Nevėžio krantinė, ir lieptas, per kurį kasdien tenka vaikščioti. Viskas viskas…“

(Salomėjos Nėries dienoraščio įrašas, 1936 06 20)

Viskas viskas… Tarsi rudeniniai lapai šie žodžiai nepaliaujamai šlamėjo mano galvoje, kol atsipeikėjau sėdinti vienui viena. Sėdžiu it įbesta ir klausausi – gal dar ką išgirsiu? Deja… Tik tyla drumsčia ramybę. O Salomėja Nėris vis dar žvelgia į mane. Prisimenu ją pasakojus, kaip nenorėjo važiuoti į Panevėžį, į provinciją, kurioje neturėjo nė vieno artimo. Kokia iš pradžių vieniša ji buvo čia atvažiavusi. Kaip nutildavo pamokos viduryje, žvelgdavo pro langą į Nevėžį, į tolį ir svajodavo išvažiuoti: „O mylimas pavasari, manęs jau neberasi.“ Bet pavasariui einant į pabaigą, ji įsimylėjo. Įsimylėjo nepaprasto grožio jaunuolį – skulptorių Bernardą Bučą. Ir tada suprato, kad į Panevėžį turėjo atvažiuoti tam, kad vienatvė ir liūdesys virstų eilėmis, kad iš naujo išmoktų džiaugtis, kad pamiltų. Tačiau po dvejų metų, praleistų svetimame mieste, ji iškeliavo, išskrido, vos pavasario sulaukusi. Ir liko tik rožės gimnazijos kiemelyje. Gimnazistai, palikdami mokyklos suolą, jas vis dar sodina. Tik be Salomėjos. Tik be šalia šiurenančio diemedžio.

Atradus S. Nėries poezijos knygą „Diemedžiu žydėsiu“, kilo idėja poetės garbei įrengti kambarį-muziejų. Autorės nuotr.

„Vis dėlto čia man buvo gera, čia mane pamėgo ir aš pamėgau. Netikėtai aš atvažiavau į Panevėžį, netikėtai ir išvažiuosiu. Atvažiavau nenoromis, išvažiuoju taip pat nenoromis…“

(Salomėjos Nėries dienoraščio įrašas, 1936 06 20)

Ak, Salomėja… Tačiau ji nusisuko, nebežiūrėjo į mane. Lėtai atsistojau ir nuėjau į kitą kambarėlį, kuriame – seni mokinių sunešti daiktai. Stebėjau kiekvieną jų tikėdamasi, kad kuris nors atgis ir papasakos man savo istoriją. Jie tylėjo, todėl pradėjau juos kvosti, glostydama rankomis. Pirmoji istorija buvo pageltusios maldaknygės, kuri, rodės, tik ir ketino pavirsti į pelenus ir subyrėti man tarp pirštų. Išsigandau, kad taip nenutiktų ir padėjau atgal į stiklinę lentyną prie jos draugių. Toliau – medinės skrynelės, kuriose suguldyti ilsėjosi seni žurnalai. Kokie jie paprasti, palyginus su šiandieniniais: neblizga, kiekviename puslapyje neiššoka baltos šypsenos ar ilgakojės „gazelės“. O kiek dar senų rakandų, kurie šiandien pakeitė savo išvaizdą arba buvo pakeisti kitų, pritaikytų skubančiam žmogui. Netikėtai už akių užkliuvo kabančios vyžos, kurios tarsi perspėjo, kad ir aš paskubėčiau viską pamatyti.

Trečiajame kambarėlyje užklupau buvusius gimnazijos vadovus, mokytojus ir mokinius. Pamatę, kad sutrukdžiau jų puotą, sugulė atgal į stendus ir laukė, kol keliausiu laiku nuo pat 1905-ųjų. Pasijutau lyg būčiau didžiulėje spūstyje. Vaizdai keitė vienas kitą, ausis apkurtino daugybė garsų ir… netikėtai praeitis paleido mano ranką. Nieko nebeliko tik išeiti, palikti viską kitiems: jaunesniems, nepažinusiems, svajojantiems…

Užvėrusi muziejaus duris dar sutikau prie jų budintį Vytauto Žemkalnio portretą. Didelis jo veidas nė nekrustelėjo man einant pro šalį. Nesidairydam išslinkau iš gimnazijos ir lėtai žingsniavau šildydamasi saulėje, kol viduje nebeliko praeities šešėlių.

Patalpinta: Rašiniai